Kai Antanas Maceina 1950 m. parašė „Jobo dramą“, jis kalbėjo ne tik apie biblijinį veikėją, bet ir apie žmogų tremtyje, žmogų karo sūkuryje, žmogų, stovintį Dievo akivaizdoje – bet negaunantį atsakymo. Tai vienas subtiliausių ir jautriausių Maceinos kūrinių, parašytas ne kaip sausas komentaras, o kaip teologinė poema, kurioje Jobas tampa visos žmonijos simboliu.
Šis veikalas išsiskiria tuo, kad tai ne eilinė egzegezė – tai giliai asmeniškas, beveik egzistencinis pokalbis tarp kenčiančio žmogaus ir Dievo. Maceina nenori pateikti teologinių formulių ar dogmatinių atsakymų – jis nori suprasti kančios prasmę, kai tikėjimas susiduria su tyla.
Veikale išskiriamos trys pagrindinės temos:
1. Kančia kaip egzistencinis išbandymas
Jobo kančia nėra tik bausmė ar likimo žaidimas – tai egzaminas tikėjimui. Maceina parodo, kad tikėjimas, kuris remiasi atpildais ar sėkme, yra paviršutinis. Tikėjimo esmė atsiskleidžia ten, kur nebėra vilties – ir žmogus vis tiek nenutolsta nuo Dievo.
2. Dievo tylėjimas – giliausia paslaptis
Jobas nesupranta, kodėl jam tenka kentėti, o Dievas – tyli. Ši tyla ne priekaištas, o kvietimas į pasitikėjimą be garantijų. Maceina atveria dramatišką įtampą tarp žmogaus troškimo suprasti ir Dievo laisvės atsakyti savaip, ne pagal žmogaus logiką.
3. Poezija kaip tikėjimo forma
„Jobo drama“ parašyta ritmingu, beveik poetiniu prozos stiliumi. Tai nėra tik analizė – tai literatūrinis ir teologinis liudijimas, kuriame filosofiniai apmąstymai susipina su bibline vaizduote. Tekste girdėti ir tylos grožis, ir vidinis sielos šauksmas.
Šis veikalas taip pat svarbus tuo, kad atspindi Maceinos teologijos kryptį – jis neakcentuoja sistemų ar institucijų, bet asmeninio susitikimo su Dievu per kančią, abejones ir tą gilią dvasinę vienatvę, kurią Jobas išgyveno ir kurią patiria kiekvienas tikintysis, susidūręs su gyvenimo neteisybėmis.
„Jobo drama“ yra kaip tylus altorius, prie kurio skaitytojas gali sėstis ne tam, kad rastų atsakymus, bet tam, kad leistų sau išbūti su klausimu. Tai vienas poetiškiausių Maceinos darbų, kuriame teologija tampa ne akademine disciplina, o gyvenimo ir tikėjimo estetika.