Musulmono pareigos: 1.Tikėti vienintelį Dievą Alachą ir jo pranašą Mahomedą. 2.Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. 3.Jis gali melstis bet kur, tačiau esant sąlygom, tai privalo daryti mečetėje. 4.Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą – nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigrežus į meką.
Aukojimas yra ne mažiau svarbi kiekvieno musulmono priedermė. Musulmonas privalo dalį pinigų arba derliaus paaukoti savo bendruomenės vargšams. Paprastai tai sudaro dešimtadalį musulmono pajamų.
Islamo maldos namai – mečetė
Islamo knyga – Koranas
Islamo dvasininkas – mula
Islamo Dievas – Alachas
ŠV.KORANAS
Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai dažniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui 7-tame amžiuje kaip paskutinis Dievo žodis žmonijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amžiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai.
ISLAMAS LIETUVOJE
Islamas Lietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totoriai – unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totoriai – tai išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių – tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą. Dėl įvairių priežasčių per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisirišimo prie savo protėvių religijos – Islamo per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją.
1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas.
Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti Islamas, ir dabar, al-hamdu-lillah jau galime pasidžiaugti ir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę Islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvojs musulmonu sunitu dvasinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.
Musulmono pareigos: 1.Tikėti vienintelį Dievą Alachą ir jo pranašą Mahomedą. 2.Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. 3.Jis gali melstis bet kur, tačiau esant sąlygom, tai privalo daryti mečetėje. 4.Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą – nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigrežus į meką.
Aukojimas yra ne mažiau svarbi kiekvieno musulmono priedermė. Musulmonas privalo dalį pinigų arba derliaus paaukoti savo bendruomenės vargšams. Paprastai tai sudaro dešimtadalį musulmono pajamų.
Islamo maldos namai – mečetė
Islamo knyga – Koranas
Islamo dvasininkas – mula
Islamo Dievas – Alachas
ŠV.KORANAS
Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai dažniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui 7-tame amžiuje kaip paskutinis Dievo žodis žmonijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amžiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai.
ISLAMAS LIETUVOJE
Islamas Lietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totoriai – unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totoriai – tai išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių – tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą. Dėl įvairių priežasčių per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisirišimo prie savo protėvių religijos – Islamo per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją.
1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas.
Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti Islamas, ir dabar, al-hamdu-lillah jau galime pasidžiaugti ir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę Islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvojs musulmonu sunitu dvasinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.
Šventasis Koranas, laikomas tiesiogine Alacho žodžio revelacija, nėra tiesiog religinė knyga – tai ir teisės šaltinis, ir moralės kodeksas, ir dvasinio tobulėjimo vadovas. Jo poetiška kalba ir gilios metaforos iki šiol žavi milijonus. Įdomu, kad Korano skyriai (suros) nėra išdėstyti chronologiškai, o pagal ilgį, o jų eilutės (ajatai) sudaro sudėtingą, daugiasluoksnį tekstą, kurio interpretacijos skiriasi tarp skirtingų islamo mokyklų. Mula, kaip religinis lyderis, ne tik veda maldas mečetėje, bet ir pataria bendruomenės nariams, aiškina Korano tekstus bei islamo teisę (šariatą). Aukojimas (zakatas), kaip viena iš penkių islamo stulpų, yra ne tik filantropinė pareiga, bet ir dvasinis veiksmas, stiprinantis ryšį su Alachu ir bendruomene. Jis skirtas ne tik materialinei pagalbai, bet ir dvasiniam valymui. Skirtingai nuo kai kurių kitų religijų, islame nėra išskirtinio kunigų luomo, todėl kiekvienas musulmonas gali tiesiogiai kreiptis į Alachą. Islamas pabrėžia asmeninį ryšį su Dievu ir atsakomybę už savo veiksmus. Ši religija skatina teisingumą, gailestingumą ir geranoriškumą visiems žmonėms. Kaip sakoma Korane: „Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad jūs pažintumėte vieni kitus.“ (49:13). Šis akcentas ant žmogiškumo ir tarpusavio supratimo yra vienas iš svarbiausių islamo bruožų. Islamas, kaip ir kitos pasaulio religijos, turi savo istoriją, kupiną įdomių įvykių ir iššūkių, kurie formavo jo raidą ir interpretacijas.