Naujajame Testamente Jėzus ne kartą vadinamas „rabbi“ – tai hebrajiškas žodis, reiškiantis „mano mokytojau“. Pirmojo amžiaus žydų kultūroje šis terminas buvo pagarbus kreipinys į Rašto aiškintoją, mokytoją, dar neturintis griežtai oficialaus statuso, kaip vėlesnių laikų rabinams. Žodis „rabbi“ tuo metu nusakė žmogų, kuris mokė iš Šventojo Rašto, aiškino Įstatymą ir turėjo sekėjų – būtent taip Jėzus ir veikė savo viešosios veiklos metu.
Pats žodis „rabbi“ Jėzui aiškiai taikomas Evangelijoje pagal Joną 1,38, kai du mokiniai, pradėję sekti Jėzų po Jono Krikštytojo liudijimo, užkalbina jį:
„Jie jam tarė: „Rabbi (tai reiškia: Mokytojau), kur gyveni?““
Evangelistas čia ne tik užfiksuoja, kaip žmonės kreipėsi į Jėzų, bet ir paaiškina jo reikšmę graikų skaitytojams. Tai rodo, kad dar ankstyvoje Bažnyčioje šis terminas buvo žinomas, bet reikėjo vertimo – „mokytojas“. Tą patį kreipinį vartoja ir Nikodemas, vienas iš žydų sinedriono narių:
„Rabi, mes žinome, kad tu esi Dievo siųstas mokytojas.“ (Jn 3,2)
Taip pat šį titulą naudoja mokytis norintys žmonės, ligoniai, stebuklų prašantys. Tai rodo, kad Jėzus buvo visuotinai suvokiamas kaip mokytojas – ne tik religinis autoritetas, bet ir tas, kuris kalba su galia, kurią žmonės iš karto atpažįsta.
Jėzus buvo klajojantis mokytojas, turėjęs mokinį ratą (talmidim), mokęs sinagogose, kalbėjęs palyginimais, citavęs Raštą ir jį naujai aiškinęs. Toks mokymo būdas tuo metu buvo būdingas išminčiams, kuriuos ir vadindavo „rabbi“. Jėzus, skirtingai nei kiti rabinai, mokė su asmeniniu autoritetu, sakydamas: „O aš jums sakau…“ – ne remdamasis ankstesniais išminčiais, bet iš savęs.
Svarbu ir tai, kad Jėzaus laikais „rabbi“ dar nebuvo oficialiai įšventinama pareigybė – tai tapo įforminta tik po Jeruzalės Šventyklos sugriovimo 70 m. po Kr. Todėl Jėzus nebuvo „rabinas“ institucine prasme, bet buvo vadinamas taip natūraliai, kaip žmonės vadina gerbiamą mokytoją, kuris žino, ką kalba, ir gyvena tuo, ką moko.
Vėliau, kai Bažnyčia išsiplėtė tarp pagonių ir dominuojanti tapo graikų kalba, titulas „rabbi“ buvo išstumtas kitais vardais: „mokytojas“ (didaskalos), „viešpats“, „Kristus“. Bet pirminė žydų tradicija apie Jėzų kaip mokytoją išliko – tai liudija ir pats Jėzaus mokymo stilius, ir mokinių santykis su juo.
Tai, kad Jėzus buvo vadinamas „rabbi“, parodo jo gilią įsišaknijimą žydų religinėje kultūroje. Jis nebuvo žmogus „prieš“ judaizmą, o veikiau vienas iš tų, kurie kalbėjo jo viduje, bet drąsiai kėlė klausimus, išplėtė ribas ir atvėrė kelią ne tik žydams, bet visoms tautoms. Tai primena, kad Jėzus ne atmetė tradiciją, bet ją perkeitė – ne atsisakė Įstatymo, bet jį įvykdė, kaip sakoma Mato evangelijoje:
„Nemanykite, jog atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų; ne panaikinti atėjau, o įvykdyti.“ (Mt 5,17)
Tad „rabbi“ tai raktas į Jėzaus veikimo būdą: kalbėti, klausyti, mokyti, pasilikti su mokiniais – ir tuo pačiu vesti į tai, kas pranoksta bet kokį žemišką mokytoją.