IV Toledo Susirinkimas, įvykęs 633 m. gruodžio 5–25 d. Toledo mieste, Vestgotų Ispanijoje, yra vienas svarbiausių bažnytinių susirinkimų ankstyvųjų viduramžių Europoje. Šis sinodas, sušauktas Vestgotų karaliaus Sisenando iniciatyva ir vadovaujamas žymaus teologo bei Sevilijos vyskupo Šv. Izidoriaus Seviliečio, turėjo ilgalaikę įtaką ne tik Ispanijos Bažnyčiai, bet ir visai krikščioniškajai tradicijai. Susirinkimas sprendė tiek religinius, tiek politinius klausimus, stiprindamas Bažnyčios ir monarchijos sąjungą, taip pat nustatydamas taisykles, kurios formavo Vestgotų karalystės visuomenės ir religinio gyvenimo struktūrą.
VII a. pradžioje Vestgotų Ispanija buvo pereinamojoje fazėje. Po to, kai karalius Rekkaredas I 589 m. perėjo iš arianizmo į katalikybę, šalis siekė konsoliduoti krikščioniškąją tapatybę. Tačiau visuomenė buvo įvairialypė – joje gyveno katalikai, arijonizmo likučiai, žydai ir romėnų kilmės gyventojai, kurie ne visada lengvai priėmė vestgotų valdžią. Bažnyčia tapo pagrindine vienijančia jėga, o Toledo, kaip Vestgotų sostinė, buvo religinis ir politinis centras.
IV Toledo Susirinkimas vyko karaliaus Sisenando (631–636 m.) valdymo pradžioje. Sisenandas užėmė sostą nuversdamas savo pirmtaką Suintilą, todėl jam reikėjo Bažnyčios paramos, kad įtvirtintų savo legitimumą. Tuo metu Šv. Izidorius Sevilietis, vienas iškiliausių to meto teologų, buvo ne tik Sevilijos vyskupas, bet ir dvasinis Vestgotų karalystės autoritetas. Jo erudicija ir organizaciniai gebėjimai padėjo suvienyti Bažnyčią ir monarchiją, o IV Toledo Susirinkimas tapo šio proceso kulminacija.
IV Toledo Susirinkimas buvo sušauktas Toledo Šv. Marijos katedroje ir truko apie tris savaites. Jame dalyvavo 69 vyskupai iš visos Vestgotų Ispanijos (Hispania) ir Narbono Galijos (dabartinė pietų Prancūzija), kuri taip pat priklausė karalystei. Tarp dalyvių buvo žymūs to meto vyskupai, tokie kaip Kartaginos vyskupas Julijanas, Saragosos vyskupas Braulijas ir kiti. Susirinkimą globojo karalius Sisenandas, kuris atidarė posėdžius ir išreiškė savo paramą Bažnyčios reformoms.
Šv. Izidorius Sevilietis buvo pagrindinis susirinkimo organizatorius ir ideologas. Jo vadovavimas užtikrino, kad diskusijos būtų struktūruotos, o sprendimai – pagrįsti teologine ir kanonine logika. Susirinkimo protokolai, užrašyti lotynų kalba, išliko iki šių dienų ir yra vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto religinę, politinę ir socialinę dinamiką.
IV Toledo Susirinkimas turėjo kelis pagrindinius tikslus:
- Bažnyčios vienybės stiprinimas: Po arianizmo atsisakymo vis dar buvo teologinių ir liturginių skirtumų tarp skirtingų Ispanijos regionų. Susirinkimas siekė suvienodinti liturgines praktikas ir sustiprinti katalikybės dominavimą.
- Monarchijos ir Bažnyčios santykių apibrėžimas: Sisenando valdymo kontekste buvo svarbu užtikrinti Bažnyčios paramą karaliui ir nustatyti taisykles dėl karalių rinkimų bei jų pareigų.
- Disciplinos ir moralės klausimai: Susirinkimas sprendė dvasininkų elgesio, žydų padėties ir visuomenės moralės klausimus, siekdamas reformuoti Bažnyčią ir sustiprinti jos autoritetą.
- Švietimo ir kultūros skatinimas: Šv. Izidorius, būdamas mokslininkas, pabrėžė švietimo svarbą, todėl susirinkimas aptarė mokyklų steigimą ir dvasininkų išsilavinimą.
IV Toledo Susirinkimas priėmė 75 kanonus, kurie apėmė platų klausimų spektrą. Štai keletas svarbiausių sprendimų:
- Liturgijos suvienodinimas:
- Susirinkimas nustatė vieningas liturgines taisykles visai Vestgotų karalystei. Buvo patvirtinta, kad visos bažnyčios naudos tą pačią Mišių tvarką ir šventes švęs vienodai. Tai padėjo sustiprinti religinę vienybę ir atskirti katalikybę nuo likusių arianizmo ar pagoniškų praktikų.
- Kanonas 23 pabrėžė, kad vyskupai turi užtikrinti, jog Mišios būtų švenčiamos tinkamai, o dvasininkai laikytųsi celibato.
- Karalių rinkimų tvarka:
- Vienas reikšmingiausių politinių sprendimų buvo kanonas 75, kuris nustatė, kad karalius turi būti renkamas bendru vyskupų ir didikų susitarimu Toledo mieste. Šis kanonas siekė užkirsti kelią uzurpacijai ir užtikrinti stabilumą po Sisenando perversmo.
- Kanonas taip pat uždraudė smurtinius perversmus ir numatė bausmes tiems, kurie bandytų neteisėtai užimti sostą.
- Žydų padėties reguliavimas:
- IV Toledo Susirinkimas priėmė griežtus kanonus, ribojančius žydų teises. Kanonas 57 reikalavo, kad žydų vaikai būtų atimti iš tėvų ir auklėjami krikščionių šeimose, o kanonas 60 draudė žydams užimti viešas pareigas. Šie sprendimai atspindėjo to meto antisemitines tendencijas ir turėjo tragiškų pasekmių žydų bendruomenėms.
- Šie kanonai vėliau buvo kritikuojami kaip neteisingi ir prieštaraujantys krikščioniškajai meilės artimui idėjai, tačiau tuo metu jie buvo laikomi būdu apsaugoti katalikų tikėjimą.
- Dvasininkų disciplina:
- Susirinkimas nustatė griežtas taisykles dvasininkams, įskaitant draudimą užsiimti pasaulietiniais verslais ar palaikyti netinkamus santykius. Kanonas 28 reikalavo, kad vyskupai reguliariai tikrintų savo pavaldinius.
- Taip pat buvo pabrėžta dvasininkų išsilavinimo svarba. Kanonas 25 įpareigojo vyskupijas steigti mokyklas, kuriose būtų mokoma lotynų kalbos, Šventojo Rašto ir bažnytinių mokslų.
- Socialiniai ir moraliniai klausimai:
- Susirinkimas pasmerkė įvairias socialines blogybes, tokias kaip korupcija, vergų išnaudojimas ir amoralus elgesys. Kanonas 68 skatino teisingą elgesį su vergais, nors ir nepanaikino vergovės.
- Buvo nustatytos bausmės už erezijas ir pagoniškas praktikas, siekiant išlaikyti katalikybės grynumą.
IV Toledo Susirinkimas turėjo ilgalaikę įtaką tiek Vestgotų Ispanijai, tiek visai krikščionybei:
- Bažnyčios ir valstybės sąjunga:
- Susirinkimas sustiprino Bažnyčios ir monarchijos ryšį, paversdamas vyskupus svarbiais politiniais veikėjais. Kanonas 75, reguliavęs karalių rinkimus, padėjo stabilizuoti karalystę, nors vėlesni perversmai parodė, kad šios taisyklės ne visada buvo laikomasi.
- Šis modelis tapo pavyzdžiu vėlesnėms krikščioniškoms karalystėms, kur Bažnyčia atliko valstybės konsolidavimo vaidmenį.
- Liturginė ir teologinė įtaka:
- IV Toledo Susirinkimo liturginės reformos padėjo suformuoti vadinamąją mozariškąją liturgiją, kuri buvo naudojama Ispanijoje iki XI a., kai ją pakeitė romėniškoji. Ši liturgija turėjo unikalių bruožų, tokių kaip ilgesni himnai ir specifinės maldos.
- Susirinkimo teologiniai sprendimai, ypač susiję su katalikybės grynumu, sustiprino Ispanijos Bažnyčios identitetą.
- Švietimo skatinimas:
- Šv. Izidoriaus iniciatyva įsteigtos mokyklos tapo ankstyvųjų viduramžių švietimo centrais. Jo darbai, tokie kaip „Etymologiae“, buvo naudojami kaip vadovėliai, o IV Toledo Susirinkimo kanonai užtikrino, kad dvasininkai būtų išsilavinę.
- Šios pastangos padėjo išsaugoti antikinę kultūrą ir perduoti ją ateities kartoms.
- Kontroversiški žydų klausimai:
- Susirinkimo sprendimai dėl žydų buvo tamsus jo palikimo aspektas. Jie padėjo pagrindą vėlesnėms diskriminacinėms politikoms Ispanijoje, kurios kulminaciją pasiekė XV a. žydų išvarymu. Šiuolaikiniai teologai šiuos kanonus vertina kaip neatitinkančius krikščioniškosios etikos.
IV Toledo Susirinkimas yra apipintas legendomis, ypač susijusiomis su Šv. Izidoriaus Seviliečio asmenybe. Pasakojama, kad Izidorius, būdamas pagrindinis susirinkimo organizatorius, sugebėjo suvienyti skirtingų regionų vyskupus, kurie dažnai turėjo konfliktuojančių interesų. Jo išmintis ir nuolankumas buvo laikimi Dievo dovana, o susirinkimo sėkmė priskirta jo dvasiniam vadovavimui.
Viena iš žymiausių citatų, siejamų su IV Toledo Susirinkimu, yra iš Šv. Izidoriaus raštų, nors ji nėra tiesiogiai iš susirinkimo protokolų: „Fides ex auditu“ („Tikėjimas kyla iš klausymo“). Ši mintis atspindi Izidoriaus įsitikinimą, kad tikėjimas turi būti pagrįstas mokymu ir Šventojo Rašto studijomis, ką jis pabrėžė skatindamas dvasininkų švietimą. Kita citata, iš kanono 75, skamba: „Niekas neturi teisės užimti karaliaus sosto be vyskupų ir didikų sutikimo.“ Šis teiginys pabrėžia Bažnyčios politinę įtaką ir jos vaidmenį užtikrinant teisėtą valdžią.
Kita istorija pasakoja apie karaliaus Sisenando nuolankumą susirinkimo metu. Nors jis buvo karalius, Sisenandas viešai pripažino Bažnyčios autoritetą ir paprašė vyskupų palaiminimo savo valdymui. Šis gestas simbolizavo monarchijos priklausomybę nuo Bažnyčios, kas buvo neįprasta to meto karaliams.
IV Toledo Susirinkimas padėjo pagrindą Vestgotų Ispanijos religinei ir politinei struktūrai, kuri išliko iki musulmonų invazijos 711 m. Jo kanonai buvo naudojami vėlesniuose Toledo susirinkimuose, o liturginės reformos paveikė Ispanijos Bažnyčią šimtmečiams. Šv. Izidoriaus Seviliečio vadovavimas sustiprino jo, kaip Bažnyčios mokytojo, reputaciją, o 1999 m. jis buvo paskelbtas interneto globėju dėl savo pastangų sisteminti žinias.
Tačiau susirinkimo sprendimai dėl žydų paliko prieštaringą palikimą. Jie atspindi to meto religinį fanatizmą, kuris vėliau buvo kritikuojamas kaip nesuderinamas su krikščioniškąja meile. Nepaisant to, IV Toledo Susirinkimas išlieka svarbiu istoriniu įvykiu, rodančiu, kaip Bažnyčia formavo ankstyvųjų viduramžių visuomenę.
Ketvirtas Toledo Susirinkimas buvo lūžis Vestgotų Ispanijos istorijoje, sujungęs religiją, politiką ir švietimą. Jo sprendimai, vadovaujami Šv. Izidoriaus Seviliečio, sustiprino Bažnyčios autoritetą, suvienodino liturgiją ir apibrėžė karalių rinkimų tvarką, tačiau taip pat paliko kontroversiškų sprendimų, ypač dėl žydų. Kaip rašė pats Izidorius savo „Etymologiae“: „Disciplina ex cognitione“ („Disciplina kyla iš žinojimo“). Ši mintis atspindi susirinkimo dvasią – siekį kurti tvarką per tikėjimą ir išmintį.