Po keturiasdešimties dienų, kupinų jaudinančių susitikimų ir gilių pamokymų, atėjo metas Prisikėlusiajam Jėzui atsisveikinti su savo mokiniais matomu pavidalu. Šis įvykis, žinomas kaip Žengimas į dangų, tapo Jo žemiškosios misijos kulminacija ir naujo etapo – Bažnyčios veikimo pasaulyje, vedamos Šventosios Dvasios – pradžia. Tačiau mokiniams tai buvo ir jausmingas atsisveikinimas, paženklintas nežinios ir ilgesio, nes tapo aišku, kad jų Mokytojo jie nematys ilgą, galbūt labai ilgą laiką.
Evangelistas Lukas ir Apaštalų Darbų knyga pateikia detaliausią šio nepaprasto įvykio paveikslą. Viskas vyko ne kur kitur, o ant Alyvų kalno, netoli Betanijos (Lk 24, 50) – vietos, persmelktos reikšmingų Jėzaus gyvenimo momentų, įskaitant Jo maldas prieš kančią. Su Juo buvo Jo artimiausi mokiniai, apaštalai, tie, kurie buvo Jo žemiškosios tarnystės liudininkai nuo pradžių iki galo.
Prieš patį Žengimą Jėzus dar kartą kalbėjosi su jais. Mokiniai, vis dar pilni žmogiškų lūkesčių, paklausė: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Jų mintys tebesisuko apie žemišką, politinę Dievo Karalystės apraišką. Jėzus švelniai, bet tvirtai nukreipė jų žvilgsnį nuo spekuliacijų apie laikus ir datas: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia“ (Apd 1, 7). Vietoj to, Jis nukreipė juos į būsimą misiją, pažadėdamas Šventosios Dvasios jėgą: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Tai buvo paskutiniai Jo nurodymai, Jo testamentas besikuriančiai Bažnyčiai.
Tuomet, kaip rašo Lukas, Jėzus „iškėlęs rankas palaimino juos“ (Lk 24, 50). Tai buvo kunigiškas, atsisveikinimo ir įgalinimo gestas. Įsivaizduokite tą sceną: Mokytojas, kurį jie matė nukryžiuotą ir dabar vėl gyvą, šlovingą, taria paskutinius žodžius ir laimina juos ateinančiai didžiulei užduočiai.
Ir štai, įvyko pats Žengimo stebuklas. Apaštalų Darbai liudija: „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 9). Šie žodžiai yra kupini reikšmingų detalių:
- „Jiems bežiūrint“: Tai nebuvo slaptas ar mistinis išnykimas. Mokiniai buvo tiesioginiai šio įvykio stebėtojai. Jie savo akimis matė, kaip Jėzus kyla. Tai buvo regimas, patiriamas įvykis, skirtas įtvirtinti jų tikėjimą ir tapti pamatu jų liudijimui.
- „Pakilo aukštyn“: Tai nebuvo horizontalus judėjimas ar tiesiog ištirpimas ore. Tai buvo aiškus, vertikalus kilimas, simbolizuojantis perėjimą į aukštesnę, dieviškąją sferą.
- „Debesis Jį paslėpė“: Debesis Biblijoje dažnai yra Dievo šlovės (Šekinos), Jo slėpiningo buvimo ir transcendencijos simbolis. Pavyzdžiui, debesis lydėjo izraelitus dykumoje, debesis uždengė Sinajaus kalną, kai Mozė gavo Įstatymą. Debesis, paslepiantis Jėzų, žymi Jo įžengimą į Dievo šlovės pilnatvę, į tą sferą, kuri yra anapus žmogiškojo tiesioginio suvokimo.
Mokiniai, be abejo, stovėjo apstulbę, galbūt netekę žado, su ilgesiu ir nuostaba žvelgdami į dangų, į tą vietą, kur ką tik dingo jų mylimas Mokytojas. Jų širdyse tikriausiai maišėsi įvairūs jausmai: liūdesys dėl išsiskyrimo, nuostaba dėl stebuklo, galbūt ir tam tikra nežinomybė dėl ateities.
Kol jie taip stovėjo, „štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais“ (Apd 1, 10) – angelai, Dievo pasiuntiniai, atnešantys paguodą ir paaiškinimą. Jie švelniai pabudino mokinius iš jų susimąstymo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11). Ir tada ištarė esminius žodžius, tapusius krikščioniškos vilties pamatu: „Šitas Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš lygiai taip pat, kaip jūs Jį matėte žengiantį į dangų“ (Apd 1, 11).
Šis pažadas buvo nepaprastai svarbus. Jis reiškė, kad atsisveikinimas, nors ir skausmingas, nėra galutinis. Jėzus sugrįš. Tačiau kada? Angelai to nepasakė.
Nors angelų žodžiai teikė viltį apie sugrįžimą, pats Žengimo įvykis ir Jėzaus žodžiai apie Jo išėjimą turėjo aiškiai parodyti mokiniams, kad fizinis Jo buvimas su jais baigėsi. Ar jie tą akimirką iki galo suvokė, kad tas „ilgas laikas“ gali tęstis šimtmečius ar net tūkstantmečius? Tikriausiai ne. Pirmieji krikščionys gyveno su intensyviu ir artimu Paruzijos lūkesčiu. Jie tikėjosi, kad Jėzus sugrįš dar jiems gyviems esant.
Tačiau pats Jėzus ne kartą buvo užsiminęs apie laikotarpį tarp Jo išėjimo ir sugrįžimo, apie Bažnyčios augimą ir Evangelijos skelbimą visoms tautoms. Jo palyginimai apie budrumą (pvz., apie šeimininką, kuris išvyksta į kelionę, palikdamas tarnams užduotis) taip pat netiesiogiai nurodė į tam tikrą laiko tarpą.
Du tūkstančiai metų laukimo: Kodėl jis negrįžta?
Ir štai, praėjo jau daugiau nei du tūkstančiai metų. Jėzus, kaip žadėta, dar nesugrįžo. Šis ilgas laukimas kelia daugybę klausimų ir net abejonių. Kodėl?
Teologija siūlo įvairias perspektyvas, kurios jau buvo aptartos anksčiau: Dievo laikas nėra mūsų laikas, Jo gailestingumas ir kantrybė, suteikiantys galimybę atsiversti kuo daugiau žmonių, Evangelijos skelbimo misijos tęstinumas, tikėjimo išbandymas.
Svarbu suprasti, kad krikščioniškas gyvenimas nėra pasyvus sėdėjimas ir laukimas, kada gi pagaliau pasirodys Kristus. Tai aktyvus gyvenimas Jo Dvasia, vykdant Jo paliktą misiją, kuriant Dievo Karalystę čia ir dabar – savo šeimose, bendruomenėse, pasaulyje.
Žengimas į dangų nebuvo Jėzaus pasitraukimas iš pasaulio reikalų. Priešingai, tai buvo Jo įžengimas į šlovingą valdžią, iš kur Jis, kaip mūsų Užtarėjas ir Viešpats, veikia per Šventąją Dvasią, vadovaudamas savo Bažnyčiai.
Jėzaus Žengimas į dangų buvo didingas ir jausmingas atsisveikinimas. Mokiniai matė savo Mokytoją kylantį į Dievo šlovę, bet kartu gavo tvirtą pažadą apie Jo sugrįžimą. Nors tas „ilgas laikas“ tęsiasi jau du tūkstantmečius, krikščionių viltis nemiršta. Ji grindžiama ne aklu laukimu, o gyvu tikėjimu Prisikėlusiuoju ir Jo Dvasios veikimu pasaulyje. Žengimo įvykis primena, kad mūsų galutinis tikslas yra ne žemėje, o pas Dievą, ir kad kelias į tą tikslą yra paženklintas tikėjimu, viltimi ir meile, laukiant šlovingo susitikimo su sugrįžtančiu Viešpačiu.