Izraelio valstybė yra unikali savo istorija, religine reikšme ir sudėtingu santykiu su aplinkiniais regionais. Jos kūrimasis, tapatybė ir religiniai įsitikinimai yra glaudžiai susiję su judaizmu, o istorinės šaknys siekia tūkstančius metų atgal.
Norint suprasti Izraelio valstybės kilmę, reikia atsigręžti į Senojo Testamento laikus. Pag, Hebrajų tauta, vadinama izraelitais, gyveno Kanaano žemėje, kuri vėliau tapo žinoma kaip Izraelis, jau kelis tūkstančius metų. Pagal Bibliją, Dievas pažadėjo šią žemę Abraomui ir jo palikuonims kaip amžiną paveldą (Pradžios 17:8). Šis pažadas yra esminis judaizmo, krikščionybės ir islamo tikėjimų elementas.
Prieš šiuolaikinės Izraelio valstybės įkūrimą 1948 m., šis regionas buvo vadinamas Palestina, ypač nuo Romos imperijos laikų, kai po žydų sukilimų romėnai pervadino Judėjos provinciją į „Syria Palaestina“. Tačiau patys žydai šios žemės niekada nevadino Palestina – jiems tai buvo Erec Jisrael (Izraelio žemė). Per šimtmečius regioną valdė įvairios imperijos: persai, graikai, romėnai, bizantiečiai, arabai, osmanai ir galiausiai britai po Pirmojo pasaulinio karo. Kiekvienas valdovas paliko savo kultūrinį ir religinį pėdsaką, tačiau žydų buvimas ir religinė praktika išliko per visą šį laiką, net ir diasporoje.
Kaip tapo Izraeliu?
Šiuolaikinė Izraelio valstybė buvo įkurta 1948 m. gegužės 14 d., kai Davidas Ben-Gurionas paskelbė nepriklausomybę po Jungtinių Tautų plano, kuris numatė žydų ir arabų valstybių sukūrimą Palestinoje. Šis sprendimas buvo atsakas į ilgametį sionizmo judėjimą, kuris XIX a. pabaigoje, vadovaujamas Theodoro Herzlio, siekė sukurti žydų tautos namus. Sionizmas buvo tiek politinis, tiek religinis judėjimas, grindžiamas įsitikinimu, kad žydai turi teisę grįžti į savo protėvių žemę, kaip tai aprašyta Toroje.
Tačiau šis procesas neapsiėjo be konfliktų. Arabų valstybės atmetė JT planą, ir kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo pirmasis Arabų-Izraelio karas. Konfliktas su palestiniečiais, kurie save laiko regiono autochtonais, tęsiasi iki šiol. Religinis aspektas čia taip pat svarbus: tiek žydai, tiek musulmonai laiko Jeruzalę šventa vieta, o tai dar labiau komplikuoja politinę situaciją.
Judaizmas yra pagrindinė Izraelio religija, formuojanti tiek valstybės tapatybę, tiek kasdienį gyvenimą. Apie 74 % gyventojų yra žydai, iš kurių dalis yra religingi (ortodoksai arba ultraortodoksai), o kiti – sekuliarūs, tačiau išlaikantys kultūrines tradicijas. Judaizmas remiasi tikėjimu į vieną Dievą (monoteizmu), Toroje užrašytais įstatymais ir pranašystėmis apie Mesiją, kuris atneš taiką ir atkurs Izraelį.
Svarbiausios judaizmo šventos vietos yra Jeruzalėje:
- Raudų siena – vienintelė išlikusi Antrosios šventyklos dalis, kur žydai meldžiasi ir verkia dėl šventyklos sunaikinimo.
- Šventyklos kalnas – vieta, kur stovėjo Pirmoji ir Antroji šventyklos, laikoma švenčiausia judaizme.
- Al-Aksos mečetė ir Uolos kupolas – taip pat esantys Šventyklos kalne, yra šventi musulmonams, todėl kelia įtampą tarp bendruomenių.
Be judaizmo, Izraelyje gyvena musulmonai (apie 18 %), krikščionys (apie 2 %) ir kitos mažesnės religinės grupės, tokios kaip drūzai. Krikščionys laiko Izraelį šventa žeme dėl Jėzaus gyvenimo ir mokymo, o musulmonai – dėl pranašo Mahometo naktinės kelionės į Jeruzalę, aprašytos Korane.
Religija Izraelyje veikia ne tik dvasinį, bet ir politinį gyvenimą. Ortodoksinės partijos dažnai turi įtakos vyriausybės sprendimams, ypač dėl šabo taisyklių, košerinio maisto ar santuokos įstatymų. Tačiau sekuliarūs izraeliečiai kartais priešinasi per didelei religinei įtakai, siekdami išlaikyti modernios demokratinės valstybės principus.
Dievas ir tikėjimas žydų tradicijoje
Judaizmo centre yra tikėjimas į vieną, nematomą ir visažinį Dievą, kuris sudarė sandorą su Izraelio tauta. Pagal Torą, Dievas pasirinko Abraomą, kad jo palikuonys būtų „šventoji tauta“ (Išėjimo 19:6), o vėliau per Mozę davė Dešimt įsakymų ir kitus įstatymus. Ši sandora yra abipusė: Izraelis įsipareigoja laikytis Dievo įstatymų, o Dievas žada apsaugą ir palaiminimus.
Žydų tikėjime Dievas nėra tik kūrėjas, bet ir istorijos valdovas, kuris veda savo tautą per išbandymus. Pavyzdžiui, Išėjimas iš Egipto, kai Mozė išvedė izraelitus iš vergovės, yra pagrindinis pasakojimas, simbolizuojantis išlaisvinimą ir Dievo ištikimybę. Šis tikėjimas taip pat atsispindi pranašystėse, kad vieną dieną Mesijas sugrąžins Izraelį į buvusią šlovę ir atneš pasaulinę taiką.
Šiuolaikiniame Izraelyje tikėjimas įvairuoja: ortodoksai griežtai laikosi ritualų, tokių kaip kasdienės maldos ar šabo šventimas, o sekuliarūs žydai dažnai pabrėžia kultūrinę tapatybę, o ne griežtą religinę praktiką. Nepaisant to, religiniai simboliai, tokie kaip menorah ar Dovydo žvaigždė, yra neatsiejami nuo Izraelio valstybės identiteto.
Izraelio valstybės istorija ir religinis kontekstas yra sudėtingi, persipynę su tūkstantmečių tikėjimu, konfliktais ir siekiu išsaugoti tapatybę. Nuo Abraomo laikų iki šių dienų žydų tauta laikosi Dievo pažado, kad jų žemė yra amžinas paveldas. Nors Palestina kaip regiono pavadinimas egzistavo anksčiau, žydai savo žemę visada laikė Izraeliu, o 1948 m. šis vardas tapo oficialiu valstybės pavadinimu.