Jėzus gimė Betliejuje, bet po trumpo pabėgimo į Egiptą šeima grįžo ir apsigyveno Nazarete – tuo metu nedideliame Galilėjos kaimelyje, įsikūrusiame ant kalvos šlaito. Tai buvo paprastas, purvinais takeliais ir akmeniniais nameliais išraizgytas kaimas, kuriame gyveno gal 300–400 žmonių. Čia, tarp alyvmedžių giraičių, vynuogynų ir nedidelių terasinių dirbamų laukų, Jėzus praleido vaikystę.Nors dažniausiai įsivaizduojame Jėzų kaip suaugusį pamokslininką, jis augo kaip vaikas – valgė, žaidė, padėdavo šeimoje, mokėsi. Evangelijoje pagal Luką pasakyta trumpai, bet iškalbingai: „Vaikas augo ir stiprėjo, kupinas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.“
Jėzų augino Marija – jauna motina, tikėtina, paauglė, kai jį pagimdė – ir Juozapas, dailidė arba plataus profilio amatininkas, greičiausiai dirbęs ne tik su medžiu, bet ir su akmeniu. Evangelijose minimi ir Jėzaus broliai – Jokūbas, Juozapas, Judas ir Simonas, taip pat seserys, kurių vardai nėra nurodyti. Tai rodo, kad šeima buvo didelė, o Jėzus greičiausiai nebuvo vienturtis, nors teologai iki šiol diskutuoja, ar tie broliai buvo biologiniai, pusseseriai, ar Juozapo vaikai iš ankstesnės santuokos.
Vaiko diena Nazarete
Ką veikdavo vaikas Nazarete I mūsų amžiaus dešimtmetyje?
Nuo mažens vaikai būdavo mokomi Šventojo Rašto namuose – jiems garsiai skaitomi įstatymai, psalmės, pranašų žodžiai. Berniukai nuo penkerių metų pradėdavo mokytis skaityti hebrajiškai, o vėliau galėjo lankyti sinagogos mokyklą, vadinamą beit sefer („namų mokykla“), kur pagrindinis dėmesys skiriamas Torai.
Nors Jėzus gyveno Aramakalbėje Galilėjoje, šventraščiai buvo rašomi hebrajų kalba, o su Romos valdžia ir kitataučiais buvo bendraujama graikiškai arba lotyniškai. Tad labai tikėtina, kad Jėzus mokėjo bent tris kalbas: aramėjų (kasdienė kalba), hebrajų (šventraščiai) ir graikų (verslas, kelionės).
Nuo mažens jis taip pat mokėsi tėvo amato – tai buvo ne tik šeimos verslas, bet ir sūnaus pareiga. Juozapas buvo vadinamas „tekton“, tai reiškia ne tik dailidę, bet plačiau – statybininką, meistrą, galbūt dirbusį net netoliese esančiame Seforio mieste, kur vyko intensyvi statyba. Jei taip, tai Jėzus nuo paauglystės galėjo pažinti ne tik kaimo ramybę, bet ir miesto šurmulį, Romos kultūros fragmentus.
Žaidimai ir bendruomenė
Vaikai tuo metu neturėjo žaislų kaip šiandien, bet žaidimų netrūko – jie naudodavo molinius rutuliukus, lazdelėmis žaisdavo „karą“, šokinėdavo per virves, dėliodavo mozaikas iš akmenukų. Jie nebuvo uždaryti tarp keturių sienų – kaimo gyvenimas buvo atviras: žaidžiama kiemuose, ant stogo, prie šulinių. Mergaitės būdavo ruošiamos šeimyniniam gyvenimui, berniukai – darbui ir Toros pažinimui.
Jėzus, kaip ir kiti berniukai, augo bendruomeniškai – visų šeimų vaikai pažino vienas kitą, visi žinojo visų reikalus. Apie jį galėjo būti kalbama kaip apie ypatingą, tylų, stebintį vaiką – kažką „kitokį“, bet tuo pat metu dalyvaujantį visose paprastose kasdienybėse.
Dvylikametis šventykloje
Vienintelis epizodas iš Jėzaus paauglystės, išlikęs Evangelijose, – dvylikametis Jėzus Jeruzalės šventykloje. Kartu su šeima jis keliauja į Paschos šventę (kaip privalėdavo kiekvienas žydas), bet pakeliui namo tėvai pastebi, kad sūnaus nėra. Po trijų dienų ieškojimų jie randa jį sėdintį tarp išminčių, besikalbantį apie Raštus.
Šis momentas yra tarsi blyksnis: jis ne tik pažįsta Raštus – jis kalba kaip tas, kuris juos giliai supranta, netgi užduoda klausimus, priverčiančius išminčius suklusti. Tai ženklas, kad jo vidinis pasaulis jau tuomet buvo neeilinis.
Kai Marija jo paklausė, kodėl jis taip pasielgė, Jėzus atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Ši frazė atskleidžia sąmoningą jo ryšį su Dievu – jau dvylikos metų jis suvokė save kaip pašauktą ypatingai misijai.
Augimas iki viešosios veiklos
Po to epizodo Evangelijos vėl nutyla apie Jėzaus gyvenimą iki maždaug 30 metų. Bet Evangelijoje pagal Luką dar kartą kartojama: „Jėzus augo išmintimi, ūgiu ir malone Dievo bei žmonių akyse.“
Tai buvo pasiruošimo metai – tylūs, bet esminiai. Tai metas, kai Jėzus dirbo, meldėsi, stebėjo, klausė, gyveno tarp žmonių, kuriuos vėliau mokys. Jis pažino vargo skonį, paprastų žmonių gyvenimą, motinos švelnumą ir šeimos rūpesčius. Jis nebuvo atitrūkęs – kaip tik priešingai, jis įsišaknijo gyvenime, kad vėliau galėtų kalbėti žmonėms žodžiais, kuriuos jie suprastų.