Hermeneutika – tai mokslas ir menas, nagrinėjantis tekstų, simbolių ar reiškinių interpretacijos ir supratimo procesą. Religiniame kontekste hermeneutika dažniausiai taikoma šventųjų raštų (pvz., Biblijos, Korano) analizei, siekiant atskleisti jų prasmę, istorinį kontekstą ar dvasinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hermēneuein“ (aiškinti, versti), susijusio su mitologiniu dievu Hermiu, kuris buvo žinių ir komunikacijos tarpininkas.
Pagrindinės savybės:
- Interpretacija: Hermeneutika ieško gilesnės prasmės už teksto ar simbolio paviršiaus, atsižvelgdama į autoriaus ketinimus, istorinį kontekstą ir skaitytojo perspektyvą.
- Konteksto svarba: Supratimas priklauso nuo kultūrinių, istorinių ir socialinių aplinkybių, kuriose tekstas buvo sukurtas ar skaitomas.
- Cikliškumas: Hermeneutinis ratas – procesas, kai teksto dalys aiškinamos per visumą, o visuma – per dalis, nuolat gilinant supratimą.
Istorinis kontekstas:
- Antika: Hermeneutika prasidėjo kaip šventų tekstų (pvz., Homero poemų) aiškinimas senovės Graikijoje.
- Viduramžiai: Krikščionių teologai, tokie kaip Augustinas, naudojo hermeneutiką Biblijos aiškinimui, išskirdami pažodinę, alegorinę, moralinę ir anagoginę prasmes.
- Modernioji hermeneutika: XIX a. Friedrich Schleiermacher ir Wilhelm Dilthey išplėtė hermeneutiką į bendrą interpretacijos teoriją, taikomą ne tik religiniams, bet ir literatūriniams ar istoriniams tekstams. XX a. Hans-Georg Gadamer ir Paul Ricoeur pabrėžė skaitytojo ir teksto dialogo svarbą.
- Religinis taikymas: Hermeneutika naudojama aiškinant šventraščius (pvz., Biblijos eksegezė krikščionybėje, tafsir islamo Korano studijose), sprendžiant, kaip senoviniai tekstai taikomi šiuolaikiniame kontekste.
Pavyzdžiai:
- Krikščionybė: Biblijos eilutės „akis už akį“ (Išėjimo knyga 21:24) hermeneutinė analizė gali atskleisti, kad tai buvo skirtas teisingumo principas senovės kontekste, o ne raginimas keršyti.
- Hinduizmas: Bhagavadgytos aiškinimas įvairiose mokyklose (pvz., Advaita Vedanta) skiriasi, priklausomai nuo to, ar pabrėžiama dvasinė, etinė ar kosminė prasmė.
- Filosofija: Gadamerio hermeneutika taikoma ne tik tekstams, bet ir kultūriniams reiškiniams, pvz., meno kūrinių ar tradicijų supratimui.
Lietuvių mitologijoje hermeneutika tiesiogiai nebuvo taikoma, nes pagoniški tikėjimai neturėjo šventraščių, o buvo perduodami žodžiu. Tačiau XIX–XX a. mokslininkai, tokie kaip Jonas Basanavičius ar Norbertas Vėlius, naudojo hermeneutinius principus, analizuodami liaudies dainas, pasakas ir mitus, siekdami atkurti baltų tikėjimų prasmę. Pavyzdžiui, Perkūno vaizdinio aiškinimas kaip tvarkos dievo remiasi simbolių ir konteksto analize. Krikščioniškame kontekste lietuvių teologai taikė Biblijos hermeneutiką, ypač aiškindami pamokslus ar liaudies religingumą.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Eklektika: Jungia skirtingas idėjas į naują sistemą, o hermeneutika analizuoja esamus tekstus ar simbolius, siekdama jų prasmės.
- Deifikacija: Sudievina asmenis ar objektus, o hermeneutika yra interpretacijos metodas, nesusijęs su sudievinimu.
- Ikonizmas ar anikonizmas: Susiję su atvaizdų naudojimu ar vengimu, o hermeneutika nagrinėja prasmės, o ne fizinių simbolių, kūrimą.
Hermeneutika yra esminė priemonė suprasti religinius, literatūrinius ar kultūrinius tekstus, leidžianti įveikti laiko ir konteksto skirtumus. Ji skatina dialogą tarp praeities ir dabarties, padeda atskleisti gilias prasmes ir pritaikyti senovės išmintį šiuolaikiniame pasaulyje. Religijoje hermeneutika padeda tikintiesiems aktualizuoti šventuosius raštus, o filosofijoje – suprasti žmogaus patirtį ir kultūrą.