„Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ (Jn 15,15)
Tai žodžiai ištarti per Paskutinę vakarienę, kai Jėzus kalbėjo su savo mokiniais, žinodamas, kad netrukus bus išduotas, kentės ir mirs. Nuo 13 iki 17 skyrių Evangelijoje pagal Joną randame labai ypatingą Jėzaus kalbų rinkinį, vadinamą atsisveikinimo kalbomis. Tai tarsi Jo dvasinis testamentas – žodžiai, skirti tiems, kurie liks po Jo.
15-ame skyriuje Jėzus kalba apie vynmedį ir šakeles, ragina pasilikti Jo meilėje, laikytis Jo įsakymų, o tada pereina prie draugystės temos. Jis pabrėžia, kad mokiniai nėra tiesiog tarnai, kurie paklūsta įsakymams nežinodami kodėl. Jie – Jo draugai, nes Jis atidavė jiems viską, ką gavo iš Tėvo. Tai reiškia, kad Jėzus jiems nepaliko tik užduočių, bet dalijosi su jais visomis dangaus paslaptimis – Jo misija, Jo meilės kelione, Jo vienybe su Tėvu.
Šie žodžiai tampa ypač stiprūs Paskutinės vakarienės kontekste – nes Jėzus ne tik kalba apie meilę, bet ją rodo labai konkrečiai: plauna mokiniams kojas kaip tarnas. Jis, Dievo Sūnus, pasilenkia prie jų purvinų pėdų – ir po to sako: Jūs nebe tarnai, o mano draugai. Tai revoliucinis pareiškimas: Dievas, kuris ne įsakinėja, o myli, dalijasi ir leidžia žmogui būti arti Jo širdies.
Tai krikščioniškos draugystės su Dievu liudijimas – toks Dievas nėra šaltas valdovas, bet bičiulis, kuris pasitiki, kuris nori artumo, kuris kviečia ne tik vykdyti, bet ir gyventi kartu. Tai kvietimas būti ne pavaldiniu, o bendražygiu.