Jėzus Indijoje / Tibete. Teorija, kad Jėzus vaikystėje ar po prisikėlimo keliavo į Indiją ir mokėsi pas jogus ar budistus. Ši idėjų grupė yra žinoma keliais vardais:
- „Prarastieji Jėzaus metai“ (angl. The Lost Years of Jesus) – tai labiausiai paplitęs terminas, apibūdinantis laikotarpį Jėzaus gyvenime nuo 12 iki 30 metų, apie kurį Evangelijose nerašoma nieko.
- „Jėzus Indijoje“ teorija (angl. Jesus in India theory) – pabrėžia konkrečią kelionės kryptį.
- „Issa legenda“ (arba „Šventojo Isos gyvenimas“) – pavadinimas kilęs iš rankraščių, kuriuose Jėzus tariamai vadinamas Issa (arabiškas ir kai kurių Rytų kalbų Jėzaus vardas).
- Taip pat ši teorija yra Ahmadijos judėjimo teologijos dalis, nors jų versija šiek tiek skiriasi.
Teorijos branduolį sudaro du pagrindiniai naratyvai, kurie kartais susipina:
1. Jėzus keliavo į Rytus per „prarastuosius metus“ (Tūkstantmečio trūkumo teorija) (tarp 12 ir 30 metų amžiaus).
Pagal šią versiją, jaunasis Jėzus, po pokalbio su Rašto aiškintojais šventykloje (aprašyto Luko evangelijoje), vedamas dvasinio alkio ir smalsumo, iškeliavo į Rytus. Kelionės maršrutas dažniausiai apibūdinamas kaip Šilko kelias, vedantis per Persiją į Indiją, o galiausiai – į Tibetą ir Ladaką (regionas Himalajuose).
- Ką jis ten veikė? Pasak šalininkų, Jėzus praleido daugybę metų mokydamasis pas didžiausius to meto dvasinius mokytojus:
- Indijoje jis studijavo Vedas su brahmanais, mokėsi iš jogų, susipažino su reinkarnacijos ir karmos principais.
- Tibete ir Ladake, budistų vienuolynuose, jis gilinosi į Budos mokymus apie atjautą, nesmurtą (ahimsa) ir vidinę nušvitimą. Čia jis buvo žinomas vardu Issa.
- Kodėl tai svarbu? Teorijos šalininkai teigia, kad būtent ši Rytų išmintis suformavo Jėzaus mokymą, kurį jis, grįžęs į Judėją būdamas maždaug 30-ies, pradėjo skelbti. Tokie jo teiginiai kaip „mylėk savo priešą“, Kalno pamokslas, palyginimai ir dėmesys vidinei transformacijai, o ne vien išorinėms apeigoms, esą yra tiesioginė budizmo ir hinduizmo filosofijos įtaka.
2. Jėzus išgyveno nukryžiavimą ir grįžo į Rytus.
Ši versija dar radikalesnė. Ji teigia, kad Jėzus nemirė ant kryžiaus. Jis buvo tik sunkiai sužeistas ir paniręs į komą primenančią būseną. Nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas į kapo rūsį, jis atsigavo (tai ir buvo tikrasis „prisikėlimas“), slapta susitiko su savo mokiniais ir galiausiai, kad išvengtų tolimesnio persekiojimo, su motina Marija (kai kuriose versijose – ir su Marija Magdalena) iškeliavo į Rytus.
- Galutinis tikslas – Kašmyras (Indija). Teigiama, kad jis ten ieškojo „dingusių Izraelio genčių“.
- Ilgas gyvenimas ir mirtis. Kašmyre Jėzus, žinomas vardu Yuz Asaf (arba Issa), gyveno iki gilios senatvės (daugiau nei 100 metų), toliau mokė žmones ir galiausiai buvo palaidotas Šrinagaro mieste. Jo kapas, vadinamas Roza Bal, yra lankomas iki šių dienų kaip šventa vieta.
Ši teorija nėra senovinė. Ji gimė palyginti neseniai, XIX a. pabaigoje, ir jos populiarumą lėmė keli pagrindiniai asmenys.
- Nicolas Notovitch (Nikolajus Notovičius) – Pradininkas.
1887 m. rusų žurnalistas (kai kas teigia – šnipas) Nicolas Notovitch keliavo po Indiją. Ladako regione, netoli Hemio vienuolyno, jis susilaužė koją. Būdamas gydomas vienuolyne, jis tariamai išgirdo apie senovinį rankraštį pali kalba, pavadintą „Šventojo Isos gyvenimas“. Vienuolyno abatas jam esą perskaitė šio rankraščio turinį. Jame buvo detaliai aprašyta, kaip Issa (Jėzus) atvyko į Indiją, mokėsi pas budistus ir brahmanus, metė iššūkį kastų sistemai ir galiausiai grįžo į Vakarus.
Grįžęs į Europą, Notovitch 1894 m. išleido knygą „Nežinomas Jėzaus Kristaus gyvenimas“ (pranc. La vie inconnue de Jésus-Christ). Knyga tapo sensacija ir sukėlė milžinišką susidomėjimą bei karštus debatus. - Swami Abhedananda – Dvasinis Patvirtinimas.
Praėjus keliems dešimtmečiams po Notovitchiaus knygos, žymus indų dvasinis mokytojas Swami Abhedananda (Ramakrišnos mokinys) 1922 m. pats nuvyko į Hemio vienuolyną patikrinti šios istorijos. Vėliau jis tvirtino, kad pats matė rankraštį ir jam buvo išversta dalis teksto, kuris patvirtino Notovitchiaus pasakojimą. Tai suteikė teorijai didesnio svorio dvasiniuose ir teosofiniuose sluoksniuose. - Mirza Ghulam Ahmad – Ahmadijos Judėjimo Pranašas.
Beveik tuo pačiu metu, bet nepriklausomai nuo Notovitchiaus, Indijoje, Pandžabe, Mirza Ghulam Ahmad (1835–1908), įkūręs Ahmadijos islamo judėjimą, paskelbė savo teoriją. Remdamasis Korano, Biblijos ir kitų islamo bei indų tekstų interpretacijomis, jis teigė, kad Jėzus (Korane vadinamas Isa) išgyveno nukryžiavimą, migravo į Kašmyrą ieškoti dingusių Izraelio genčių, ten mirė natūralia mirtimi ir buvo palaidotas Šrinagare, Roza Bal kape. Ahmadijos judėjimui tai yra fundamentalus tikėjimo straipsnis.
Šios trys gijos – Notovitchiaus atradimas, Abhedanandos patvirtinimas ir Ahmado teologija – suformavo šiuolaikinį „Jėzaus Indijoje“ naratyvą. Vėliau jį plėtojo ir populiarino įvairūs New Age judėjimai, teosofai ir alternatyvios istorijos tyrinėtojai.
Mokslinis ir Istorinis Požiūris
Griežtesnė ir faktams paremta analizė. Akademinis, istorinis ir teologinis sutarimas yra vieningas: teorija apie Jėzaus keliones į Indiją ar Tibetą neturi jokio patikimo pagrindo ir yra laikoma pseudomokslu bei modernia legenda.
Pagrindiniai argumentai, kodėl ši teorija atmetama:
- Jokių Istorinių Įrodymų. Nėra jokių pirmojo amžiaus tekstų – nei judėjų, nei romėnų, nei persų, nei indų ar tibetiečių – kurie minėtų Vakarų dvasinio mokytojo keliones ar mokymąsi Rytuose. Tai būtų buvęs itin neįprastas įvykis, kuris tikrai būtų palikęs pėdsaką metraščiuose. Tyla yra iškalbinga.
- Notovitchiaus Istorija Laikoma Apgaule. Neilgai trukus po Notovitchiaus knygos išleidimo, kiti tyrinėtojai nuvyko į Hemio vienuolyną.
- Žymus orientalistas Maxas Mülleris susisiekė su Hemio vienuolyno vadovybe, kuri paneigė, kad Notovitchius ten lankėsi ir kad toks rankraštis egzistuoja.
- Profesorius J. Archibaldas Douglasas 1895 m. pats apsilankė Hemyje. Vienuolyno abatas jam asmeniškai patvirtino, kad joks Notovitchius pas juos nebuvo gydomas, ir jie niekada neturėjo knygų ar legendų apie šventąjį Issą. Vėliau buvo rasta įrodymų, kad Notovitchius netgi prisipažino sufalsifikavęs šią istoriją.
- Jėzaus Mokymo Kontekstas – Grynai Judiškas. Jėzaus mokymas, palyginimai, ginčai su fariziejais ir sadukiejais, citatos iš Senojo Testamento – visa tai yra giliai įsišakniję Antrosios šventyklos judaizme. Jo idėjos ir terminologija yra visiškai suprantamos to meto Palestinos religiniame kontekste. Nėra jokios būtinybės ieškoti paaiškinimų Indijoje ar Tibete. Tariami panašumai (pvz., Aukso taisyklė) yra universalūs etiniai principai, randami daugelyje kultūrų, ir nerodo tiesioginio skolinimosi.
- Anachronizmai ir Kultūriniai Neatitikimai. Tekstai, kuriuos „citavo“ Notovitchius, turi idėjų ir formuluočių, kurios nebūdingos I a. budizmui. Pavyzdžiui, Tibeto budizmas, kokį jį žinome dabar, susiformavo gerokai vėliau nei Jėzaus laikais.
- Roza Bal Kapas. Istoriniai ir archeologiniai tyrimai rodo, kad Roza Bal kapas yra gerbiamo viduramžių musulmonų šventojo Yuz Asafo kapas. Jo sąsajos su Jėzumi yra moderni interpretacija, kurią išpopuliarino Ahmadijos judėjimas XIX a. pabaigoje. Iki tol vietos gyventojai niekada nelaikė šio kapo Jėzaus kapu.
Nors „Jėzaus Indijoje“ teorija yra romantiška ir patraukli, ji lieka modernios mitologijos srityje. Ji rodo ne istorinę tikrovę, o labiau XIX–XX a. Vakarų susižavėjimą Rytų dvasingumu ir norą sukurti sinkretinę, universalią religiją, sujungiančią geriausias skirtingų tradicijų idėjas. Mokslo požiūriu, tai yra fantazija, neturinti jokių istorinių įrodymų.