Hinduizmo dievų sistema – viena iš seniausių ir labiausiai kompleksinių religinių tradicijų pasaulyje, kurios šaknys siekia Indų slėnio civilizaciją (apie 2500 m. pr. Kr.). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, čia nėra vieno, griežtai apibrėžto panteono – dievų pasaulis yra kaip gyvas audeklas, kur vienas dievas gali būti daugelio aspektų išraiška, o pati Aukščiausioji Tikrovė (Brahmanas) atsiskleidžia per begalinę dievybių įvairovę.
Svarbiausios dievybių grupės:
- Trimurtis – trijų aukščiausių dievų sąjunga: Brahma (kūrėjas), Višnus (išlaikytojas) ir Šiva (naikintojas).
- Devi – dievybės, kaip Lakšmi (turto), Sarasvati (išminties) ar Kali (transformacijos).
- Lokapalai – pasaulio sargai (kaip Indra, perkūnijos dievas).
Hinduizme dievai nėra tik atskiri personažai – jie simbolizuoja visatos energijas, dorovės principus ir net vidines žmogaus būties būsenas. Pavyzdžiui, Ganeša (su dramblio galva) – ne tik kliūčių šalintojas, bet ir intelekto simbolis, o Hanumanas – ne tik be galo ištikimas dievas-beždžionė, bet ir devocijos pavyzdys.
Garbinimo praktikos skiriasi priklausomai nuo regiono ir tradicijų: nuo sudėtingų šventyklų ritualų iki paprastų namų aukojimų (pvz., vaisių, gėlių). Svarbiausios šventės (kaip Diwali ar Holi) yra susijusios su mitais apie dievų pergalę prieš tamsą.
Įdomiausia tai, kad hinduizme tas pats dievas gali turėti šimtus formų ir vardų (pvz., Višnus pasireiškia kaip Krišna, Rama arba net kaip žuvis Matsja). Be to, čia nėra griežtos skirties tarp dievo ir demono – pvz., Šiva vienu metu yra geras ir gąsdinantis, o deivė Kali gali būti ir maitinančia motina, ir siaubinga naikintoja.
Ši dievų sistema išliko gyva daugiausia Indijos subkontinente, tačiau dabar plinta visame pasaulyje – tiek per jogos filosofiją, tiek per populiarųją kultūrą. Skirtingai nuo abraominių religijų, hinduizmas leidžia vienu metu garbinti vieną dievą ir pripažinti visų kitų dievybių galią – tai gyvas pavyzdys, kaip religija gali suderinti įvairovę ir vienybę.
Indų dievai
Agnis (Agni) – ugnies dievas, visų aukų nešėjas, jungiantis žmones ir dievus. Jis dega tiek šventykloje, tiek kremavimo laužuose. Agnis – tai liepsna, kuri ryja maldą ir perduoda ją dangui.
Annapurna (Annapurna) – maisto ir sotumo deivė, Parvatės forma. Be jos alksta net dievai, su ja sotūs ir elgetos. Annapurna – tai ranka, kuri neša dubenį, bet niekada jo neištuština.
Arjuna (Arjuna) – Mahabharatos herojus, karžygys, Krišnos mokinys, kuriam perteikta „Bhagavadgyta“. Jo kova – ne tik dėl žemės, bet dėl dvasinio apsisprendimo. Arjuna – tai žmogus, stovintis tarp giminės ir pareigos.
Bhairava (Bhairava) – siaubinga Šivos forma, sauganti šventyklas ir naikindama iliuzijas. Jis vaikšto per kapines, juokiasi į veidą baimei. Bhairava – tai juoduma, kurioje guli tiesa.
Bhumi (Bhumi) – žemės deivė, kantri, dosni, kartais verkia iš skausmo. Ji nešioja visų žmonių svorį ir neišduoda nė vieno. Bhumi – tai motina, kurios tyla prilygsta maldai.
Brahma (Brahma) – kūrėjas dievas, iš kurio minties kyla pasaulis. Jis sėdi ant lotoso, bet retai garbinamas, nes jo darbas jau padarytas. Brahma – tai pradžia, kuri pasitraukia, kad kiti galėtų gyventi.
Čandra (Chandra) – mėnulio dievas, žinomas dėl savo švytėjimo, poetų įkvėpimo ir trapumo. Jis nuolat mažėja ir auga, kaip protas svyruojantis. Čandra – tai sidabrinis ritmas, kuriame pulsuoja sapnai.
Dattatreja (Dattatreya) – mistinis dievas, sujungiantis Višną, Šivą ir Brahmą viename kūne. Jis klajoklis, mokytojas, nepriklausomas nuo religinių formų. Dattatreja – tai išmintis, kuri neturi adreso.
Draupadė (Draupadi) – penkių brolių Pandavų žmona, gimusi iš ugnies ir tapusi keršto ir ištvermės simboliu. Ji pažeminta, bet nepalaužta, jos prakeikimas sukelia karą. Draupadė – tai garbė, kuri gina pati save.
Durga (Durga) – karo ir apsaugos deivė, su daugybe rankų ir ginklų, gimusi sunaikinti demonus. Ji važiuoja ant liūto ir šypsosi mūšio lauke. Durga – tai jėga, kuri iškyla tada, kai niekas kitas nebegali.
Ganeša (Ganesha) – drambliagalvis kliūčių pašalintojas, išminties ir pradžių dievas. Jo pilvas talpina visatą, o šypsena – ramybę. Ganeša – tai žingsnis, kurį žengi, kai pasakai „pradedu“.
Gangė (Ganga) – šventa upės deivė, tekanti iš dangaus per Šivos plaukus į žemę. Jos vanduo nuplauna ne tik purvą, bet ir karmą. Gangė – tai srovė, kuri teka per laiką, protą ir kūną.
Garuda (Garuda) – milžiniškas dieviškas erelis, Višnos raitelis ir gyvačių priešas. Jis neša ne tik dievus, bet ir žmogaus maldas. Garuda – tai sparnai, kurie pakyla aukščiau nuodų.
Hanumanas (Hanuman) – beždžionių dievas, ištikimiausias Ramos tarnas, turintis neįtikėtiną jėgą ir širdį. Jis drasko savo krūtinę, kad parodytų, jog ten gyvena Rāma. Hanumanas – tai tarnystė, kuri stipresnė už kalnus.
Indra (Indra) – dangaus, griaustinio ir karo dievas, seniausias vedinis karalius. Jis kovoja su demonais ir puotauja su nimfomis, bet nuolat praranda ir atgauna savo vietą. Indra – tai jėga, kuri turi išmokti nuolankumo.
Jama (Yama) – mirties dievas ir pirmasis miręs žmogus, todėl tapęs požemio teisėju. Jis mato teisybę kaip veidrodį – be šypsenos, bet be pykčio. Jama – tai durys, kurios neužsiveria, bet laukia.
Kali (Kali) – juododė deivė, laiko, mirties ir atgimimo valdovė, šokanti ant lavonų. Ji sunaikina ego, bet myli sielą. Kali – tai išgąstis, po kurio ateina išlaisvinimas.
Kamadeva (Kamadeva) – meilės ir geismo dievas, nešantis strėles iš gėlių. Jį sunaikino Šiva, bet jis liko be kūno – kaip troškimas, kurio nesimato. Kamadeva – tai noras, kuris visada grįžta.
Kartiėja (Kartikeya) – karo dievas, Šivos sūnus, gimęs iš ugnies kibirkšties. Jo ietis perveria demonus, o žvilgsnis – abejones. Kartiėja – tai tas, kuris vadovauja būdamas dar vaikas.
Krišna (Krishna) – Višnos avataras, dievas-vaikas, piemenukas, karalius ir dvasinis mokytojas viename. Jis žaidžia fleita ir veda per „Bhagavadgytą“. Krišna – tai šypsena, kuri tau sako tiesą.
Kubera (Kubera) – turtų, žemės lobynų ir šiaurės valdovas, sėdintis ant aukso sostų. Jis saugo, bet ir išbando žmogų per pertekliaus pavojų. Kubera – tai turtingas draugas, kurį sunku suprasti.
Lakšmė (Lakshmi) – grožio, sėkmės ir klestėjimo deivė, sėdinti ant lotoso ir laiminanti. Ji ateina su Višnumi, bet palieka ten, kur įsivyrauja godumas. Lakšmė – tai palaima, kuri reikalauja širdies tyrumo.
Mitra (Mitra) – senovės saulės ir draugystės dievas, minimas Vedose. Jis palaiko sandoras ir šviesą tarp žmonių. Mitra – tai saulė, kuri žino, ką žadėjai vakar.
Muruganas (Murugan) – tamilų karo dievas, žinomas kaip Skanda ar Subramanja. Jo kalnas – vieta, kur žmonės šaukiasi jėgos tyliai. Muruganas – tai vienatvės dievas, kuris vis tiek girdi.
Nandi (Nandi) – balta Šivos bulė, ištikimybė ir budrumas. Jis stovi prie kiekvienos šventyklos ir žiūri tiesiai. Nandi – tai tyla, kuri sako: „Turi būti vertas.“
Narajanas (Narayana) – aukščiausia Višnos forma, poilsiaujantis ant kosminės gyvatės. Iš jo iškyla visata, bet jis ramus kaip vandenynas. Narajanas – tai begalybė, kuri alsuoja.
Parvatė (Parvati) – Šivos žmona, kalnų dukra, švelnumo ir galios jungtis. Ji yra ir Durga, ir Kali – kai reikia. Parvatė – tai meilė, kuri gali virsti ugnimi.
Radha (Radha) – Krišnos mylimoji, ne žmona, bet širdies namai. Ji šoka su juo naktį ir ilgisi dieną. Radha – tai meilė, kuri neturi ribų ir vis tiek laukia.
Rama (Rama) – Višnos avataras, teisingumo, ištikimybės ir karališkos dorybės pavyzdys. Jo kelionė – tai žmogaus pareigos kelias. Rama – tai ištikimybė, kuri eina per mišką basomis.
Šakti (Shakti) – dieviškoji energija, visa, kas juda ir kuria. Ji yra kiekvienos deivės esmė, kiekvieno veiksmo širdis. Šakti – tai gyvybė, be kurios net dievai nepakyla.
Šanėjus (Shani) – Saturno dievas, karminės bausmės ir ilgo išbandymo valdovas. Jo žvilgsnio bijo net dievai, bet jis moko ilgalaikės tiesos. Šanėjus – tai lėtas žingsnis, kuris galiausiai veda teisingai.
Sarasvatė (Saraswati) – išminties, kalbos ir muzikos deivė, laikanti liutnią ir šventus raštus. Ji teka kaip upė, šviečia kaip žodis. Sarasvatė – tai įkvėpimas, kuris rašosi baltame lape.
Sita (Sita) – Rama žmona, žemės duktė, kantrybės ir garbės simbolis. Ji eina į tremtį, ištveria ugnį ir vis tiek grįžta žemei. Sita – tai moteris, kuri tyli, bet jos tyla purto pasaulį.
Šiva (Shiva) – naikinimo, atsinaujinimo ir meditacijos dievas, gyvenantis kalnuose. Jis šoka pasaulio pabaigą ir sėdi ramybėje vienodai. Šiva – tai pabaiga, kuri visada prasideda iš naujo.
Skanda (Skanda) – dar viena Kartiėjos vardo forma, Indijos šiaurėje vadinamas Skanda, pietuose – Murugan. Karo dievas, gimęs iš ugnies. Skanda – tai liepsna, kuri apsaugo.
Surja (Surya) – saulės dievas, važiuojantis dangaus keliu su septyniais arkliais. Jis mato viską ir skleidžia gyvybę. Surja – tai akis, kuri niekada nemirksi.
Vaju (Vayu) – vėjo dievas, kvėpavimo ir judėjimo jėga. Jis įeina į kūną kaip gyvybė ir išeina kaip mirtis. Vaju – tai alsavimas tarp gimimo ir pabaigos.
Varuna (Varuna) – dangaus ir kosminės tvarkos dievas, valdantis pažadus, vandenis ir karmą. Jo virvė – tai sąžinė. Varuna – tai vidinė tvarka, kuri seka paskui tave net sapnuose.
Višna (Vishnu) – pasaulio saugotojas, įsikūnijantis, kai pasaulis išsiderina. Jo rankose – kriauklė, diskas, kuoka ir lotosas. Višna – tai tas, kuris atsiranda, kai viskas griūva.
Višvakarmanas (Vishvakarman) – dieviškasis architektas, kuris stato dangaus miestus, ginklus ir stebuklus. Jis nežinomas, bet visur matomas. Višvakarmanas – tai ranka, kuri kuria be parašo.