Šis judaizmo religinis kalendorius apima pagrindines šventes ir liturginius ciklus, kuriuos mini žydų bendruomenės visame pasaulyje – tiek tradiciniai ortodoksai, tiek reformuoti judėjai, tiek pasaulietiškai tapatybę išlaikantys tikintieji. Judaizmas – tai seniausia iš trijų monoteistinių religijų, o šventės rodo tūkstantmetę istoriją, išgyvenimą, dvasinį ciklą ir išėjimą iš vergystės. Nors švenčių datos kasmet kinta, nes remiamasi mėnulio–saulės hebrajišku kalendoriumi, daugelis jų turi aiškų emocinį ir simbolinį turinį – nuo džiaugsmo per Purimą, išsilaisvinimo per Pesachą, savigilą per Yom Kipurą iki šviesos per Chanuką. Tai kalendorius, kuriuo judaizmo sekėjai – žydai – gyvena ne tik kaip tautinė, bet ir kaip dvasinė bendruomenė.
Kovas–balandis – Purimas (14 Adaro)
Džiaugsmo šventė, minint karalienės Esteros drąsą ir žydų tautos išgelbėjimą nuo išnaikinimo Persijoje.
Skaitoma Esteros knyga, dovanojami saldumynai, rengiami karnavalai.
Kovas–balandis – Pesachas (15–22 Nisano)
Išėjimo iš Egipto minėjimas – žydų tautos išlaisvinimas iš vergovės.
Valgoma maca, vyksta sederio vakarienė, skaitomas Haggadah.
Gegužės–birželio sandūra – Lag BaOmer (18 Ijaro)
Atokvėpis tarp gedulo dienų. Švenčiama ugnies laužais, vestuvėmis, žaidimais.
Minima rabio Akivos mokinių pabaigusi epidemija ir kabalisto Šimono bar Jochajaus mirtis.
Gegužė–birželis – Šavuot (6 Sivano)
Toros gavimo ant Sinajaus kalno šventė.
Skaitomas Rūtos ritinys, valgomi pieno produktai, puošiami namai žaliais lapais.
Liepa–rugpjūtis – Tisha B’Av (9 Av)
Gedulo diena – minimos Šventyklos sugriovimo dienos, tremtys, nelaimės žydų istorijoje.
Pasninkas, skaitomas Raudų ritinys, sėdima ant žemės kaip gedint.
Rugsėjo pabaiga – Rosh Hashanah (1–2 Tišrei)
Žydų Naujieji metai – dvasinis metų inventorius. Pučiamas šofaras (avino ragas), linkima „gera įrašo“ gyvenimo knygoje.
Spalio pradžia – Yom Kippur (10 Tišrei)
Atpirkimo diena – svarbiausia žydų šventė.
Visiškas pasninkas, maldos, atsiprašymai, savistaba, gedulingas susikaupimas.
Spalio vidurys – Sukkot (15–22 Tišrei)
Palapinių šventė – minimas gyvenimas dykumoje po išėjimo iš Egipto.
Gyvenama arba valgoma laikinose pastogėse (sukka), mojuojami „keturi augalai“.
Spalio pabaiga – Simchat Torah (23 Tišrei)
Toros skaitymo ciklo užbaigimas ir naujo pradžia. Dainos, šokiai su Toros ritiniais.
Gruodžio vidurys – Chanuka (25 Kislevo, 8 dienos)
Šviesos šventė – minimas žydų sukilimas prieš graikus ir stebuklingai 8 dienas degusi alyva.
Kiekvieną dieną uždegama po vieną žvakę, žaidžiama dreideliu, valgomi aliejuje kepti valgiai.
Sausio–vasario sandūra – Tu BiShvat (15 Ševato)
Medžių Naujieji metai – minima gamtos atsinaujinimo diena.
Valgomi vaisiai, ypač iš Izraelio žemės (figos, datulės, granatai).
Kitos nuolatinės praktikos ir datos
- Šabas (šeštadienis) – kas savaitę švenčiama poilsio, šeimos, dvasinės ramybės diena. Prasideda penktadienio saulėlydžiu.
- Rosh Chodesh – kiekvieno hebrajiško mėnesio pradžia, pažymima malda ir kartais šventiniu maistu.
- Omero skaičiavimas (Sefirat ha-Omer) – 49 dienos tarp Pesacho ir Šavuoto, dvasinio apsivalymo kelias.