Veidas, kuris keičiasi, bet žvilgsnis išlieka tas pats
Jėzus niekada nepaliko autoportreto. Evangelijos tyli apie jo ūgį, akių spalvą ar odos atspalvį. Tačiau būtent ši tyla leido įvairioms tautoms ir kultūroms prakalbinti Jėzų savaip – ne svetima, bet sava kalba, savo veidu, savo patirtimi. Jo atvaizdas tapo universaliu audeklu, ant kurio žmonija tapė savo skausmą, viltį, teisingumo ilgesį ir dieviškumo artumą.
Europa: nuo romėnų jaunuolio iki bizantiško valdovo
Pirmieji krikščionių meniniai atvaizdai, aptinkami Romos katakombose (III a.), vaizduoja Jėzų be barzdos, trumpais plaukais, dažnai primenantį romėnų filosofą ar Apoloną. Tai ne dieviškasis karalius, o jaunas mokytojas, kartais net piemuo. Tik po IV a., kai krikščionybė tapo oficialia religija, Jėzaus vaizdinys keičiasi: jis tampa Pantokratorius – rimtas, barzdotas, su ilgais plaukais, sėdintis soste. Tai jau ne persekiojamas pranašas, o kosminis valdovas, žiūrintis tiesiai į sielą.
Vėliau, Renesanso ir baroko laikais, Jėzus Europoje įgauna baltą odą, švelnius bruožus, dažnai šviesius ar rudus plaukus. Jo žvilgsnis švelnus, lūpos išraiškingos, kūnas proporcingas – beveik idealizuotas žmogus pagal to laikmečio grožio standartus.
Afrika: iš kolonijinio atvaizdo į savąjį Kristų
Kolonijiniu laikotarpiu Afrikos tautoms buvo primestas baltasis Jėzus – svetimos kultūros žmogus su šviesia oda ir europietiškais bruožais. Tačiau XX a. viduryje prasidėjo grįžimas prie savasties. Afrikos menininkai ėmė vaizduoti Jėzų tamsia oda, afrikietiškais bruožais, dažnai vilkintį vietinius rūbus. Tokiuose paveiksluose jis dažnai vaizduojamas tarp žmonių – gydantis, dirbantis, verkiantis, kovojantis už teisybę. Jis nebe svetimas, bet brolis.
Kai kuriose bendruomenėse Jėzus netgi vaizduojamas kaip nukryžiuotas ant baobabo ar stovintis per sausros maldas. Jėzus tampa inkultūruotas – įsišaknijęs ne doktrinose, o dirvožemyje.
Azija: ramus mokytojas, kuris nešaukia
Azijos kultūrose Jėzaus vaizdas dažnai įgauna rytinę ramybę. Japonijoje, Korėjoje ar Vietname jis neretai piešiamas su švelniais, rytietiškais bruožais, kukliu rūbu, kartais net be barzdos – kaip filosofas ar mokytojas, artimesnis Konfucijui nei imperatoriui.
Kinijoje Jėzus dažnai vaizduojamas kartu su lotoso žiedu, kaip taikos, atleidimo ir vidinės išminties šaltinis. Pietų Korėjoje Jėzus kartais vaizduojamas verkiantis virš Seulo, žiūrintis į modernų pasaulį, pilną susvetimėjimo ir technologinės vienatvės.
Azijietiškas Jėzus ne primeta, o klauso. Jis neperša teisingumo per jėgą – jo laikysenoje tylus buvimas, o ne viešas pareiškimas.
Lotynų Amerika: nukryžiuotasis iš liaudies
Lotynų Amerikos mene Jėzus dažniausiai vaizduojamas kaip kentėtojas – ne kaip karalius, bet kaip aukotojas, kuris žino, ką reiškia skurdas, pažeminimas ir prievarta. Jo veidas dažnai tamsesnis, kūnas liesas, kartais net kruvinas – tikras žmogus, nukryžiuotas ne tik kartą, bet kasdien. Jo rankos sukietėjusios nuo darbo, jo žvilgsnis nukreiptas ne į dangų, bet į šalia esantį žmogų.
Išlaisvinimo teologijos įtakoje Jėzus Lotynų Amerikoje dažnai yra socialinis išvaduotojas, kuris ne tiek pasmerkia nuodėmę, kiek kelia engiamąjį. Tai Jėzus, kuris eina su protestuotojais, stovi už čiabuvius, kalba už neturtingus.
Ką sako šie skirtingi veidai?
Tai ne Jėzus keičiasi – tai mes jį matome kitaip. Kiekviena tauta į jį žiūri per savo istorijos žaizdą, savo grožio supratimą, savo tikėjimo ritmą. Ir būtent ši vaizdų įvairovė liudija apie Jėzų ne kaip ideologinį simbolį, bet kaip gyvą atpažįstamą asmenį, kuris geba būti su kiekvienu – bet kur, bet kada, bet kokiu veidu.