Kali, kurios originalus sanskrito vardas yra काली (Kālī), yra viena iš galingiausių, sudėtingiausių ir dažnai klaidingai suprantamų dievybių hinduizmo panteone. Nors ji kartais klaidingai įvardijama kaip dievo Šivos dukra, iš tiesų jos ryšys su juo yra kur kas gilesnis ir sudėtingesnis – ji yra jo šakti, t.y. jo veiklioji energija ir sutuoktinė, viena iš jo žmonos Parvatės (arba Durgos) pačių įnirtingiausių ir galingiausių formų. Kali yra laiko (Kāla), pokyčių, naikinimo ir galiausiai išlaisvinimo deivė. Jos paveikslas, nors ir keliantis siaubą, yra kupinas gilios simbolikos, atspindinčios neišvengiamą visatos ciklą, kuriame sunaikinimas yra neatsiejama naujos kūrybos sąlyga.
Vienas žinomiausių mitų, pasakojančių apie Kali atsiradimą, yra susijęs su kova prieš demoną Raktabidžą (Raktabīja). Šis demonas buvo gavęs magišką dovaną: kiekvienas jo kraujo lašas, nukritęs ant žemės, pavirsdavo nauju jo klonu. Kai deivė Durga, kita Parvatės manifestacija, stojo į mūšį su Raktabidža, ji atsidūrė beviltiškoje padėtyje – kuo daugiau demonų ji nukaudavo, tuo didesnė jų armija atsirasdavo iš pralieto kraujo. Apimta beribio įniršio, Durga suraukė antakius, ir iš jos kaktos, iš trečiosios akies, išsiveržė Kali. Jos pavidalas buvo kraupus: juodos odos, liesa, su iškištu raudonu liežuviu, keturiomis rankomis ir karoliais iš nugalėtų demonų galvų. Ji puolė į mūšio lauką ir pradėjo naikinti Raktabidžos klonus. Svarbiausia, ji savo didžiuliu liežuviu surinko kiekvieną kraujo lašą, neleisdama jam pasiekti žemės. Taip, išgėrusi visą demono kraują, ji jį galiausiai nugalėjo.
Tačiau Kali istorija ties čia nesibaigia. Po pergalės, apsvaigusi nuo kraujo ir mūšio įkarščio, ji pradėjo laukinį, nekontroliuojamą naikinimo šokį, kuris grasino sugriauti visą visatą. Išsigandę dievai negalėjo jos sustabdyti. Tuomet į pagalbą atėjo pats Šiva. Matydamas, kad žodžiais jos nuraminti nepavyks, jis atsigulė ant žemės tarp jos aukų kūnų. Kali, savo šokio įkarštyje, netyčia užlipo jam ant krūtinės. Tą akimirką, suvokusi, kad stovi ant savo vyro kūno, ji staiga atgavo sąmonę. Iš nuostabos ir gėdos ji iškišo liežuvį – tai yra pats ikoniškiausias jos atvaizdo elementas. Ši scena simbolizuoja gilų filosofinį principą: Šiva yra gryna, pasyvi sąmonė, o Kali (Šakti) – aktyvi, kurianti ir naikinanti energija. Viena be kitos jos yra nepilnos; energija be sąmonės yra chaotiška ir destruktyvi, o sąmonė be energijos – neveikli.
Kiekvienas Kali išvaizdos elementas turi gilią prasmę. Jos tamsi oda simbolizuoja ne blogį, o jos transcendentinę prigimtį – ji yra anapus visų formų ir spalvų, kaip beribė erdvė ar amžinas laikas. Jos nuogumas reiškia, kad ji yra laisva nuo visų iliuzijų (majos). Karoliai iš penkiasdešimties kaukolių simbolizuoja penkiasdešimt sanskrito abėcėlės raidžių, o tai reiškia, kad ji yra visų žinių ir išminties įsikūnijimas. Sijonas iš nukirstų rankų simbolizuoja karmos vaisių sunaikinimą – ji išlaisvina savo garbintojus nuo poelgių pasekmių ciklo. Keturios rankos dažniausiai laiko kalaviją, kuris perkerta nežinojimą ir ego, nukirstą galvą, simbolizuojančią ego sunaikinimą, o kitos dvi rankos rodo palaiminimo (Varada mudra) ir apsaugos nuo baimės (Abhaya mudra) gestus. Taigi, jos siaubingas pavidalas yra skirtas ne gąsdinti, o sunaikinti žmogaus ego, baimes ir prisirišimus, vedant jį į dvasinį išsilaisvinimą.
Kali vardas Vakarų pasaulyje tapo ypač pagarsėjęs dėl jos sąsajų su Thugų (Thuggee) kultu, veikusiu Indijoje iki XIX amžiaus. Thugai buvo slapta plėšikų ir ritualinių žudikų brolija, kuri savo aukas pasmauigdavo ir apiplėšdavo. Jie garbino Kali (dažnai vadinamą Bhavani) ir tikėjo, kad jų vykdomos žmogžudystės yra dieviškai sankcionuota auka deivei. Britų kolonijinė administracija, siekdama pateisinti savo valdymą, plačiai išgarsino Thugų žiaurumus, o Kali įvaizdį Vakarų vaizduotėje pavertė kraugeriškos, mirties trokštančios dievybės simboliu. Tačiau svarbu suprasti, kad Thugų kultas buvo ekstremali ir marginali Kali garbinimo forma. Milijonams hinduistų visame pasaulyje ji yra ne žudikų, o mylinti ir sauganti Motina (Kali Ma), kuri savo įnirtingą prigimtį naudoja tam, kad apsaugotų savo vaikus nuo blogio ir vestų juos į nušvitimą. Ji yra griaunanti iliuzijas ir galinga gynėja, kurios garbinimas reikalauja drąsos pažvelgti į tamsiausias savo paties ir visatos puses.