Jonas Oikolampadijus (lot. Johannes Oecolampadius, tikrasis vardas Johannes Heussgen, Jonas Heusgenas, 1482–1531) buvo vienas svarbiausių XVI a. protestantų reformatorių, humanistas ir teologas, vadovavęs Reformacijai Bazelyje, Šveicarijoje. Jo pavardė, kilusi iš vokiško „Hussgen“ arba „Heussgen“, buvo graikiškai išversta kaip „Oikolampádios“ (iš οἶκος – „namas“ ir λαμπάς – „lempa“), o vėliau lotynizuota į „Oecolampadius“, reiškianti „namų šviesa“. Šis vardas atspindėjo to meto humanistų tradiciją savo pavardes versti į graikų ar lotynų kalbas, pabrėžiant išsilavinimą ir intelektualinį rafinuotumą. Oikolampadijus, nors ir mažiau žinomas nei Martinas Liuteris, Ulrichas Cvinglis ar Jonas Kalvinas, atliko esminį vaidmenį formuojant protestantų teologiją ir įtvirtindamas Reformaciją Bazelyje.
Jonas Oikolampadijus gimė 1482 m. Weinsberge, tuometinėje Pfalco elektorato dalyje (vėliau priklausiusioje Viurtembergui). Jo tėvas buvo pasiturintis pirklys, o motina kilusi iš Bazelio kilmingos Pfisterių giminės. Jaunasis Johannes nuo vaikystės buvo ruošiamas pirklių profesijai, tačiau jo polinkis į mokslą nulėmė kitokį kelią. 1499 m. jis pradėjo studijuoti teisę Bolonijos universitete, tačiau netrukus persikėlė į Heidelbergą, kur gilino teologijos, literatūros, graikų, lotynų ir hebrajų kalbų žinias.
Oikolampadijus buvo stipriai paveiktas humanizmo idėjų. Studijų metu Tübingene, Štutgarte ir Heidelberge jis susipažino su žymiais humanistais, tokiais kaip Johannes Reuchlinas, Philippas Melanchthonas ir Wolfgangas Capito. Jo filologinės žinios buvo įspūdingos: jis laisvai valdė lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, o tai vėliau padėjo jam dirbti su bibliniais tekstais ir patristinėmis raštų vertimais. 1503 m. Heidelberge jis įgijo magistro laipsnį, o 1518 m. Bazelyje tapo teologijos daktaru.
1515 m. Oikolampadijus atvyko į Bazelį, kur prisijungė prie garsaus humanisto Erazmo Roterdamiečio komandos, padėdamas rengti graikiškąjį Naująjį Testamentą („Novum Instrumentum omne“). Jis taip pat dirbo korektoriumi Frobeno leidykloje, redaguodamas Erazmo leidinius, įskaitant Šv. Jeronimo raštus. Oikolampadijus vertė daugybę Bažnyčios tėvų tekstų, tokių kaip Grigaliaus Nazianziečio, Bazilijaus Didžiojo, Jono Damaskiečio ir Jono Auksaburnio darbai, taip prisidėdamas prie humanizmo sklaidos ir krikščioniškosios literatūros atgimimo.
Nepaisant artimo bendradarbiavimo, vėliau Oikolampadijaus ir Erazmo keliai išsiskyrė dėl Reformacijos idėjų. Oikolampadijus vis labiau linko prie Martino Liuterio mokymų, o Erazmas išliko ištikimas katalikybei, vengdamas radikalių pokyčių.
Kelias į Reformaciją
Oikolampadijaus teologinė evoliucija buvo sudėtinga. 1510 m. jis tapo kunigu ir ėmė pamokslauti Weinsbergo Johanneskirchėje, kur jo reformatoriškos idėjos sukėlė vietos bendruomenės pasipiktinimą, todėl 1518 m. jis paliko miestą. Po trumpų laikotarpių Augsburge ir Altomünsterio vienuolyne, kur jis gilino savo simpatijas Liuterio idėjoms, Oikolampadijus 1522 m. galutinai įsikūrė Bazelyje.
1520 m. jis trumpam buvo pasitraukęs į Brigittinų vienuolyną Bavarijoje, tačiau netrukus paliko vienuolyną, paveiktas Liuterio mokymo apie pateisinimą tikėjimu. 1522 m., tapęs Ebernburgo pilies kapelionu pas reformatorių rėmėją Franzą von Sickingeną, Oikolampadijus atvirai prisiėmė reformatoriškas idėjas.
Reformacija Bazelyje
Grįžęs į Bazelį 1522 m., Oikolampadijus tapo vienu pagrindinių Reformacijos lyderių. 1523 m. jis buvo paskirtas universiteto profesoriumi, o 1525 m. – Martinskirchės liaudies kunigu. Jo viešos paskaitos apie biblinius pranašus ir pamokslai traukė minias, skatindami reformatoriškas nuotaikas mieste.
Oikolampadijus aktyviai dalyvavo disputuose, ypač Badeno disputacijoje (1526 m.), kur vadovavo protestantų frakcijai prieš katalikų teologą Johannesą Ecką. Nors katalikų pozicijos tuo metu išliko stipresnės, Oikolampadijaus argumentai padėjo pagrindą tolesnėms reformoms. 1528 m. jis kartu su Cvingliu dalyvavo Berno disputacijoje, kuri tapo lūžiu Šveicarijos Reformacijai.
Dėl visuomenės spaudimo Bazelyje 1525 m. buvo sekuliarizuoti keli vienuolynai, 1528 m. įvesta tikėjimo laisvė protestantams, o 1529 m. panaikintas katalikų pamaldų laikymas. Oikolampadijus, kaip Bazelio reformuotosios bažnyčios antistes (vyriausiasis dvasininkas) nuo 1529 m., aktyviai kūrė katekizmą ir įtvirtino bažnytinę drausmę, siekdamas nepriklausomo presbiterijos valdymo.
Teologinės pažiūros ir Eucharisto ginčas
Oikolampadijus buvo artimas Ulricho Cvinglio bendražygis, ypač dėl jų bendros pozicijos Eucharisto klausimu. Skirtingai nei Liuteris, kuris tikėjo realiu Kristaus kūno buvimu sakramente, Oikolampadijus ir Cvinglis laikėsi simbolinės interpretacijos, teigdami, kad žodis „kūnas“ turi būti suprantamas metaforiškai. Oikolampadijus pabrėžė, kad tikintieji priima sakramentą labiau dėl bendruomenės, o vėliau akcentavo jį kaip malonės šaltinį krikščioniškam gyvenimui.
1529 m. Marburgo kolokviume Oikolampadijus kartu su Cvingliu gynė šią poziciją prieš Liuterį ir Melanchthoną. Nors susitarimas dėl 14 pagrindinių straipsnių buvo pasiektas, Eucharisto klausimas liko neišspręstas, o Liuteris atmetė Cvinglio siūlomą brolybės ranką. Oikolampadijus taip pat priešinosi Liuterio mokymui apie Kristaus kūno visur esamumą, teigdamas, kad bažnyčioje veikia Šventoji Dvasia.
Asmeninis gyvenimas ir palikimas
1528 m. Oikolampadijus vedė Wibrandis Rosenblatt, su kuria susilaukė trijų vaikų. Po jo mirties Wibrandis ištekėjo už Wolfgang Capito, o vėliau už Martino Bucerio, taip tapdama savotiška Reformacijos „dinastijos“ dalimi.
Oikolampadijus mirė 1531 m. lapkričio 23 d. Bazelyje, vos mėnesį po Cvinglio žūties Kappelio mūšyje. Jo kapas yra Bazelio katedros kryžgangoje, o Weinsberge ir Bazelyje jo atminimui pastatytos atminimo lentos.
Nors Oikolampadijus neturėjo tokio masinio poveikio kaip Liuteris ar Cvinglis, jo darbai padėjo pagrindą vėlesniems reformuotų bažnyčių teologams, ypač Buceriui ir Kalvinui. Jo Eucharisto doktrina ir bažnytinės drausmės idėjos turėjo ilgalaikę įtaką. Net katalikų mokslininkai, tokie kaip jėzuitas Petras Kanizijus, citavo Oikolampadijų dar po keturių dešimtmečių.
Jonas Oikolampadijus buvo „namų šviesa“ ne tik savo vardu, bet ir darbais. Jo humanistinis išsilavinimas, teologinė įžvalga ir atsidavimas Reformacijai padarė jį svarbia figūra formuojant protestantų tradiciją. Bazelyje jis ne tik įtvirtino reformuotąją bažnyčią, bet ir paliko intelektualinį palikimą, kuris paveikė vėlesnes kartas. Jo gyvenimas atspindi XVI a. pereinamąjį laikotarpį, kai humanizmas ir reformacija susipynė, kurdami naują krikščionybės viziją.