Tarp šventų vardų, kuriais vadinamas Dievas, vardas Jahvė užima ypatingą vietą. Tai vienas seniausių ir paslaptingiausių Dievo vardų žydų, krikščionių ir islamo tradicijose, tiesiogiai susijęs su Dievo apsireiškimu žydų tautai.
Jahvė (žydų rašmenimis – YHWH, vadinamasis tetragramatonas) pirmą kartą aiškiai paminėtas Senajame Testamente, kai Dievas pasirodė Mozei degančiame krūme (Išėjimo knyga 3, 14). Kai Mozė paklausė Dievo vardo, Jis atsakė: „Aš esu, kuris esu“ (hebrajiškai Ehjeh asher Ehjeh), o vėliau prisistatė kaip Jahvė.
Pati vardo „Jahvė“ reikšmė glaudžiai susijusi su būties samprata: „tas, kuris yra“, „amžinasis esantysis“, „būties šaltinis“. Tai vardas, kuris perteikia Dievo nekintamumą, amžinumą ir nepriklausomą egzistavimą.
Senojo Testamento hebrajų rašmenys naudojo tik priebalses. YHWH buvo rašomas be balsių, todėl tiksli tarimo forma laikui bėgant pasimiršo. Kadangi žydai laikė Dievo vardą pernelyg šventu ir negalėjo jo tarti, jie vietoj YHWH skaitydavo „Adonaj“ („Viešpats“).
Viduramžiais balsių ženklai iš žodžio „Adonaj“ buvo pridėti prie YHWH, taip atsirado forma „Jehovah“, kuri paplito kai kuriuose krikščionių vertimuose. Tačiau dabar teologai sutaria, kad artimiausia autentiška forma yra „Jahvė“.
Žydų religijoje Jahvė yra pagrindinis Dievo vardas, naudojamas pabrėžti Sandoros santykį tarp Dievo ir Izraelio tautos. Krikščionybėje Jahvė laikomas tuo pačiu Dievu, kuris per Jėzų Kristų atskleidė save kaip meilės ir gailestingumo šaltinį.
Katalikų Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo rekomendavo viešose liturgijose nevartoti vardo „Jahvė“, o jį pakeisti kreipiniais, tokiais kaip „Viešpats“, kad būtų gerbiama žydų tradicija.
Kai kurios senovės Artimųjų Rytų civilizacijos turėjo dievų, kurių vardai fonetiškai primena YHWH. Tačiau būtent Senojo Testamento tekstuose Jahvė įgijo unikalią monoteistinę prasmę – Dievą, kuris egzistuoja pats iš savęs ir yra istorijos Viešpats.
Citatos
- Išėjimo knyga 3, 14: „Dievas tarė Mozei: ‘Aš esu, kuris esu. Taip tu sakysi izraelitams: „Aš Esu“ atsiuntė mane pas jus.’“
- Psalmė 83, 19: „Kad žmonės pažintų, jog tu, kurio vardas Jahvė, esi vienintelis Aukščiausiasis virš visos žemės.“
Senovėje vardo YHWH ne tik negarsindavo, bet ir neskaitydavo balsu, kad nesukeltų nešventumo įspūdžio. Talmude minima, kad tik vyriausiasis kunigas kartą per metus – per Permaldavimo dieną (Jom Kipurą) – galėjo ištarti Dievo vardą šventykloje.
Įdomu, kad nors Jahvė yra laikomas seniausiu Dievo vardu, jo tiksli etimologija ir reikšmė tebėra diskusijų objektas tarp teologų. Kai kurie mano, kad jis kilęs iš hebrajiško veiksmažodžio „būti“, pabrėždamas Dievo amžinybę ir nesukurtingumą. Kiti siūlo įvairias interpretacijas, siejančias jį su gamtos jėgomis ar specifiniais Dievo atributais. Tetragramatono – YHWH – ištarimas buvo laikomas šventu ir draudžiamu, todėl žydai jį pakeisdavo kitais, tokiais kaip Adonai (Viešpats) arba Elohim (Dievas). Šis tabu atspindi gilią pagarbos ir baimės jausmą, kuriuos Jahvės vardas kėlė.Krikščionybėje Jahvė dažnai siejamas su Jėzumi Kristumi, kaip Dievo apsireiškimu žmonėms. Naujajame Testamente Dievo vardas nėra taip dažnai minimas tiesiogiai, tačiau Jėzaus žodžiai ir veiksmai interpretuojami kaip Jahvės valios įkūnijimas. Islamas, nors ir nevartoja vardo Jahvė taip dažnai kaip žydai ar krikščionys, pripažįsta vieną Dievą, Allahą, kurio esmė sutampa su Jahvės samprata kaip visagaliu ir amžinu Kūrėju. Šis bendras pagrindas pabrėžia monoteistinių religijų tarpusavio ryšį ir bendrą kilmę. Kaip rašoma Išėjimo knygoje: „Aš esu, kuris esu“, – šie žodžiai atspindi Dievo amžinybę ir savęs apibrėžimą, nepavaldų žmogiškam suvokimui. Jahvės vardas, nors ir paslaptingas, liudija apie Dievo buvimą ir galią per amžius.