Islamo šventieji

Šiame puslapyje pristatomi islamo pasaulio šventieji, mokytojai, mąstytojai ir dvasiniai lyderiai, kurių gyvenimai ir darbai paliko gilų pėdsaką milijonų tikinčiųjų širdyse. Tai ne tik religijos veikėjai – jie buvo visuomenės reformatoriai, poetai, filosofai, politiniai vadovai, asketai ir kasdienybės mokytojai. Daugelis jų tapo dvasinės stiprybės, teisingumo ir artimo meilės simboliais.

Šventieji šiame sąraše – tai asmenybės nuo ankstyvųjų islamo laikų pranašo Mahometo bendražygių iki sufijų mistikų, kurie kėlė dvasingumo klausimus visuomenėse nuo Ispanijos iki Indonezijos. Čia rasite tiek visame pasaulyje gerbiamus autoritetus, kaip Al-Ghazali, Jalal ad-Din Rumi ar Abdul Qadir al-Jilani, tiek svarbius regioninius lyderius, kuriuos iki šiol mini ir pagerbia Afrikos, Azijos, Artimųjų Rytų ir Balkanų bendruomenės.

Kodėl jie svarbūs? Nes jų mokymai formavo ne tik religinius papročius, bet ir teisinę mintį, socialinius santykius, net politines sistemas. Jie skleidė Dievo artumo, sąžinės, bendruomeniškumo ir taikos idėjas, kurios iki šiol aktualios tiek tikintiesiems, tiek ieškantiems dvasinių atsakymų.

Šis sąrašas apima:

  • Pranašo Mahometo šeimos narius ir bičiulius
  • Teisininkus ir hadiso mokslininkus, sukūrusius islamo teisės pagrindus
  • Sufijų mokytojus ir poetus, skatinusius dvasinę vienybę
  • Regioninius šventuosius, kurie tapo tautų dvasinio identiteto dalimi
  • Šiuolaikinius dvasinius autoritetus, tęsiant tradiciją iki mūsų dienų

Kiekvienas vardas – tai ne tik žmogus, bet ir istorija. Tai kelias, kuriuo islamo dvasingumas keliavo per amžius ir kultūras, palikdamas tiltus tarp skirtingų laikų, tautų ir širdžių.

Islamo šventieji ir dvasiniai mokytojai

Abdul Hasan al-Shadhili – XIII amžiaus Šadhilijų sufijų ordino įkūrėjas. Mokė Dievo artumo kasdienybėje ir atsakomybės už bendruomenės gerovę. Mirė 1258 m.
Abd al-Ghani al-Nabulsi – XVII–XVIII a. Damasko sufijų mokytojas, parašęs Idah al-Ma‘ani, Korano aiškinimą, ir poeziją apie Dievo meilę; mirė 1731 m.
Abd al-Karim al-Jili – XIV–XV a. persų sufijų mistikas, parašęs Al-Insan al-Kamil („Tobulas žmogus“), apie žmogaus ir Dievo vienybę; mirė apie 1428 m.
Abd al-Qadir al-Jazairi – XIX a. Alžyro sukilimo prieš prancūzų kolonizaciją lyderis ir sufijų mokytojas. Jis kovojo už nepriklausomybę ir tuo pačiu mokė dvasinės atsakomybės. Gimė 1808 m., mirė 1883 m. Jo palikimas gerbiamas Šiaurės Afrikoje kaip tiek politinės, tiek dvasinės vadovystės pavyzdys.
Abd al-Rahman al-Dakhil – VIII a. Umajadų princas, kuris pabėgo į Ispaniją po Abasidų perversmo ir įkūrė Kordobos emyratą. Nors jis labiau politinis lyderis nei sufijų šventasis, Andalūzijoje ir Ispanijos musulmonų tradicijoje jis laikomas islamiškosios civilizacijos Iberijos pusiasalyje simboliu.
Abd al-Rahman ibn Awf – vienas dešimties pranašo Mahometo pažadėtųjų rojų. Žinomas kaip turtingas prekybininkas, kuris didžiąją savo turto dalį paaukojo islamo bendruomenei. Dalyvavo beveik visuose pagrindiniuose islamo mūšiuose. Mirė apie 652 m.
Abd al-Razzaq al-Kashani – XIII–XIV a. persų sufijų teologas, parašęs Tafsir al-Kashani, Korano aiškinimą, paveikusį Ibn Arabi sekėjus; mirė 1330 m.
Abdul Hasan al-Shadhili – XIII a. Šadhilijų sufijų ordino įkūrėjas. Mokė Dievo artumo kasdienybėje ir atsakomybės už bendruomenės gerovę. Mirė 1258 m. Jo ordinas turėjo didelę įtaką Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros regione.
Abdul Qadir al-Jilani – Qadirijų sufijų ordino įkūrėjas. Žinomas dėl pamokslų apie nuolankumą, kantrybę, atsidavimą Dievui ir tarnystę vargšams. Gimė 1077 m., mirė 1166 m. Jo kapas Bagdade iki šiol yra viena lankomiausių piligrimų vietų.
Abdul Qadir al-Jilani – vienas svarbiausių sufijų šventųjų, Qadirijų ordino įkūrėjas. Garsėjo pamokslais, kurie buvo surinkti į veikalą Al-Fath ar-Rabbani („Viešpaties atvėrimas“). Mokė nuolankumo, kantrybės, atsidavimo Dievui ir tarnystės vargšams. Jo kapas Bagdade iki šiol yra viena lankomiausių piligrimų vietų.
Abdul Qadir al-Jilani – XI–XII amžiaus Bagdado mokytojas ir pamokslininkas. Įkūrė Qadirijų sufijų ordiną. Garsėjo asketišku gyvenimu, stebuklais ir giliais pamokslais apie nuolankumą ir Dievo gailestingumą. Gimė 1077 m., mirė 1166 m.
Abdul Wahid ibn Zaid – VII a. Basros asketas, vienas ankstyvųjų sufijų, mokęs apie Dievo baimę ir atgailą, laikomas sufizmo pradininku. Mirė apie 786 m.
Abdullah Ansari iš Herato – XI a. sufijų mistikas ir poetas. Žinomas kaip „Herato senolis“, rašęs tiek persų, tiek arabų kalbomis. Jo Munajat (maldos ir meditacijos) iki šiol skaitomos sufijų bendruomenėse dėl savo gilumo ir nuoširdumo.
Abdullah ibn Abbas – pranašo Mahometo pusbrolis, vienas žymiausių Korano aiškintojų (mufassir). Jo komentarai apie Korano eilutes formavo tafsiro (Korano aiškinimo) tradiciją. Gimė apie 619 m., mirė 687 m. Jo mokymai padarė įtaką tiek sunitų, tiek šiitų teologijai.
Abdullah ibn Mas‘ud – vienas pirmųjų islamo išpažinėjų, pranašo Mahometo bendražygis. Žinomas kaip vienas geriausių Korano recitatorių ir teisės žinovų. Jo mokiniai padėjo formuoti hanafitų teisės mokyklą. Mirė apie 653 m.
Abu al-Abbas al-Mursi – XIII a. Egipto sufijų mokytojas, Shadhiliyya ordino lyderis, garsėjęs dvasine įžvalga; jo kapas Aleksandrijoje traukia piligrimus. Mirė 1287 m.
Abu al-Hasan al-Ash‘ari – X a. teologas, kuris suformavo Ašaritų teologinę kryptį, tapusią pagrindine sunitų ortodoksijos srove. Gimė Basroje apie 874 m. Iš pradžių sekė mutazilitų racionalizmą, bet vėliau pasuko į tradicinę teologiją, pabrėždamas Dievo visagalybę ir tikėjimo viršenybę prieš žmogaus protą.
Abu al-Husayn al-Nuri – IX a. Bagdado sufijų mistikas, mokęsis apie dieviškąją meilę ir širdies tyrumą; mirė 907 m.
Abu Ali al-Farmadi – XI a. persų sufijų mokytojas, Naqshbandiyya ordino pirmtakas, mokęs apie širdies tyrumą; jo mokymai paveikė Centrinės Azijos sufizmą. Mirė 1084 m.
Abu Bakr al-Kalabadhi – X a. Bucharos sufijų mokytojas, parašęs Kitab al-Ta‘arruf, ankstyvą sufizmo doktrinų aprašą; mirė apie 990 m.
Abu Bakr al-Shibli – X a. sufijų mokytojas, Junayd Baghdadi mokinys. Žinomas dėl savo ekstazės būsenų ir meilės Dievui pabrėžimo. Jo mokymai paveikė daugelį vėlesnių sufijų.
Abu Bakr as-Siddiq – pirmasis kalifas po pranašo Mahometo mirties. Žinomas dėl tvirtumo išlaikant bendruomenės vienybę ir pasitikėjimo Dievu. Pirmasis įsakė surinkti Korano tekstą į vieną knygą. Gimė apie 573 m., mirė 634 m. Jo kapas yra šalia pranašo Mahometo Medinos mečetėje. Jo minėjimo dienos laikomos bendruomeninėmis maldų dienomis daugelyje islamo kraštų.
Abu Darda – pranašo Mahometo bendražygis, garsėjęs kaip teisėjas Damaske, mokęs apie asketizmą ir Korano svarbą; mirė apie 652 m.
Abu Dawud – IX a. hadisų rinkėjas, sudaręs Sunan Abu Dawud, vieną iš šešių pagrindinių sunitų hadisų rinkinių; gimė 817 m., mirė 889 m.
Abu Hamid al-Ghazali – XI a. teologas, filosofas ir sufijų mistikas. Jo veikalas Ihya’ Ulum al-Din laikomas vienu reikšmingiausių religijos mokslų tekstų. Jis sujungė teologiją, etiką ir dvasinę praktiką, skatino asmeninį ryšį su Dievu. Gimė 1058 m., mirė 1111 m.
Abu Hamid al-Suhrawardi – XII a. sufijų ordino vadovas, Suhrawardijų brolijos įkūrėjas. Mokė vidinio tobulėjimo per tarnystę bendruomenei ir asketišką gyvenimo būdą.
Abu Hamid al-Suhrawardi – XII amžiaus sufijų ordino vadovas, Suhrawardijų brolijos įkūrėjas. Skatino vidinį tobulėjimą per tarnystę bendruomenei ir asketišką gyvenimo būdą.
Abu Hanifa – Hanafitų teisės mokyklos įkūrėjas. Žinomas dėl racionalaus požiūrio į teisę ir kasdienio gyvenimo realijų derinimo su Korano mokymu. Gimė 699 m. Kufe, mirė 767 m. Jo mokymai paplito nuo Turkijos iki Indijos.
Abu Huraira – vienas produktyviausių hadithų perdavėjų. Priskiriama, kad jis perdavė daugiau kaip 5000 hadithų. Pranašo Mahometo draugas ir artimas bendražygis. Mirė 681 m. Jo pasakojimai sudaro reikšmingą dalį Sahih Bukhari ir Sahih Muslim rinkinių.
Abu Huraira – vienas produktyviausių hadithų perdavėjų. Priskiriama, kad jis perdavė daugiau kaip 5000 hadithų. Pranašo Mahometo draugas, žinomas dėl atsidavimo žinioms ir tikėjimui. Mirė 681 m.
Abu Ishaq al-Kaziruni – XI a. sufijų šventasis iš Kaziruno (dabartinis Iranas). Įkūrė Kazirunijų broliją, garsėjusią asketizmu ir bendruomenine tarnyste. Jo kapas Kazirune iki dabar traukia piligrimus.
Abu Ishaq al-Shirazi – XI a. teisininkas ir teologas, vienas iškiliausių Šafiitų mokyklos mąstytojų. Jo veikalas al-Muhadhdhab laikomas svarbiu teisės šaltiniu.
Abu Madyanas – XII a. Andalūzijos sufijų mokytojas, laikomas Magribo sufizmo tėvu. Pabrėžė nuolankumą, meilę Dievui ir tarnystę žmonėms. Mirė 1198 m.
Abu Madyanas – XII amžiaus Andalūzijos sufijų mokytojas. Jo mokymai suformavo Magribo sufizmo pagrindus. Pabrėžė nuolankumą, meilę Dievui ir tarnystę žmonėms. Mirė 1198 m.
Abu Mansur al-Hallaj – IX–X a. Bagdado sufijų mistikas, parašęs Kitab al-Tawasin, apie dieviškąją meilę; nukankintas 922 m. už „Ana al-Haqq“ teiginį.
Abu Mansur al-Maturidi – IX–X a. teologas iš Samarqando, Maturiditų teologijos krypties pradininkas. Jo mokymas pabrėžė žmogaus proto svarbą tikėjimo pažinime ir tapo kertiniu akmeniu hanafitų tradicijoje.
Abu Muslim al-Khurasani – VIII a. revoliucijos vadas, kuris vadovavo Abbasidų sukilimui prieš Umajadų kalifatą. Jo veiksmai padėjo įkurti Abbasidų dinastiją, nors jis pats vėliau buvo nužudytas.
Abu Nu‘aym al-Isfahani – X–XI a. persų mokslininkas, parašęs Hilyat al-Awliya („Šventųjų puošmena“), biografijų rinkinį apie ankstyvuosius šventuosius; mirė 1038 m.
Abu Sa‘id Abu al-Khayr – X–XI a. persų sufijų poetas, mokęsis apie Dievo artumą; jo Ruba‘iyat poezija įkvėpė Rumi; mirė 1049 m.
Abu Sa‘id al-Kharraz – IX a. Bagdado sufijų mistikas, parašęs Kitab al-Sidq („Tiesos knyga“), pabrėžęs Dievo artumą ir nuoširdumą; mirė apie 899 m.
Abu Talib al-Makki – X a. sufijų mokytojas, parašęs Qut al-Qulub („Širdžių maistas“), apie dvasinę discipliną; mirė 996 m.
Abu Ubayda ibn al-Jarrah – vadinamas „šios bendruomenės patikimiausiuoju“ (kaip jį apibūdino pranašas Mahometas). Dalyvavo daugelyje islamo valstybės plėtros mūšių, buvo vyriausiasis vadas Sirijos kampanijoje. Mirė 639 m. nuo maro Amvaso mieste.
Abu Yazid al-Bistami (Bayazid Bastami) – IX a. sufijų mokytojas, laikomas vienu pirmųjų sufijų ekstazės tradicijos atstovų. Žinomas dėl drąsių teiginių apie Dievo artumą ir žmogaus vienybę su Kūrėju. Jo mokymai paveikė vėlesnę sufizmo mistiką.
Ahmad al-‘Alawi (1869–1934) – Alžyro sufijų mokytojas, įkūręs Alawiyya ordiną. Jo mokymai pabrėžė vidinį dvasinį tobulėjimą ir Dievo meilę. Jo įtaka išliko ir po mirties, ypač Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.
Ahmad al-Badawi – XIII a. Egipto sufijų šventasis, Badawijų ordino įkūrėjas. Jo mokymai pabrėžė Dievo artumą, pagalbą vargšams ir asmeninį dvasingumą. Jo kapas Tantos mieste yra vienas lankomiausių piligrimų centrų Egipte. Mirė 1276 m. Kasmet Tantos mieste vyksta jo minėjimo savaitė (Mawlid al-Sayyid al-Badawi).
Ahmad al-Ghazali – XI–XII a. Al-Ghazali brolis, sufijų mokytojas, parašęs Sawanih, apie meilės mistiką; mirė 1126 m.
Ahmad al-Rifa‘i – XII a. Irako sufijų mokytojas, Rifa‘iyya ordino įkūrėjas, mokęs apie dvasinį atsidavimą; jo kapas Um Abidah traukia piligrimus. Mirė 1182 m.
Ahmad al-Tijani – XVIII a. sufijų mokytojas, Tijaniyya ordino įkūrėjas. Jo mokymas greitai paplito Vakarų Afrikoje, Magribe ir kai kuriose Artimųjų Rytų dalyse. Pabrėžė paprastą dvasinę praktiką ir Dievo prisiminimą (dhikr). Gimė 1737 m., mirė 1815 m.
Ahmad ibn Hanbal – Hanbalitų teisės mokyklos įkūrėjas. Žinomas už atsparumą valdžios spaudimui ir ištikimybę pranašo Mahometo tradicijoms. Gimė 780 m., mirė 855 m. Jo hadiso rinkinio pagrindu vystėsi vėlesnės sunitų teisės kryptys.
Ahmad Sirhindi – XVI–XVII a. Indijos sufijų reformatorius, laikomas Naqshbandiyya-Mujaddidiyya ordino atnaujintoju. Gynė sunnizmo principus prieš sinkretizmo tendencijas Mogolų imperijos laikais. Gimė 1564 m., mirė 1624 m. Gerbiamas už teologinį nuoseklumą ir dvasinę įžvalgą.
Aisha bint Abu Bakr – pranašo Mahometo žmona, viena reikšmingiausių hadithų perdavėjų. Jos perdavimai sudarė pagrindą sunitų teisės ir teologijos raidai. Gimė apie 613 m., mirė 678 m. Minima įvairiose bendruomenėse, ypač studijuojant hadithus.
Aisha bint Abu Bakr – pranašo Mahometo žmona, žinoma kaip viena svarbiausių hadiso perdavėjų. Ji perdavė daugiau nei 2000 hadithų, kurie tapo reikšminga islamo teisės ir etikos dalimi. Buvo išsilavinusi ir aktyvi religiniuose bei politiniuose reikaluose po pranašo mirties. Gimė apie 613 m., mirė 678 m. Jos indėlis į islamo teologiją ypač vertinamas sunitų bendruomenėje.
Al-Bayhaqi – X–XI a. persų hadisų mokslininkas, sudaręs Sunan al-Kubra, svarbų hadisų rinkinį, paveikusį Šafiitų mokyklą; mirė 1066 m.
Al-Darani, Abu Sulayman – IX a. Sirijos sufijų asketas, mokęs apie Dievo meilę ir savęs atsižadėjimą; laikomas ankstyvuoju sufizmo mokytoju. Mirė 830 m.
Al-Ghazali – teologas, filosofas ir sufijų mistikas. Jo garsiausias veikalas Ihya’ Ulum al-Din („Religijos mokslų atgaivinimas“) apjungė teologiją, etiką ir sufijų dvasinę praktiką. Gimė 1058 m. Tus mieste, mirė 1111 m. Jo mintys atnaujino dvasinį gyvenimą islamo pasaulyje.
Al-Ghazali – XI amžiaus teologas, filosofas ir sufijų mistikas. Jo raštai apie tikėjimo atsinaujinimą ir dvasinį kelią turėjo didelę įtaką visam islamo pasauliui. Gimė 1058 m. Tus mieste (Persija), mirė 1111 m.
Al-Ghazali – XI amžiaus teologas, filosofas, sufijų mistikas. Jo garsiausias veikalas Ihya’ Ulum al-Din („Religijos mokslų atgaivinimas“) apjungė teologiją, etiką ir sufijų dvasinę praktiką. Knyga iki šiol yra viena įtakingiausių islamo literatūroje. Ghazali kritikavo tuščią scholastiką ir pabrėžė asmeninį ryšį su Dievu.
Al-Hakim al-Nishapuri – X–XI a. persų hadisų rinkėjas, parašęs Al-Mustadrak ala al-Sahihayn, papildantį Bukhari ir Muslim rinkinius; mirė 1014 m.
Al-Harith al-Muhasibi – IX a. Bagdado sufijų mokytojas, laikomas vienu iš sufizmo psichologijos pradininkų. Mokė, kaip tirti sąžinės balsą (muhasaba) ir atsiskaityti sau už savo veiksmus prieš Dievą.
Al-Hasan al-Basri – VII–VIII amžiaus Basros asketas ir mokytojas, vienas ankstyvųjų islamo mistikų. Pabrėžė Dievo baimę, nuolankumą ir nuolatinės atgailos svarbą. Jo mintys paveikė sufijų tradiciją. Gimė 642 m., mirė 728 m.
Al-Hasan ibn Ali al-Mujtaba – pranašo Mahometo anūkas, Hasano ibn Ali sūnus. Po tėvo mirties kurį laiką vadovavo musulmonų bendruomenei, bet atsisakė valdžios, siekdamas taikos. Jo gyvenimas vertinamas kaip taikos ir kantrybės pavyzdys. Gimė 625 m., mirė 670 m. Minimas ypač šiitų bendruomenėse Ramadano pabaigoje ir Muharramo pradžioje.
Ali Hujwiri (Data Ganj Bakhsh) – XI a. sufijų mokytojas iš Lahoro, garsėjęs savo veikalu Kashf al-Mahjub. Jis pateikė vieną pirmųjų sufizmo teologijos sintezių persų kalba.
Ali ibn Abi Talibas – ketvirtasis teisingasis kalifas, pranašo Mahometo pusbrolis ir žentas, laikomas vienu iškiliausių islamo istorijos veikėjų. Šiitų tradicijoje jis yra pirmasis imamas. Pasižymėjo išmintimi, drąsa ir teisingumu. Žuvo 661 m. Kufa mieste. Jo atminimo dienos įvairios, priklausomai nuo bendruomenės.
Ali ibn Abi Talibas – pranašo Mahometo pusbrolis ir žentas, ketvirtasis teisingasis kalifas ir pirmasis šiitų imamas. Žinomas dėl išminties, drąsos ir teisingumo. Jo pasisakymai ir pamokymai surinkti į rinkinį Nahj al-Balagha („Iškalbos kelias“), kuris iki šiol laikomas vienu giliausių islamo dvasinių ir politinių tekstų. Jo mintys apie teisingumą, valdžios moralę ir žmogaus atsakomybę įkvėpė tiek teologus, tiek filosofus. Žuvo 661 m.
Ali Sher Nava’i – XV a. Chorezmo poetas, sufijų globėjas ir vienas pirmųjų, rašiusių chagatajumi (senąja uzbekų kalba). Jo darbai formavo Centrinės Azijos islamo humanizmą.
Al-Junayd al-Salami – X a. Irako sufijų mokytojas, pabrėžęs vidinę pusiausvyrą ir blaivųjį sufizmą; jo mokymai įkvėpė vėlesnius mistikus. Mirė apie 910 m.
Al-Khidr (Chidras) – mistinė asmenybė, minima Korane ir islamo tradicijoje kaip amžinas šventasis, keliautojų ir ieškotojų globėjas. Daugelis sufijų laikė, kad Khidr gali pasirodyti bet kuriam ieškančiajam kaip dvasinis vadovas.
Al-Mu‘afa ibn Imran – VIII a. Mosulo mokslininkas, parašęs ankstyvąją islamo istoriją ir biografijas, laikomas hadisų ir teisės autoritetu; mirė apie 801 m.
Al-Nasa‘i – IX a. hadisų rinkėjas, sudaręs Sunan al-Nasa‘i, vieną iš šešių pagrindinių sunitų hadisų rinkinių; gimė 829 m., mirė 915 m.
Al-Nawawi – XIII a. islamo teisės ir hadiso mokytojas. Žinomas savo darbais apie islamo praktiką ir etikos principus. Jo garsiausias veikalas Riyadh as-Salihin („Dorieji sodai“) iki šiol plačiai skaitomas tiek mokslo įstaigose, tiek paprastų tikinčiųjų tarpe. Gimė 1233 m., mirė 1277 m.
Al-Shafi‘i – Šafiitų teisės mokyklos įkūrėjas. Sujungė racionalius teisės principus su pranašo Mahometo tradicijomis. Gimė 767 m. Gazos regione, mirė 820 m. Jo mokymai tapo kertiniu akmeniu didelėje islamo pasaulio dalyje, ypač Egipte, Indonezijoje, Rytų Afrikoje.
Al-Suyuti – XV–XVI a. Egipto mokslininkas, parašęs per 600 veikalų, įskaitant Tafsir al-Jalalayn (Korano aiškinimą); gimė 1445 m., mirė 1505 m.
Al-Tabari – IX–X a. persų mokslininkas, parašęs Tafsir al-Tabari (Korano aiškinimą) ir Tarikh al-Rusul („Pasiuntinių istorija“); gimė 839 m., mirė 923 m.
Al-Tirmidhi – IX a. hadiso rinkėjas ir teisininkas. Jo surinktos pranašo Mahometo tradicijos (Jami‘ at-Tirmidhi) tapo viena iš šešių pagrindinių sunitų hadiso rinkinių. Gimė 824 m., mirė 892 m.
Anas ibn Malik – pranašo Mahometo bendražygis, perdavęs apie 2000 hadisų, gyvenęs Basroje kaip mokytojas; mirė apie 712 m.
Asma bint Abu Bakr – Aishos sesuo, žinoma dėl ištikimybės islamui ir pagalbos pranašui Mahometui, kai jis slėpėsi per hijrą į Mediną. Gyveno ilgai ir matė Umayyadų laikų pokyčius. Mirė 692 m.
Ata ibn Abi Rabah – VIII a. Mekos mokslininkas, vienas iš Tabi‘un, mokęsis apie hadisus ir Korano aiškinimą; mirė 732 m.
Baba Taher – XI a. persų poetas ir mistikas, žinomas už dvilypius (do-bayti) eilėraščius apie Dievo meilę ir gyvenimo trapumą. Jo poezija skaitoma iki šiol Irano sufijų sambūriuose.
Baha al-Din Amili – XVI–XVII a. šiitų teologas, parašęs Jami‘ Abbasi, teisės veikalą, paveikusį Safavidų Persiją; mirė 1621 m.
Baha-ud-Din Naqshband – XIV a. sufijų mokytojas, Naqshbandiyya ordino vardinis įkūrėjas. Mokė vidinės tylos, širdies prisiminimo ir aktyvaus gyvenimo pasaulyje kaip dvasinės tarnystės. Gimė 1318 m., mirė 1389 m. Jo kapas Bucharoje yra svarbi piligrimų vieta.
Baha-ud-Din Zakariya – XIII amžiaus sufijų šventasis iš Multano (dabartinis Pakistanas), Suhrawardiyya ordino lyderis. Gimė apie 1170 m. Jis skatino asketišką gyvenimą, švietimą ir bendruomenės tarnystę. Multane įkūrė didelį sufijų centrą, kuris tapo regioninės kultūros ir religijos židiniu. Mirė 1262 m., jo mauzoliejus yra vienas žymiausių Pakistane.
Bawa Muhaiyaddeen – XX a. sufijų šventasis iš Šri Lankos, kuris vėliau veikė Jungtinėse Valstijose. Jo mokymai apie taiką, Dievo meilę ir religijų dialogą paveikė daugelį tiek Azijoje, tiek Vakaruose.
Bayazid Bastami – IX a. Persijos sufijų mokytojas. Žinomas dėl ekstazės patirčių ir pareiškimų apie vienybę su Dievu. Jo mokymai darė įtaką vėlesnei sufijų mistikai.
Bayazid Bastami – IX amžiaus Persijos sufijų mokytojas, žinomas dėl ekstazės patirčių ir radikalių pareiškimų apie vienybę su Dievu. Jo mokymai darė didelę įtaką vėlesnei sufijų mistikai.
Bibi Fatima Sam – XII amžiaus Centrinės Azijos šventoji, gerbiama kaip dvasinio tyrumo ir dvasinio vadovavimo simbolis. Ji laikoma viena iš pirmųjų moterų sufijų mokytojų regione. Pasakojama, kad jos maldos padėjo apsaugoti Samarkando gyventojus nuo užpuolikų. Jos kapas Samarkande iki dabar lankomas piligrimų, ypač moterų, ieškančių dvasinio įkvėpimo.
Bilal ibn Rabah – pirmasis islamo muedzinas, buvęs vergas, kurį išlaisvino Abu Bakras. Jis garsėjo savo galingu balsu ir ištikimybe islamui, net kai buvo kankinamas dėl savo tikėjimo. Bilalas lydėjo pranašą svarbiausiose kelionėse. Po pranašo mirties jis atsisakė kviesti maldai, nes balsas jam priminė netektį. Mirė 640 m. Jo minėjimas vyksta įvairiose musulmonų bendruomenėse, ypač per pirmųjų musulmonų atminimo dienas.
Bilal ibn Rabah – vienas pirmųjų islamo išpažinėjų, pranašo Mahometo muedzinas. Išgarsėjo dėl ištvermės persekiojimų laikotarpiu ir ištikimybės tikėjimui. Jo balsas, kviečiantis maldai, laikomas pirmuoju islamo pasaulyje. Mirė apie 640 m.
Bishr al-Hafi – VIII–IX a. Bagdado asketas, žinomas kaip „basakojis“, atsisakęs turtų dėl Dievo; jo gyvenimas įkvėpė sufijų asketizmą. Mirė 841 m.
Burhanuddin Gharib – XIV a. sufijų šventasis iš Daulatabado, vienas iš Chishti ordino atstovų Dekano plynaukštėje (Indija). Jo veikla skatino taiką ir religijų dialogą.
Cheikh Ahmadou Bamba – XIX a. Senegalo sufijų lyderis, įkūręs Muridiyya broliją. Jo pasipriešinimas prancūzų kolonijinei valdžiai laikomas dvasinio pasipriešinimo simboliu Vakarų Afrikoje. Jo kapas Touba mieste yra viena lankomiausių vietų Senegale.
Cheikh Ibrahim Niasse – XX a. Senegalo sufijų mokytojas, Tijaniyya ordino Niassene šakos lyderis. Jo mokymai paskleidė Tijaniyya doktriną po visą Vakarų Afriką, ypač tarp kaimų bendruomenių, kur jis laikomas dvasiniu vadovu iki šiol.
Cheikh Sidi Ahmed al-Tijani – Tijaniyya ordino įkūrėjas, itin svarbus Šiaurės ir Vakarų Afrikoje. Jo mokiniai paskleidė mokymus nuo Maroko iki Sudano ir Nigerijos.
Dawud al-Ta‘i – VIII a. Kufoje gyvenęs asketas, atsisakęs turtų dėl Dievo, mokęsis apie nuolankumą; mirė apie 781 m.
Dhu al-Nun al-Misri – IX a. Egipto sufijų mistikas, mokęsis apie Dievo pažinimą per meilę; laikomas vienu pirmųjų sufijų poetų. Mirė 859 m.
Farid al-Din Attar – XII–XIII a. persų sufijų poetas, parašęs Tazkirat al-Awliya („Šventųjų atsiminimai“) ir Mantiq al-Tayr („Paukščių konferencija“); mirė apie 1221 m.
Fatima al-Fihri – IX amžiaus mecenatė iš Kairuano, įkūrusi Al Qarawiyyin universitetą Fese, Maroke. Šis universitetas pripažįstamas kaip seniausia nuolat veikianti aukštojo mokslo įstaiga pasaulyje.
Fatima bint al-Asad – pranašo Mahometo dėdės Abu Talibo žmona ir pranašo globėja vaikystėje. Ji buvo pirmoji moteris po Fatimos Zahros, palaidota šalia pranašo Mahometo. Žinoma dėl savo gerumo ir paramos islamo pradžioje.
Fatima Zahra – pranašo Mahometo duktė, Ali žmona ir Hasano bei Huseino motina. Islamo pasaulyje gerbiama kaip pavyzdinga motina, žmonos ir dvasinio tyrumo simbolis. Mirė apie 632 m. Jos atminimas ypač svarbus šiitams.
Fatima Zahra – pranašo Mahometo duktė, Ali žmona, Hasano ir Huseino motina. Islamo pasaulyje gerbiama kaip dvasinio tyrumo, motiniškos globos ir ištikimybės simbolis. Šiitų tradicijoje laikoma tobula moterimi ir pavyzdžiu visoms moterims. Mirė apie 632 m. Jos minėjimas, ypač šiitų bendruomenėje, vyksta pagal mirties datas, kurios skiriasi tarp tradicijų, dažnai sausio arba vasario mėnesiais.
Fatima Zahra – pranašo Mahometo duktė, laikoma dvasinio tyrumo ir motiniškos globos simboliu. Šiitų tradicijoje ji laikoma tobula moterimi, pavyzdžiu visoms moterims. Nors ji pati nerašė knygų, daugelis hadiso rinkinių mini jos posakius ir pamokymus apie šeimos gyvenimą, tikėjimą ir kantrybę.
Fudayl ibn ‘Iyad – VIII–IX a. persų asketas, buvęs plėšikas, atsivertęs į islamą, mokęs apie atgailą ir Dievo baimę; mirė 803 m.
Habib Ali al-Jifri – gyvas Jemeno mokslininkas, kuris laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinių sufizmo atstovų. Skleidžia tradicinį islamą, siekiantį taikos tarp religijų ir sektų.
Habib Umar bin Hafiz – gyvas Jemeno mokslininkas ir sufijų mokytojas, garsus Hadramauto regione ir plačiau visame Indonezijos bei Rytų Afrikos islamo pasaulyje. Įkūrė Dar al-Mustafa institutą, kuris tapo tradicinio islamo centru.
Habibas Umaras bin Hafizas (g. 1963) – Jemeno islamo mokslininkas ir sufijų mokytojas. Jis įkūrė Dar al-Mustafa institutą, kuris tapo svarbiu islamo mokymo centru. Jo mokymai pabrėžia meilę pranašui Mahometui ir dvasinį tobulėjimą.
Hafsa bint Umar – pranašo Mahometo žmona, Korano egzemplioriaus saugotoja, perdavusi hadisus apie pranašo gyvenimą; mirė apie 665 m.
Hakim al-Tirmidhi – IX a. Centrinės Azijos sufijų mokytojas, parašęs Bayan al-Farq, apie dvasinį tobulėjimą; mirė apie 910 m.
Hamza ibn Abdul Muttalib – pranašo Mahometo dėdė, žuvęs Uhudo mūšyje 625 m., žinomas kaip „Dievo liūtas“ už drąsą.
Hasan al-Shirazi – XIII a. persų sufijų mokytojas, mokęsis apie širdies tyrumą ir Dievo prisiminimą; jo kapas Širaze lankomas. Mirė 1292 m.
Hasan al-Yaziji – Osmanų laikų Libano sufijų poetas, žinomas dėl savo alegorinės poezijos apie meilės kelionę į Dievą. Jo kūriniai įkvėpė vėlesnius Levanto mąstytojus.
Hasanas al Basri – ankstyvasis islamo asketas, gyvenęs Basroje. Pabrėžė Dievo baimę, sąžinės balso klausymą ir nuolatinį atgailos kelią. Jo kalbos ir pamokymai padarė didelę įtaką sufijų asketizmo vystymuisi. Jo posakiai dažnai cituojami sufijų tekstuose kaip dvasinio nuolankumo pavyzdžiai.
Hasanas al Basri – VII–VIII amžiaus asketas ir pamokslininkas. Žinomas kaip vienas pirmųjų islamo mistikų, pabrėžęs Dievo baimės ir atgailos svarbą. Jo mokymai padarė didelę įtaką sufijų tradicijai. Gimė 642 m., mirė 728 m.
Hasanas al-Askari – vienuoliktasis šiitų imamas. Gyveno IX amžiuje Samaroje. Šiitų tikėjime laikomas dvasiniu vadovu ir kantrybės simboliu sunkių persekiojimų laikotarpiu. Gimė 846 m., mirė 874 m.
Hasanas al-Basri – Basros asketas ir vienas pirmųjų islamo mistikų. Pabrėžė Dievo baimę, sąžinės klausymą ir nuolatinę atgailą. Gimė 642 m., mirė 728 m. Jo mokymai paveikė visą sufizmo tradiciją.
Hasanas ibn Ali – pranašo Mahometo anūkas, Ali ir Fatimos sūnus. Po tėvo mirties trumpai vadovavo musulmonų bendruomenei, tačiau atsisakė valdžios, kad išvengtų pilietinio karo. Mirė 670 m., šiitų laikomas antruoju imamu. Jo gyvenimas gerbiamas kaip taikos ir ištvermės pavyzdys.
Hassan ibn Thabit – pranašo Mahometo poetas, žinomas kaip „islamo poezijos gynėjas“. Savo eilėmis gynė pranašą ir islamo bendruomenę nuo kritikų. Jo poezija laikoma vienu iš seniausių islamo literatūros šaltinių. Gimė apie 563 m., mirė apie 674 m.
Hudhayfa ibn al-Yaman – pranašo Mahometo bendražygis, žinomas dėl išminties ir paslapčių apie veidmainius; mirė 656 m.
Huseinas ibn Ali – Ali ir Fatimos sūnus, Mahometo anūkas. Žuvo Karbalos mūšyje 680 m., atsisakęs paklusti neteisingam kalifui. Jo žūtis tapo pasiaukojimo už teisingumą simboliu. Kiekvienais metais per Ašuros šventę milijonai tikinčiųjų mini jo kančią ir drąsą. Jo gyvenimas įkvėpė daugybę poezijos, pamokslų ir teologinių traktatų šiitų pasaulyje.
Huseinas ibn Ali – Mahometo anūkas, Ali ir Fatimos sūnus. Žuvo 680 m. Karbalos mūšyje, atsisakęs paklusti tironijai. Jo mirtis tapo šiitų tikėjimo kančios ir pasiaukojimo simboliu. Kasmet minimas per Ašuros šventę, kuri yra svarbiausias šiitų religinis įvykis.
Ibn al-Farid – XII–XIII a. Egipto sufijų poetas, parašęs Nazm al-Suluk, mistinę poemą apie sielos kelionę; mirė 1235 m.
Ibn Arabi – sufijų filosofas ir poetas. Jo darbas Fusus al-Hikam („Išminties perlais“) ir „vienybės būties“ (wahdat al-wujud) koncepcija turėjo didelę įtaką sufizmui ir vėlesnei islamo filosofijai. Gimė 1165 m., mirė 1240 m.
Ibn Arabi – XII–XIII amžiaus sufijų filosofas ir poetas. Jo garsiausias darbas Fusus al-Hikam („Išminties perlais“) nagrinėja pranašų išmintį ir Dievo savybių atsiskleidimą pasaulyje. Jo idėja apie „vienybę būties“ (wahdat al-wujud) darė didžiulę įtaką tiek sufijų, tiek vėlesnei islamo filosofijai.
Ibn Arabi – XII–XIII amžiaus sufijų filosofas, poetas ir mąstytojas iš Andalūzijos. Jo koncepcija apie „vienybę būties“ (wahdat al-wujud) tapo viena įtakingiausių sufizmo idėjų. Gimė 1165 m., mirė 1240 m.
Ibn Ata Allah al-Iskandari – XIII a. Egipto sufijų mokytojas, parašęs Al-Hikam al-Ata‘iyya, sentencijas apie dvasinį kelią; mirė 1309 m.
Ibn Battuta – XIV a. keliautojas, parašęs Rihla, kelionių aprašą, atspindintį islamo dvasingumą; mirė apie 1369 m.
Ibn Hajar al-Asqalani – XV a. Egipto hadisų mokslininkas, parašęs Fath al-Bari, Sahih al-Bukhari komentarą; mirė 1449 m.
Ibn Hibban – IX–X a. hadisų rinkėjas, parašęs Sahih Ibn Hibban, svarbų hadisų rinkinį; mirė 965 m.
Ibn Hisham – VIII–IX a. istorikas, parašęs Sirat Rasul Allah („Pranašo biografija“), ankstyviausią Mahometo gyvenimo aprašą; mirė 833 m.
Ibn Kathir – XIV a. Sirijos mokslininkas, parašęs Tafsir Ibn Kathir (Korano aiškinimą) ir Al-Bidaya wa al-Nihaya („Pradžia ir pabaiga“); mirė 1373 m.
Ibn Khaldun – XIV a. Tuniso istorikas, parašęs Muqaddimah, sociologijos ir istorijos pagrindą, laikomas islamo mokslų reformatoriumi; mirė 1406 m.
Ibn Majah – IX a. hadisų rinkėjas, sudaręs Sunan Ibn Majah, vieną iš šešių pagrindinių sunitų hadisų rinkinių; gimė 824 m., mirė 887 m.
Ibn Qayyim al-Jawziyya – XIV a. Sirijos teologas, parašęs Zad al-Ma‘ad, apie pranašo gyvenimą, ir mokęs apie dvasinį tobulėjimą; mirė 1350 m.
Ibn Rajab al-Hanbali – XIV a. Damasko teologas, parašęs Jami‘ al-‘Ulum wa al-Hikam, hadisų aiškinimą apie dvasinį gyvenimą; mirė 1393 m.
Ibn Taymiyyah – XIII–XIV a. teologas, teisininkas ir mąstytojas. Žinomas dėl savo griežtos pozicijos prieš novatoriškas religines praktikas (bid‘a) ir už kvietimą grįžti prie pirmųjų musulmonų (salaf) supratimo. Gimė 1263 m., mirė 1328 m. Jo idėjos paveikė daugelį vėlesnių reformatorių.
Ibrahim al-Disuqi – XIII a. Egipto sufijus, Disuqijų ordino įkūrėjas. Žinomas dėl savo išminties ir stebuklų. Jo sekėjai pabrėžė vidinę ramybę ir ištikimybę Dievui. Gimė 1255 m., mirė 1296 m. Jo kapas Disuqe traukia piligrimus iki šiol.
Ibrahim ibn Adham – VIII a. Balkho asketas, atsisakęs princo titulo dėl sufizmo, mokęsis apie nuolankumą; mirė apie 777 m.
Imam al-Baghawi – XI–XII a. persų mokslininkas, parašęs Tafsir al-Baghawi, Korano aiškinimą, ir hadisų rinkinį; mirė 1122 m.
Imam al-Baydaqi – XI a. Andalūzijos mokslininkas, mokęsis apie Korano aiškinimą ir hadisus; mirė 1089 m.
Imam al-Dhahabi – XIII–XIV a. Sirijos hadisų mokslininkas, parašęs Siyar A‘lam al-Nubala („Didžiųjų gyvenimai“), šventųjų biografijas; mirė 1348 m.
Imam al-Ghazwani – XIII a. Maroko sufijų mokytojas, Shadhiliyya ordino lyderis, mokęs apie dvasinę discipliną; jo kapas Fese lankomas. Mirė 1257 m.
Imam al-Haddad (Abdullah ibn Alawi al-Haddad) – XVII–XVIII a. Hadramauto (dabartinis Jemenas) sufijų mokytojas. Jo raštai apie sufizmo etiką, kasdienę dvasingumo praktiką ir bendruomenės atsakomybę iki šiol skaitomi visame islamo pasaulyje. Gimė 1634 m., mirė 1720 m.
Imam al-Hujwiri, Abu al-Hasan – XI a. persų sufijų mokytojas, parašęs Minhaj al-Din, apie sufizmo praktikas; jo kapas Kabule traukia piligrimus. Mirė 1077 m.
Imam al-Juwayni – XI a. persų teologas, parašęs Kitab al-Irshad, apie Ašaritų teologiją; mirė 1085 m.
Imam al-Mawardi – X–XI a. Bagdado teologas, parašęs Al-Ahkam al-Sultaniyya, apie islamo valdymą; mirė 1058 m.
Imam al-Qurtubi – XIII a. Andalūzijos mokslininkas, parašęs Tafsir al-Qurtubi, Korano aiškinimą, pabrėžiantį teisę; mirė 1273 m.
Imam al-Razi – IX–X a. persų teologas, parašęs Tafsir al-Razi (Korano aiškinimą), žinomą kaip Mafatih al-Ghayb; mirė 925 m.
Imam al-Zarkashi – XIV–XV a. Egipto mokslininkas, parašęs Al-Burhan fi Ulum al-Qur‘an, apie Korano mokslus; mirė 1392 m.
Imam Shamil – XIX a. Šiaurės Kaukazo musulmonų lyderis, kuris sujungė sufijų Naqshbandiyya brolijos dvasinius mokymus su ginkluotu pasipriešinimu Rusijos imperijai. Čečėnijos ir Dagestano musulmonų bendruomenėse jis laikomas didvyriu ir dvasiniu vadovu.
Imamas Abu Hanifa – hanafitų teisės mokyklos įkūrėjas, žinomas dėl racionalaus požiūrio į teisę ir gebėjimo derinti Korano mokymą su kasdienio gyvenimo realijomis. Jo idėjos apie teisę ir moralę plačiai paplito nuo Turkijos iki Indijos. Nors jis pats daug nerašė, jo mokiniai surinko jo mokymus į knygas, kurios tapo hanafitų fiqh pagrindu.
Imamas Abu Hanifa – VIII amžiaus teisininkas ir teologas, vienos iš keturių sunitų fiqh (teisės) mokyklų – hanafitų – įkūrėjas. Žinomas dėl savo teisingumo, racionalumo ir nuosaikaus požiūrio į teisę. Gimė 699 m. Kufe, mirė 767 m.
Imamas Ahmad ibn Hanbal – IX amžiaus teisininkas ir teologas, Hanbalitų mokyklos įkūrėjas. Žinomas už ištikimybę tradicijoms ir atsisakymą nusileisti valdžios spaudimui dėl tikėjimo klausimų. Gimė 780 m., mirė 855 m.
Imamas al-Shafi‘i – VIII–IX amžiaus teisininkas, Šafiitų mokyklos įkūrėjas. Sujungė racionalius teisės principus su tradicijomis. Gimė 767 m. Gazos regione, mirė 820 m.
Imamas Bukhari – hadiso mokslininkas, laikomas patikimiausio hadiso rinkinio Sahih al-Bukhari sudarytoju. Gimė 810 m., mirė 870 m. Jo surinkti hadithai iki šiol yra pagrindinis autoritetas sunitų pasaulyje.
Imamas Bukhari – IX amžiaus mokslininkas, laikomas patikimiausio hadiso rinkinio (Sahih al-Bukhari) sudarytoju. Jo darbas iki šiol yra pagrindinis autoritetas sunitų pasaulyje. Gimė 810 m., mirė 870 m.
Imamas Hasan al-Mujtaba – antrasis šiitų imamas, pranašo Mahometo anūkas. Po tėvo Ali mirties trumpai vadovavo musulmonų bendruomenei. Pasirinko taiką vietoj karo, kad apsaugotų bendruomenės vienybę. Gimė 625 m., mirė 670 m. Ypač minimas šiitų tradicijoje.
Imamas Husainas ibn Ali – trečiasis šiitų imamas, pranašo Mahometo anūkas. Žuvo Karbalos mūšyje 680 m. Jo auka tapo pasiaukojimo už teisingumą simboliu. Kiekvienais metais minimas per Ašuros šventę, kuri yra vienas reikšmingiausių šiitų kalendoriaus įvykių.
Imamas Ja‘far as-Sadiq – šeštasis šiitų imamas, gilių religinių ir gamtos mokslų žinovas. Jo mokymai turėjo įtakos tiek šiitų, tiek sunitų teologijai. Gimė 702 m., mirė 765 m. Jo vardas dažnai minimas teologiniuose diskursuose apie tikėjimą ir protą.
Imamas Ja‘far as-Sadiq – šeštasis šiitų imamas, gyvenęs VIII amžiuje. Žinomas kaip gilių religinių ir gamtos mokslų žinovas. Jo mokymai turėjo įtakos tiek šiitų, tiek sunitų teologijai. Gimė 702 m., mirė 765 m.
Imamas Mahdi – dvyliktasis šiitų imamas, laikomas gyvu, bet paslėptu iki paskutiniojo teismo dienos. Jo atėjimo laukia šiitai ir kai kurie sufijų mokytojai kaip teisingumo ir taikos atkūrimo ženklo.
Imamas Mahdi (Muhammad al-Mahdi) – dvyliktasis šiitų imamas, laikomas gyvu, bet paslėptu iki Paskutiniojo teismo dienos. Šiitai ir kai kurie sufijų mokytojai laukia jo kaip teisingumo ir taikos atkūrėjo. Jo laukimas formuoja šiitų eschatologiją.
Imamas Malik ibn Anas – VIII amžiaus Medinos teisininkas ir teologas, Malikitų teisės mokyklos įkūrėjas. Jo mokymas pagrįstas pranašo Mahometo tradicijomis ir Medinos bendruomenės praktika. Gimė 711 m., mirė 795 m.
Imamas Musa al-Kazim – septintasis šiitų imamas. Žinomas dėl kantrybės ir nuolankumo net valdžios persekiojimų metu. Gimė 744 m., mirė 799 m.
Imamas Muslim – IX amžiaus hadiso mokslininkas, Sahih Muslim rinkinio autorius. Jo rinkinys laikomas antru patikimiausiu po Sahih al-Bukhari. Gimė 815 m., mirė 875 m.
Imamas Muslim – kitas garsus hadiso mokslininkas, Sahih Muslim rinkinio autorius. Jo darbas laikomas antru svarbiausiu hadiso rinkiniu po Sahih al-Bukhari. Gimė 815 m., mirė 875 m.
Imamas Nawawi – XIII amžiaus islamo teisės ir hadiso mokytojas. Žinomas savo aiškinimais apie islamo praktiką ir etikos principus. Jo veikalai iki šiol plačiai skaitomi. Gimė 1233 m., mirė 1277 m.
Imamas Tirmidhi – IX amžiaus hadiso rinkėjas ir teisininkas. Jo surinktos pranašo Mahometo tradicijos (Jami‘ at-Tirmidhi) tapo viena iš šešių svarbiausių sunitų hadiso rinkinių.
Imamas Zayn al-Abidin – ketvirtasis šiitų imamas, Hasano ir Huseino palikuonis. Išgarsėjo savo maldomis ir dvasinėmis giesmėmis, surinktomis rinkinyje Sahifa Sajjadiya. Gimė apie 659 m., mirė 713 m.
Imamas Zayn al-Abidin (Ali ibn Husayn) – ketvirtasis šiitų imamas, Hasano ir Huseino palikuonis. Žinomas dėl savo maldų ir dvasinių giesmių, surinktų rinkinyje Sahifa Sajjadiya, kuris laikomas vienu giliausių islamo dvasinių tekstų. Gimė apie 659 m., mirė 713 m. Šiitų tradicijoje jo gyvenimas simbolizuoja kantrybę po Karbalos tragedijos.
Ja‘far ibn Abi Talib – pranašo Mahometo pusbrolis, žuvęs Mutos mūšyje, žinomas dėl drąsos ir ištikimybės; mirė 629 m.
Jabir ibn Hayyan – VIII–IX a. Kufoje gyvenęs mokslininkas, laikomas islamo alchemijos tėvu, parašęs chemijos veikalus; mirė apie 815 m.
Jalal ad-Din Rumi – XIII a. poetas, sufijų mokytojas, Mevlevijų ordino įkūrėjas. Jo garsiausias darbas Masnavi laikomas „antruoju Koranu“ sufijų tradicijoje. Gimė 1207 m., mirė 1273 m. Jo mirties diena, gruodžio 17 d., žinoma kaip „Vestuvių naktis“, simbolizuojanti susijungimą su Dievu.
Jalal ad-Din Rumi – XIII amžiaus poetas, sufijų mokytojas ir mistikas. Jo poezija apie Dievo meilę ir vienybę garsinama visame pasaulyje. Įkūrė Mevlevių ordiną, žinomą dėl dervišų šokio. Gimė 1207 m., mirė 1273 m. Jo mirties diena gruodžio 17 d. švenčiama kaip „Vestuvių naktis“ – susijungimo su Dievu simbolis.
Jalal ad-Din Rumi – XIII amžiaus sufijų poetas, mąstytojas ir Mevlevijų brolijos įkūrėjas. Jo garsiausias darbas – Masnavi, šešių tomų poemos rinkinys, laikomas „antrąja Korano knyga“ sufijų tradicijoje. Rumi mokė apie Dievo meilę, dvasinę vienybę ir žmogiškosios sielos kelionę pas Kūrėją. Jo mirties diena – gruodžio 17-oji – žinoma kaip „Vestuvių naktis“, simbolizuojanti susijungimą su Dievu.
Junayd Baghdadi – IX–X a. Bagdado sufijų mokytojas, laikomas „blaiviojo sufizmo“ atstovu. Pabrėžė dvasinės pusiausvyros, saiko ir Dievo artumo svarbą. Jo požiūris tapo klasikiniu sufizmo standartu.
Junayd Baghdadi – IX–X amžiaus Bagdado sufijų mokytojas. Pabrėžė dvasinės pusiausvyros ir saiko svarbą. Jo požiūris laikomas klasikiniu sufizmo pavyzdžiu.
Khadija bint Khuwaylid – pirmoji pranašo Mahometo žmona ir pirmoji islamo išpažinėja. Buvo sėkminga prekybininkė ir pranašo rėmėja ankstyvaisiais islamo metais. Jos parama padėjo išgyventi sudėtingiausius pranašystės pradžios laikotarpius. Gimė apie 555 m., mirė 619 m. Minima dažnai Ramadano metu ir pranašo šeimos pagerbimo dienomis.
Khadija bint Khuwaylid – pirmoji pranašo Mahometo žmona, pirmoji islamo išpažinėja. Buvo sėkminga verslininkė ir didelė pranašo rėmėja ankstyvaisiais islamo metais. Jos parama padėjo islamo bendruomenei išlikti pačiais sunkiausiais laikais. Mirė 619 m. Dažnai minima Ramadano laikotarpiu.
Khalid ibn al-Walid – pranašo Mahometo karys, vadinamas „Dievo kalaviju“, vadovavęs daugeliui pergalių; mirė 642 m.
Khizr Khan – Indijos sufijų mokytojas, kurio vardas siejamas su dvasiniu vadovavimu Delio sultonate. Nors istoriškai ir politikas, sufijų bendruomenės jį laikė šventuoju globėju.
Lubaba bint al-Harith (Umm al-Fadl) – viena pirmųjų moterų, priėmusių islamą. Buvo Al-Abbaso (pranašo dėdės) žmona. Ji prižiūrėjo pranašo anūką Hasaną ibn Ali ir buvo artima pranašo šeimai.
Ma‘ruf al-Karkhi – VIII–IX a. Bagdado sufijų mokytojas, mokęsis apie tarnystę vargšams ir Dievo artumą; mirė 815 m.
Malikas ibn Anas – Malikitų teisės mokyklos įkūrėjas. Jo mokymai remiasi Medinos bendruomenės praktika ir pranašo Mahometo tradicijomis. Gimė 711 m., mirė 795 m. Jo veikalas „Al-Muwatta“ laikomas vienu ankstyviausių fiqh (teisės) tekstų.
Mansur al-Hallaj – IX–X amžiaus Bagdado sufijų mistikas, žinomas dėl drąsaus posakio „Ana al-Haqq“ („Aš esu Tiesa“), kuris buvo interpretuotas kaip žmogaus ir Dievo vienybės liudijimas. Gimė 858 m. Farse. Jo mokymai apie dievišką meilę ir asmeninio ego sunaikinimą įkvėpė daug sufijų, bet sukėlė ir ginčų tarp teologų. 922 m. Bagdade buvo nubaustas mirtimi dėl erezijos kaltinimų. Jo žodžiai ir kančia iki šiol simbolizuoja mistikų laisvę siekti Dievo pažinimo.
Maulana Abul Kalam Azad – XX a. Indijos musulmonų mokslininkas, politikas ir mąstytojas, laikomas moderniosios Indijos islamo intelektualu. Jo indėlis religiniame pliuralizme vertinamas kaip šventojo vadovo pavyzdys Indijos subkontinente.
Muhammad al-Busiri – XIII a. Egipto poetas, parašęs Qasidat al-Burda („Mantijos odė“), pagarbos poemą pranašui Mahometui; mirė 1294 m.
Muhammad al-Jazuli – XV a. Maroko sufijų mokytojas, parašęs Dala‘il al-Khayrat, maldų rinkinį pranašui; mirė 1465 m.
Muhammad al-Yaqoubi – Sirijos islamo mokslininkas ir sufijų mokytojas. Jis žinomas dėl savo gilių žinių apie islamo teisę ir sufizmą. Jo mokymai pabrėžia tradicinio islamo vertybes ir dvasinį tobulėjimą.
Muhammad Atta-ullah Faizani (1923–apie 1979) – Afganistano islamo mokslininkas ir sufijų mokytojas. Jis įkūrė Madrassa-e Tawheed, kurioje mokė apie dvasinį tobulėjimą per mąstymą (tafakkur) ir Dievo prisiminimą (dhikr). Jo mokymai sujungė tradicinį islamą su šiuolaikinėmis mokslo žiniomis.Wikipedia
Muhammad ibn Abd al-Wahhab – XVIII a. Arabijos reformatorius, mokęsis apie grįžimą prie Korano ir Sunos; mirė 1792 m.
Muhammad ibn Idris al-Shafi‘i – VIII–IX a. Šafiitų mokyklos įkūrėjas, parašęs Al-Risala, vieną pirmųjų islamo teisės metodologijos knygų; mirė 820 m.
Muqaddasi al-Shafi‘i – X a. keliautojas, parašęs Ahsan al-Taqasim, geografinį islamo pasaulio aprašą; mirė apie 991 m.
Muqatil ibn Sulayman – VIII a. Korano aiškintojas, parašęs Tafsir Muqatil, vieną ankstyviausių Korano komentarų; mirė 767 m.
Musa al-Kazim – septintasis šiitų imamas. Žinomas dėl kantrybės ir nuolankumo valdžios persekiojimų metu. Gimė 744 m., mirė 799 m. Jo kapas Kazimijoje (Bagdadas) yra viena svarbiausių šiitų piligrimystės vietų.
Nazimas al-Haqqani (1922–2014) – Kipre gimęs sufijų mokytojas, vadovavęs Naqshbandiyya ordino atšakai. Jo mokymai pabrėžė meilę, taiką ir Dievo prisiminimą. Jis turėjo daug sekėjų visame pasaulyje.
Nizam al-Mulk – XI a. Seldžiukų viziris, garsėjęs kaip vienas iš didžiausių viduramžių islamo valstybės administratorių. Įkūrė garsiuosius Nizamiyya madrasas, kurios tapo žymių mokslininkų, tokių kaip al-Ghazali, ugdymo centrais.
Nusayba bint Ka‘b (Umm Ammara) – viena pirmųjų moterų, gynusių islamo tikėjimą mūšio lauke. Dalyvavo Uhudo mūšyje ir kituose svarbiuose įvykiuose. Žinoma dėl drąsos ir pasiaukojimo. Mirė po 632 m.
Pir Sultan Abdal – XVI a. Anatolijos alevitų poetas ir sufijų šventasis, kurio eilės apie meilę, teisingumą ir dvasinę laisvę įkvėpė kartas Osmanų imperijoje ir šiuolaikinėje Turkijoje.
Rabi’a al-Adavija – VIII a. Basros sufijų mistikė. Mokė meilės Dievui be baimės ar atlygio, jos gyvenimas tapo dvasinio atsidavimo pavyzdžiu. Mirė apie 801 m. Daug sufijų ordinų ją gerbia ir mini, ypač literatūriniuose renginiuose ir dvasiniuose seminaruose.
Rabia Balkhi – X a. pirmoji žinoma persų poetė ir sufijų mistikė. Jos meilės poezija laikoma pirmuoju moters balsu islamiškoje persų literatūroje. Legendos pasakoja apie jos tragišką meilę ir kankinystę, o kapas Balkho mieste iki šiol lankomas.
Rabija al Adavija – VIII amžiaus mistikė iš Basros, laikoma viena iš pirmųjų sufijų poetų ir mokytojų. Pabrėžė meilę Dievui be baimės ar atlygio. Daugelis jos posakių apie dvasinį atsidavimą išliko sufijų literatūroje. Apie jos gyvenimą ir mokymus rašė Farid ad-Din Attar savo knygoje Tazkirat al-Awliya („Šventųjų atsiminimai“).
Rabija al Adavija – VIII amžiaus moteris iš Basros, laikoma viena garsiausių sufijų mistikių. Mokė apie Dievo meilę, atsidavimą be asmeninių lūkesčių. Jos gyvenimo istorijos tapo sufijų literatūros pamatu. Tikslios gimimo ir mirties datos nežinomos, mirė apie 801 m.
Rabija al-Adavija – VIII a. Basros mistikė, viena iš pirmųjų sufijų moterų. Mokė meilės Dievui be baimės ar atlygio. Jos posakiai apie dvasinį atsidavimą išliko sufijų literatūroje. Mirė apie 801 m.
Sa‘d ibn Abi Waqqas – vienas iš dešimties pranašo Mahometo pažadėtųjų rojų. Dalyvavo svarbiausiuose islamo mūšiuose, vadovavo musulmonų kariuomenei per Kadisijos mūšį, kuriame buvo nugalėta Persijos imperija. Žinomas dėl savo teisingumo ir maldų, kurioms Dievas dažnai atsakydavo. Mirė apie 674 m.
Sa‘d ibn Mu‘adh – pranašo Mahometo bendražygis, Ansarų lyderis, miręs po Tranšėjų mūšio 627 m., žinomas dėl ištikimybės.
Sa‘id ibn al-Musayyib – vienas žymiausių Tabi‘un (antroji musulmonų karta po pranašo bičiulių). Žinomas kaip Medinos mokyklos teisės ir hadiso autoritetas. Gimė apie 637 m., mirė 715 m. Jo mokymai turėjo didelę įtaką sunitų jurisprudencijai.
Sahl al-Tustari – IX a. Irano sufijų mokytojas. Pabrėžė vidinę Dievo šviesą žmogaus širdyje ir asmeninę dvasinę patirtį. Jo mokymai turėjo didelę įtaką ankstyvajai sufijų teologijai. Mirė 896 m.
Salman al-Farsi – jau minėtas persų kilmės pranašo Mahometo bendražygis, kuris savo patarimu išgelbėjo Medinos gyventojus Tranšėjų mūšyje. Jo dvasinis palikimas gerbiamas sufijų tradicijose.
Salman al-Farsi – persų kilmės pranašo Mahometo bendražygis, laikomas islamo universalumo simboliu. Jis gimė Zoroastrų šeimoje Persijoje, bet ilgai ieškojo tiesos ir galų gale priėmė islamą. Jo patarimas kasti griovį Ahzabo (Tranšėjų) mūšyje išgelbėjo Medinos gyventojus. Mirė 656 m. Jo kapas laikomas garbinga vieta Irake.
Salman al-Farsi – persų kilmės pranašo Mahometo bendražygis. Žinomas dėl išminties ir patarimo tranšėjų karo metu, kai pasiūlė kasti gynybinę griovį. Jo kelias į islamą laikomas atkaklaus tiesos ieškojimo pavyzdžiu.
Sankardev – XV–XVI a. Asamo (šiaurės rytų Indija) religinis reformatorius, kuris derino bhakti (meilės Dievui) tradiciją su islamo sufijų etiniais principais. Jo mokymai padėjo kurti religijų taiką regione.
Sari al-Saqati – IX a. Bagdado sufijų mokytojas, Junayd Baghdadi mokytojas, pabrėžęs savikontrolę ir Dievo meilę; mirė 867 m.
Sayyid Ahmed Muhiuddin Jeelani (Noor-ul-Mashaikh) – Indijos sufijų mokytojas, laikomas 20-ojo amžiaus atnaujintoju (mujaddid). Jis įkūrė Silsila Nooria ordiną, kuris išplito daugiau nei 40 šalių. Jo mokymai pabrėžė dvasinį tobulėjimą ir tarnystę bendruomenei.Wikipedia
Sayyid Ali Hamadani – XIV a. sufijų šventasis, kuris iš Persijos atvyko į Kašmyrą ir tapo islamo sklaidos regione pagrindine figūra. Jo įtaka Kašmyro kultūrai, amatininkystei ir religijai iki šiol juntama.
Sayyida Nafisa – VIII–IX a. Medinos kilmingoji, gyvenusi Kaire. Gerbiama dėl savo žinių apie islamo teisę ir Korano aiškinimą. Pasakojama, kad net garsus imamas al-Shafi‘i kreipėsi į ją patarimo. Jos kapas Kaire laikomas šventu.
Sayyida Zaynab – pranašo Mahometo anūkė, Ali ir Fatimos dukra, Huseino sesuo. Po Karbalos tragedijos tapo šiitų pasipriešinimo simboliu. Jos kapas Kaire ir Damasko Sayyida Zaynab mečetė yra pagrindiniai šiitų ir sunitų piligrimystės centrai.
Shah Abdul Latif Bhittai – XVIII a. Sindho sufijų poetas ir mokytojas. Jo poezija apie meilę Dievui ir žmogaus vidinę kelionę tapo Sindho kultūros simboliu. Gimė 1689 m., mirė 1752 m. Jo kapas Bhitto mieste (Pakistanas) kasmet traukia tūkstančius lankytojų.
Shah Abdul Latif Bhittai – XVIII amžiaus Sindho sufijų poetas, kuris savo poezijoje derino islamo dvasingumą su vietos liaudies tradicijomis. Gimė 1689 m. Jo kūriniai „Shah Jo Risalo“ tapo Sindho kultūros paveldu. Jis mokė meilės Dievui ir artimo rūpesčio. Mirė 1752 m., jo kapas Bhitto mieste (Pakistanas) kiekvienais metais pritraukia tūkstančius lankytojų.
Shah Daulah – XVII a. sufijų šventasis iš Pandžabo. Žinomas už savo pagalbą našlaičiams ir vargšams. Jo vardas iki šiol gyvas Pandžabo liaudies pasakose ir dainose.
Shah Jalal ad-Din al-Mujarrad al-Yemeni – XIV a. sufijus, kuris atvyko į Bengaliją iš Jemeno. Jo mokymai padėjo skleisti islamą Bangladešo ir šiaurės rytų Indijos regione. Jo kapas Sylheto mieste iki šiol traukia piligrimus.
Shah Jalal ad-Din al-Mujarrad al-Yemeni – XIV amžiaus sufijus, atvykęs į Bengaliją iš Jemeno. Jo veikla padėjo skleisti islamą šiaurės rytų Indijoje ir dabartiniame Bangladeše. Sylhete jo kapas iki šiol yra svarbus piligrimų centras.
Shah Maroof Khushabi – XVI a. sufijų šventasis iš Pandžabo. Jo mokymai apie Dievo meilę ir tarnystę vargšams padarė įtaką Pandžabo sufijizmo tradicijai.
Shah Nimatullah Wali – XIV–XV a. Irano sufijų mokytojas ir mistikas, Ni‘matullahi ordino įkūrėjas. Jo mokymai apie meilės ir proto pusiausvyrą išplito Persijoje, Indijoje ir Osmanų imperijoje.
Shah Waliullah al-Dihlawi – XVIII a. Indijos mokslininkas ir reformatorius. Siekė atgaivinti islamo mokslus ir socialinį teisingumą. Jo darbai skatino Korano studijas vietinėmis kalbomis ir bandė suvienyti skirtingas islamo teisės mokyklas. Gimė 1703 m., mirė 1762 m.
Shams Tabrizi – XIII a. sufijų mistikas, poetas ir Jalal ad-Din Rumi dvasinis mokytojas. Gimė Tabryze. Jo netikėti pamokymai ir gilūs pokalbiai su Rumiu įkvėpė vieną garsiausių islamo mistinių poezijos kūrinių – Masnavi. Dingo mįslingomis aplinkybėmis apie 1248 m., o kai kurie tiki, kad jo kapas yra Konijoje.
Shaykh al-Akbar al-Darqawi – XVIII–XIX a. Maroko sufijų mokytojas, atnaujinęs Shadhiliyya ordiną, mokęsis apie paprastumą; mirė 1823 m.
Sheikh Abadir Umar ar-Rida – XIII a. sufijų šventasis, kuris, pasak tradicijos, iš Arabijos atvyko į Hararą (dabartinė Etiopija) ir tapo islamo sklaidos Rytų Afrikoje pradininku. Hararo miestas iki šiol laikomas „Afrikos ketvirtuoju šventuoju miestu“.
Sheikh Abdul Karim al-Kasnazani – šiuolaikinis Irako sufijų mokytojas, Kasnazaniyya ordino lyderis, žinomas dėl pastangų skatinti taiką tarp sunitų, šiitų ir kurdų.
Sheikh Ahmad Sirhindi – XVI–XVII a. sufijų reformatorius Indijoje. Naqshbandiyya-Mujaddidiyya ordino atnaujintojas, žinomas dėl savo ryžtingo sunnizmo gynimo prieš Mogolų rūmų religinį sinkretizmą.
Sheikh Hussein – Etiopijos sufijų šventasis, kurio kapas Bale kalnuose tapo pagrindiniu piligrimų centru. Jo gyvenimo legenda susijusi su islamo sklaida Rytų Afrikoje. Dvi kasmetinės piligrimystės į jo šventovę sutraukia dešimtis tūkstančių žmonių.
Sheikh Salih al-Ja‘fari – XX a. Azhar mečetės imamas Kaire, žymus sufijų mokytojas, kurio mokiniai paskleidė jo mokymus po visą Šiaurės Afriką. Pabrėžė meilę pranašui ir dvasingumo svarbą kasdienybėje.
Sheikh Sharfuddin Yahya Maneri – XIII–XIV a. sufijų mokytojas Bihare (dabartinė Indija). Jo laiškai ir pamokymai buvo surinkti į rinkinį Maktubat-i-Sadi, kuris laikomas svarbiu sufizmo šaltiniu.
Sheikh Yusuf of Macassar – XVII a. sufijų mokytojas iš Indonezijos, vėliau ištremtas į Pietų Afriką už pasipriešinimą Olandijos kolonizatoriams. Šiandien laikomas Pietų Afrikos musulmonų dvasiniu tėvu.
Sidi Ahmad al-Zarruq – XV a. Maroko sufijų mokytojas, parašęs Qawa‘id al-Tasawwuf, apie sufizmo principus; mirė 1493 m.
Sidi Bou Said – XIII a. Tuniso sufijų mokytojas, kuris įkūrė garsųjį sufijų miestelį netoli Tuniso, vėliau tapusį dailininkų ir poetų traukos vieta. Jo mokymai skatino dvasingumą ir meno grožį kaip Dievo pažinimo kelią.
Sitti Nurbaya – nors daugiau mitinė, o ne istorinė figūra, Indonezijos sufijų tradicijoje laikoma pavyzdine moterimi, simbolizuojančia ištikimybę Dievui ir kovą su neteisybe. Jos pasakojimai tapo dalimi Indonezijos sufijų folkloro.
Suleimanas Chalvati – XV a. Anatolijos sufijų mokytojas, Halvetijų ordino atstovas. Mokė vidinės tylos, Dievo artumo ir bendruomenės svarbos. Jo mokymas turėjo didelę įtaką Osmanų imperijos religiniam gyvenimui.
Suleimanas Chalvati – XV amžiaus Anatolijos sufijų mokytojas, Halvetijų ordino atstovas. Mokė vidinės tylos, Dievo artumo ir bendruomenės svarbos. Jo įtaka plačiai pasklido Osmanų imperijoje.
Suleimanas Chalvatī – XV amžiaus Anatolijos sufijų mokytojas, Halvetijų sufijų ordino atstovas. Mokė vidinės tylos, Dievo artumo ir bendruomenės svarbos. Jo įtaka išliko Osmanų imperijos religiniame gyvenime.
Sultan Bahu – XVII amžiaus Pandžabo sufijų poetas ir Qadiri ordino mokytojas. Gimė apie 1628 m. Jis išgarsėjo savo poezija pandžabių kalba, kuri padėjo paprastiems žmonėms suprasti sufizmo esmę – Dievo meilę ir sielos vienybę su Kūrėju. Jo kūryba vadinama „Bahu Kalam“ ir iki šiol skaitoma Pakistane ir Indijoje. Mirė apie 1691 m., jo šventovė Garh Maharaje tapo svarbiu piligrimų centru.
Syed Abdul Rahim Shah Bukhari (Rahmatullah Shah) – XVIII a. sufijų mokytojas Indijos subkontinente. Skleidė taiką ir religinę toleranciją, jo mokymai įkvėpė įvairias bendruomenes Indijoje ir Pakistane.
Syed Abdul Rahim Shah Bukhari (Rahmatullah Shah) – XVIII a. sufijų mokytojas, veikęs Indijos subkontinente. Žinomas už taikos ir religinės tolerancijos skleidimą. Jo mokymai įkvėpė daug bendruomenių Indijoje ir Pakistane.
Syed Ahmad Barelvi – XIX a. Indijos religinis reformatorius, kuris derino sufijų asketizmą su dvasine kova prieš kolonijinę ir feodalinę neteisybę. Jo judėjimas tapo įkvėpimu vėlesnėms Indijos musulmonų dvasinėms kryptims.
Syed Ali Hujwiri (Data Ganj Bakhsh) – XI amžiaus sufijų šventasis ir teologas iš Lahoro. Gimė apie 1009 m. Ghaznoje. Jo garsiausias veikalas Kashf al-Mahjub („Užsklandos atidengimas“) laikomas pirmuoju sufizmo enciklopediniu darbu persų kalba. Ši knyga iki šiol skaitoma kaip įvadinis tekstas pradedantiesiems sufizme. Jo kapas Lahoro mieste yra vienas iškiliausių sufijų piligrimystės taškų.
Syed Jalaluddin Surkh-Posh Bukhari – XIII a. sufijų mokytojas, kuris iš Bukharos persikėlė į Multaną. Skleidė islamo dvasingumą Indijos subkontinente, ypač tarp vietos gyventojų.
Syedna Taher Saifuddin – Bohra šiitų dvasinis vadovas XX a. pradžioje. Jo lyderystė modernizavo bendruomenę, skatino švietimą ir sustiprino dvasingumą.
Talha ibn Ubaydullah – pranašo bičiulis, vienas iš dešimties pažadėtųjų rojų. Herojiškai gynė pranašą Uhudo mūšyje, kur buvo sunkiai sužeistas. Mirė 656 m. Daugelyje tradicijų jo drąsa ir ištikimybė laikomi pavyzdžiu.
Talha ibn Ubaydullah – pranašo Mahometo bičiulis, vienas iš dešimties, kuriems pažadėtas rojus. Herojiškai gynė pranašą Uhudo mūšyje, kur buvo sunkiai sužeistas. Mirė 656 m.
Umar ibn al-Khattab – antrasis kalifas, žinomas dėl teisingumo, kuklumo ir administracinių reformų. Jo valdymo laikotarpiu islamo valstybė išsiplėtė į Siriją, Egiptą, Iraką ir Iraną. Įvedė socialines reformas: našlaičių, vargšų ir net gyvūnų apsaugą. Nužudytas 644 m. maldos metu. Jo minėjimo dienos dažnai siejamos su mirties data pagal islamo kalendorių.
Umar ibn al-Khattab – antrasis teisingasis kalifas, valdęs nuo 634 iki 644 m. Jo laikais islamo valstybė išsiplėtė į Siriją, Egiptą, Iraną ir Iraką. Žinomas kaip teisingumo, paprastumo ir Dievo baimės pavyzdys. Įvedė administracines reformas, kurios turėjo įtakos islamo teisės raidai. Nužudytas 644 m. maldos metu.
Umar ibn al-Khattab – antrasis teisingasis kalifas. Jo laikais islamo valstybė smarkiai išsiplėtė, jis įvedė socialines reformas, įskaitant našlaičių ir vargšų apsaugą. Nužudytas 644 m.
Umm Ayman – pranašo Mahometo vaikystės globėja, laikoma jo „antra motina“, ištikima islamo rėmėja; mirė apie 630 m.
Umm Haram bint Milhan – pranašo Mahometo artima šeimos narė, kuri, pasak tradicijos, lydėjo musulmonų ekspediciją į Kiprą. Nikosijoje yra jos kapas, kuris gerbiamas tiek musulmonų, tiek Kipro krikščionių.
Umm Kulthum bint Ali – pranašo Mahometo anūkė, Ali ir Fatimos dukra. Dalyvavo Karbalos įvykiuose ir po jų skleidė tiesą apie šiitų kančią.
Umm Kulthum bint Ali – pranašo Mahometo anūkė, Ali ir Fatimos dukra. Žinoma dėl savo kilnumo, ištvermės ir paramos islamo bendruomenei. Po Karbalos tragedijos tapo viena pagrindinių moterų, kurios liudijo apie įvykius ir skleidė tiesą apie šiitų kančią.
Umm Kulthum bint Ali – Zaynab sesuo, Ali ir Fatimos duktė. Dalyvavo Karbalos įvykiuose ir po jų liudijo apie šiitų kančią. Jos gyvenimas laikomas kuklumo ir ištikimybės pavyzdžiu.
Umm Salama – viena pranašo Mahometo žmonų, žinoma dėl savo išminties ir aktyvaus vaidmens bendruomenės reikaluose po pranašo mirties. Ji perdavė daug hadithų. Gimė apie 596 m., mirė 680 m.
Umm Salama (Hind bint Abi Umayya) – viena iš pranašo Mahometo žmonų, žinoma dėl išminties ir politinio vaidmens po pranašo mirties. Ji perdavė daug hadithų. Mirė 680 m.
Umm Salama (Hind bint Abi Umayya) – viena iš pranašo Mahometo žmonų, žinoma dėl savo išminties ir patarimų bendruomenei po pranašo mirties. Dalyvavo daugelyje svarbių islamo istorijos įvykių. Perdavė daugybę hadithų. Gimė apie 596 m., mirė 680 m.
Uthman ibn Affan – trečiasis kalifas, kuris standartizavo Korano tekstą, siekdamas išvengti skirtingų skaitymo versijų. Jo laikais islamo valstybė dar labiau išsiplėtė. Žinomas kaip dosnus žmogus, finansavęs pirmosios Medinos mečetės plėtrą. Nužudytas 656 m. Jo mirties diena minima šimtmečiais, ypač Osmanų ir kitose sunitų tradicijose.
Uthman ibn Affan – trečiasis teisingasis kalifas. Jo valdymo laikotarpiu buvo standartizuotas Korano tekstas. Žinomas dėl dosnumo. Nužudytas 656 m.
Uthman ibn Affan – trečiasis teisingasis kalifas. Jo valdžioje buvo standartizuotas Korano tekstas, kad būtų išsaugota jo vienovė visai musulmonų bendruomenei. Žinomas dėl dosnumo ir kuklumo. Nužudytas 656 m. politinių neramumų metu.
Uways al-Qarani – VII a. asmuo iš Jemeno, laikomas vienu pirmųjų islamo asketų. Nors niekada nesusitiko su pranašu Mahometu, jo ištikimybė ir meilė pranašui tapo legenda. Jo vardu pavadinta Uwaysijų sufijų linija.
Uways al-Qarani – VII a. Jemeno asketas. Nors niekada nesusitiko su pranašu Mahometu, jo meilė ir ištikimybė pranašui tapo legenda. Jo vardu pavadinta Uwaysijų sufijų linija.
Uways al-Qarani – VII amžiaus asmuo iš Jemeno. Nors niekada nesusitiko su pranašu Mahometu, laikomas vienu iš pirmųjų islamo asketų. Jo vardu pavadinta Uwaysijų sufijų linija.
Yahya ibn Sharaf al-Nawawi – XIII a. Sirijos mokslininkas, parašęs Al-Arba‘in al-Nawawiyya, 40 hadisų rinkinį; mirė 1277 m.
Zayd ibn Harithah – pranašo Mahometo įsūnis ir artimas bendražygis. Vadovavo kariuomenei Mutos mūšyje, kuriame žuvo 629 m. Jis vienintelis pranašo draugas, vardu paminėtas Korane.
Zayd ibn Harithah – pranašo Mahometo įsūnis ir artimas bendražygis. Vadovavo musulmonų kariuomenei Mutos mūšyje, kuriame žuvo 629 m. Gerbiamas dėl ištikimybės pranašui ir drąsos.
Zayd ibn Harithah – pranašo Mahometo įsūnis ir vienas artimiausių bičiulių. Vadovavo musulmonų pajėgoms Mutos mūšyje prieš Bizantijos imperiją, kur žuvo 629 m. Zaydas buvo vienintelis Korane vardu paminėtas pranašo draugas. Jo gyvenimas liudija apie ištikimybę ir pasiaukojimą.
Zaynab bint Ali – Huseino ibn Ali sesuo, dalyvavo Karbalos mūšyje ir po jo gynė šiitų bendruomenės tiesą. Jos kalbos tapo pasiaukojimo ir drąsos simboliu.
Zaynab bint Ali – Huseino ibn Ali sesuo, viena pagrindinių liudininkių po Karbalos mūšio. Jos kalbos teismuose ir bendruomenėse išsaugojo atmintį apie Karbalos tragediją. Žinoma kaip ištvermės ir tiesos gynimo simbolis šiitų tradicijoje. Minima per Ašuros šventę ir vėlesnes gedulo dienas.
Zubayr ibn al-Awwam – kitas dešimties rojų pažadėtųjų. Pranašo Mahometo pusseserės Safijos sūnus, žinomas dėl drąsos ir ištikimybės. Dalyvavo visose pagrindinėse islamo kovose. Žuvo 656 m.
Zubayr ibn al-Awwam – vienas iš dešimties, kuriems pažadėtas rojus. Žinomas dėl drąsos ir ištikimybės islamo kovose. Žuvo 656 m.