Šahada (arabiškai: الشهادة, lietuviškai: „liudijimas“) yra pagrindinis islamo tikėjimo išpažinimas, laikomas vienu iš penkių islamo stulpų. Tai trumpas, bet itin reikšmingas teiginys, išreiškiantis musulmono tikėjimą į vienintelį Dievą (Allahą) ir Jo pasiuntinį Mahometą. Šahados tekstas yra toks: „Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allahas, ir Mahometas yra Jo pasiuntinys“ (arabiškai: أشهد أن لا إله إلا الله وأشهد أن محمدا رسول الله, transliteracija: Ašhadu an lā ilāha illā Allāh wa-ašhadu anna Muḥammadan rasūl Allāh).
Šahada sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių, kurios atspindi islamo tikėjimo pagrindus:
- „Nėra kito dievo, tik Allahas“ (Lā ilāha illā Allāh)
Ši dalis išreiškia tawhid – absoliutų monoteizmą, kuris yra islamo tikėjimo šerdis. Tawhid pabrėžia, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra visatos kūrėjas, visa ko valdovas ir vienintelis vertas garbinimo. Ši frazė neigia politeizmą ir bet kokius kitus dievus ar stabmeldystę. Kaip teigiama Korane: „Jūsų Dievas yra vienas Dievas. Nėra kito dievo, išskyrus Jį, Gailestingąjį, Maloningąjį“ (Koranas 2:163). - „Mahometas yra Jo pasiuntinys“ (Muḥammadan rasūl Allāh)
Antroji dalis patvirtina, kad pranašas Mahometas yra Dievo siųstas pasiuntinys, per kurį buvo apreikštas Koranas – galutinis Dievo žodis žmonijai. Ši dalis pabrėžia Mahometo, kaip paskutinio pranašo, autoritetą ir jo mokymo svarbą. Musulmonai tiki, kad Mahometas yra pranašų grandinės, apimančios Adomą, Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų ir kitus, kulminacija.
Šahada yra ne tik tikėjimo išpažinimas, bet ir dvasinis įsipareigojimas, kuris formuoja musulmono tapatybę ir gyvenimo būdą. Kaip pažymi islamo mokslininkas Ibn Taymiyya, „Šahada yra viso islamo pagrindas, nes ji sujungia tikėjimą į Dievą su Jo pasiuntinio pripažinimu“.
Šahados kilmė siejama su ankstyvuoju islamo laikotarpiu VII a. Mekos mieste, kur Mahometas pradėjo skelbti islamą. Tuo metu Arabijos pusiasalyje dominavo politeizmas, gentiniai konfliktai ir įvairios religinės tradicijos, įskaitant krikščionybę ir judaizmą. Šahada tapo paprastu, bet galingu būdu išreikšti naują monoteistinę tikėjimo sistemą, kuri skyrėsi nuo aplinkinių religijų.
Pirmieji musulmonai, priimdami Šahadą, viešai paskelbdavo savo tikėjimą, dažnai rizikuodami persekiojimu iš Mekos politeistų. Šahada buvo ne tik religinis, bet ir socialinis aktas, žymintis žmogaus įsiliejimą į musulmonų bendruomenę (ummah). Po Mahometo mirties (632 m.) Šahada tapo standartizuotu islamo tikėjimo išpažinimu, įtvirtintu islamo teisėje (fiqh) ir religinėse praktikose.
Šahada yra pirmasis iš penkių islamo stulpų, kurie sudaro musulmono religinio gyvenimo pagrindą (kiti yra malda, išmalda, pasninkas ir piligrimystė). Jos svarba pasireiškia keliais aspektais:
- Įėjimas į islamą
Norint tapti musulmonu, pakanka nuoširdžiai ištarti Šahadą dviejų liudininkų akivaizdoje, tikint jos turiniu. Šis aktas vadinamas shahadatayn (dvigubu liudijimu). Kaip teigia hadisas: „Tas, kuris nuoširdžiai sako ‘Lā ilāha illā Allāh’, įeis į rojų“ (Sahih al-Bukhari). Šahada yra simbolinis perėjimas į islamo bendruomenę, dažnai lydimas ritualinio apsiprausimo (ghusl). - Kasdienė praktika
Šahada kartojama kasdienėse maldose (salat), ypač per tashahhud – maldos dalį, kurioje musulmonas liudija savo tikėjimą. Ji taip pat dažnai ištariama gyvenimo sunkumų metu, kaip būdas stiprinti tikėjimą. Pavyzdžiui, musulmonai gali kartoti „Lā ilāha illā Allāh“ kaip dhikr (Dievo prisiminimą), siekdami dvasinio nusiraminimo. - Mirties akimirka
Tradiciškai musulmonai skatinami ištarti Šahadą prieš mirtį, nes tai laikoma paskutiniu tikėjimo patvirtinimu. Artimieji dažnai šnabžda Šahadą mirštančiajam, kad jo paskutiniai žodžiai būtų Dievo ir Jo pasiuntinio liudijimas. - Kultūrinė ir simbolinė reikšmė
Šahada yra įrašoma ant mečečių, vėliavų (pavyzdžiui, Saudo Arabijos vėliavoje) ir naudojama islamo kalligrafijoje. Ji taip pat atlieka vienijantį vaidmenį, nes visi musulmonai, nepaisydami kalbos ar tautybės, pripažįsta tą patį tekstą arabiškai.
Šahada yra islamo teologijos pagrindas, nes ji apibrėžia du esminius tikėjimo aspektus: Dievo vienumą ir pranašystės svarbą. Islamo mokslininkai, tokie kaip Al-Ghazali, pabrėžia, kad Šahada nėra tik žodžiai, bet reikalauja vidinio tikėjimo (iman) ir praktinio įsipareigojimo (islam). Kaip teigia Koranas: „Tikintieji yra tie, kurie tiki Allahu ir Jo pasiuntiniu ir po to neabejoja, bet kovoja savo turtais ir gyvybėmis Allaho kelyje“ (Koranas 49:15).
Šahada taip pat atskiria islamą nuo kitų monoteistinių religijų. Pavyzdžiui, krikščionys ir žydai taip pat tiki į vieną Dievą, tačiau nepripažįsta Mahometo kaip pranašo, todėl Šahada tampa unikaliu islamo tapatybės ženklu.
Šahada ir jos iššūkiai
Nors Šahada yra trumpas ir paprastas teiginys, jos išpažinimas gali kelti iššūkių tam tikruose kontekstuose:
- Persekiojimas: Ankstyvaisiais islamo amžiais ir net šiuolaikiniuose kai kuriuose regionuose viešas Šahados išpažinimas galėjo ar gali sukelti persekiojimą, ypač pereinant iš kitos religijos.
- Nuoširdumas: Islamo teisėje pabrėžiama, kad Šahada turi būti ištarta nuoširdžiai (niyya). Mechaniškas kartojimas be tikėjimo nelaikomas galiojančiu.
- Kultūriniai skirtumai: Nors Šahada yra universali, jos interpretacija gali šiek tiek skirtis tarp skirtingų islamo mokyklų, pavyzdžiui, sunitų ir šiitų. Pavyzdžiui, kai kurie šiitai prideda frazę „ir Ali yra Allaho draugas“ (wa Aliyun waliyullah), pabrėždami imamo Ali svarbą.
Šahada Lietuvoje
Lietuvoje, kur musulmonai sudaro mažą bendruomenę (apie 0,1 % gyventojų pagal 2021 m. surašymą), Šahada yra tokia pat svarbi kaip ir kitur pasaulyje. Lietuvos musulmonai, daugiausia totoriai, taip pat imigrantai iš Artimųjų Rytų ar Pietų Azijos, išpažįsta Šahadą kaip savo tikėjimo pagrindą. Pavyzdžiui, Kauno mečetėje ar Vilniaus musulmonų bendruomenėse Šahada kartojama per maldas ir religines šventes, tokias kaip Ramadanas ar Eid al-Fitr. Lietuvos musulmonų bendruomenė taip pat organizuoja mokymus, kuriuose naujai atsivertusieji mokomi teisingai ištarti Šahadą ir suprasti jos reikšmę.
Priesaikos sulaužymas
Jei žmogus sąmoningai atsižada šahados – pagrindinio islamo tikėjimo liudijimo, tai laikoma išsižadėjimu (ridda). Tokiu atveju musulmonas formaliai laikomas atsitraukusiu nuo islamo tikėjimo. Klasikinėse islamo teisės (šariato) mokyklose toks žingsnis gali turėti tiek dvasinių, tiek socialinių pasekmių. Dvasine prasme, atsižadėjęs laikomas netekusiu tikėjimo ir jo amžinojo gyvenimo pažado. Teisinėse sistemose, kuriose galioja šariato teisė, istorijoje ridda kartais buvo baudžiama mirties bausme arba tremtimi, tačiau šiuolaikinėje daugumos musulmonų bendruomenių praktikoje daugelyje šalių tokios nuobaudos netaikomos arba laikomos netinkamomis. Daug islamo mąstytojų šiandien pabrėžia, kad tik Dievas galutinai sprendžia žmogaus tikėjimą ir sielos likimą, o tikėjimo klausimai negali būti sprendžiami prievarta.
Klasikinėje islamo teisėje (šariate) ridda – tikėjimo atsižadėjimas – laikomas labai sunkiu nusižengimu. Daugelis keturių pagrindinių sunitų teisės mokyklų (hanafitų, malikijų, šafijų, hanbalitų) numato, kad sąmoningas ir viešas atsižadėjimas gali būti baudžiamas mirties bausme, jei atsižadėjęs asmuo neatsiima savo sprendimo po raginimo sugrįžti į islamą.
Tačiau:
– Hanafitų mokykla kartais leidžia švelnesnes bausmes arba tremtį.
– Šiitų tradicijoje bausmės priklauso nuo aplinkybių ir dvasinių vadovų sprendimo.
– Modernios islamo valstybės dažnai netaiko klasikinių bausmių. Pvz., Indonezijoje ar Turkijoje atsižadėjimas nelaikomas kriminaline veika, o tokiose šalyse kaip Iranas ar Saudo Arabija gali būti taikomos rimtos sankcijos, bet net ir ten ne visada automatiškai taikoma mirties bausmė.
Šiuolaikiniai musulmonų teologai ir mąstytojai vis dažniau pabrėžia, kad prievarta tikėjime yra netinkama, remdamiesi Korano eilute: „Nėra prievartos tikėjime.“ (Koranas 2:256).
Krikščionybėje tikėjimo atsižadėjimas (atsitraukimas nuo krikšto pažadų ar apostazija) laikomas sunkiu nuodėmės aktu, tačiau pasaulinių bausmių šiuolaikinė Bažnyčia netaiko – tik dvasines pasekmes, tokias kaip sakramentų negaliojimas ar bendruomenės drausminės priemonės. Judaizme išeiti iš tikėjimo nėra formalaus bausmės mechanizmo, tačiau atsiskyrėlis gali patirti bendruomenės atskirtį, ypač ortodoksų aplinkoje. Kitose religijose, pavyzdžiui, budizme ar hinduizme, tikėjimo pakeitimas paprastai nelaikomas nusikaltimu, nors tam tikrose kultūrose galima patirti socialinį spaudimą ar šeimos nepritarimą. Islamo tradicijoje pasekmės istoriškai buvo griežčiausios, o daugelyje kitų tikėjimų daugiau akcentuojama dvasinė atsakomybė ir asmeninis ryšys su tikėjimu.