Evangelijoje pagal Joną randame sceną, kurioje Jėzus, atėjęs į Jeruzalės šventyklą, aptinka jos kiemus virtusius turgumi. Ten veikia pinigų keitėjai, prekiaujama aukojimui skirtais gyvuliais – jaučiais, avinėliais, karveliais. Jėzus, matydamas, kaip religinė vieta pavirto verslu, išveja pirklius, apverčia stalus ir pasako garsiąją frazę: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 16). Ši scena dažnai vadinama Šventyklos apsivalymu. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Jėzus veikia fiziškai, tiesiogiai ir griežtai.
Jo mokiniai tą akimirką prisimena psalmės žodžius: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Ps 69,10). Tai reiškia, kad Jėzus tai darė ne iš pykčio, o iš dvasinės meilės Dievui, gindamas Šventyklos prasmę – ją kaip maldos, o ne prekybos vietą. Tai nebuvo politinis maištas ar ekonominis protestas, o ženklas: Dievo artumas negali būti pardavinėjamas.
Jeruzalės šventykla Jėzaus laikais buvo pagrindinė Dievo garbinimo vieta žydams – ji stovėjo ant Siono kalno ir buvo laikoma Dievo buveine. Į ją žydai keliaudavo iš visų kraštų per svarbiausias šventes, nešdami aukas. Šventykloje buvo kelios zonos: kiemas pagonims, moterų kiemas, vyrų kiemas ir tik kunigams prieinama vidinė šventykla. Maldos laisvė nebuvo visiems vienoda – pagonims ir moterims buvo ribojama prieiga, o į patį švenčiausią vidų galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas, ir tik vieną kartą per metus.
Šventykloje taip pat buvo renkamas vadinamasis šventyklos mokestis – pusė šekelio nuo kiekvieno žydų vyro, sulaukusio dvidešimt metų. Tai buvo religinė pareiga, užtikrinanti šventyklos išlaikymą, aukų sistemą, kunigų darbą. Pinigai buvo surenkami specialiai tam skirtose vietose. Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kaip Jėzų vieną kartą pasitiko tie, kurie renka mokestį, ir klausia, ar Jis jį mokės. Jėzus, nors ir teigia, kad „karaliaus vaikai mokesčių nemoka“, vis tiek liepia Petrui sumokėti už abu, liepdamas jam ištraukti žuvį su moneta nasruose (Mt 17, 24–27). Tai simbolinis veiksmas – Jėzus parodo, kad Jo karalystė aukščiau, bet tuo pačiu Jis gerbia šventyklą.
Vis dėlto Jėzus ne tik ją gerbė – Jis apie ją kalbėjo pranašiškai. Prieš savo kančią Jis pasakė, kad „nebeliks akmens ant akmens“ – pranašavo šventyklos sugriovimą. Jis netgi tapatino save su šventykla: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas aš ją atstatysiu“ – kalbėdamas apie savo kūną. Po Jo mirties ir prisikėlimo, mokiniai suprato, kad Jėzus kalbėjo apie dvasinį šventyklos perkeitimą – nuo pastato prie gyvosios Bažnyčios.
Šventyklos sugriovimas 70 m. po Kristaus tapo lūžio tašku. Tai, kas buvo Dievo garbinimo centras, sunyko, ir pats Kristus tapo naujuoju buvimo su Dievu būdu. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ – sakė Jėzus Samarietei prie šulinio (Jn 4, 21). Nuo tol malda, artumas Dievui ir tikėjimo gyvenimas nepriklauso nuo sienų, nuo aukojimo sistemos ar fizinių vartų.
Pirklių išvarymas iš šventyklos – tai ne tik veiksmas iš praeities. Tai priminimas, kad Dievo artumą negalima keisti į pelną, o dvasinius dalykus į verslą. Tai kvietimas kiekvienam tikinčiajam peržvelgti savo vidinę šventyklą – ar joje dar aidi malda, ar jau tik skamba pinigų žvangesys.