Index Expurgatorius reiškia „Išvalytinas sąrašas“ arba „Išbraukiamų (valytinų) vietų sąrašas“, bažnytinė cenzūra. Tai nebuvo bendras draudžiamų knygų sąrašas, bet nurodymų rinkinys, kurios konkrečios vietos leidžiamose knygose turi būti pašalintos arba cenzūruotos.
Index Expurgatorius pirmą kartą oficialiai buvo parengtas 1571 m. pagal Tridento susirinkimo nurodymus. Jį sudarė Romos katalikų Bažnyčios Šventoji Oficija (dar vadinama Tikėjimo mokymo kongregacija) ir Index Congregatio – speciali kongregacija, atsakinga už knygų tikrinimą. Vietos inkvizitoriai bei universitetų teologai taip pat prisidėjo prie rengimo.
Pirmasis garsus leidimas – „Index Librorum Expurgandorum“, skirtas Ispanijos inkvizicijos reikmėms, išleistas Valadolide 1584 m. Vėliau tokie sąrašai periodiškai buvo atnaujinami.
Tikslas buvo:
- Ne uždrausti visą knygą, bet pašalinti ar taisyti tas vietas, kurios Bažnyčios požiūriu buvo eretiškos, nepadorios ar pavojingos tikinčiųjų moralei.
- Suteikti leidėjams galimybę platinti pataisytus leidimus, taip sumažinant visišką draudimą ir cenzūros griežtumą.
- Užtikrinti ideologinę kontrolę per švelnesnį mechanizmą nei visiškas uždraudimas.
Dokumentuose buvo pateikiami:
- Knygų pavadinimai.
- Autoriai.
- Konkretūs puslapiai ar sakiniai, kuriuos būtina išbraukti arba taisyti.
- Kartais nurodydavo alternatyvias formuluotes, kurios būtų laikomos ortodoksiškomis.
Pavyzdinės uždraustos arba cenzūruotos knygos
Remiantis „Index Expurgatorius Anglicanus“ (1872 m. leidimas, W. H. Hart) ir kitais šaltiniais:
- William Tyndale – New Testament (1525) – už protestantišką Biblijos vertimą.
- Simon Fish – A Supplication for the Beggars – kritika prieš katalikų Bažnyčios dvasininkiją.
- William Tyndale – The Obedience of a Christian Man.
- Edward Hall – The Union of the Two Noble and Illustre Families of Lancastre and Yorke – dėl politinio turinio.
- John Stubbs – The Discoverie of a Gaping Gulf – politinė kritika dėl karališkų santuokų.
- Reginald Scot – The Discoverie of Witchcraft – knyga prieš raganų medžioklę.
- Martin Marprelate traktuotės – dėl anglikonų bažnytinės valdžios kritikos.
- Gregory Martin – A Treatise of Schisme – katalikų pozicija prieš anglikonų bažnyčią.
- Jean Bodin – De la démonomanie des sorciers – dėl okultinių ir maginių temų.
- Michel de Montaigne – Essais – kai kurios esė buvo laikomos pernelyg skeptiškomis religijos atžvilgiu.
Index Expurgatorius turėjo didžiulę įtaką leidybai Europoje:
- Leidėjai ir autoriai turėjo laikytis Bažnyčios taisyklių, kitaip jų darbai būdavo draudžiami arba cenzūruojami.
- Mokslas ir literatūra buvo reguliuojami, o kartais ribojama intelektualinė laisvė.
- Cenzūros apeidinėjimas skatino kai kuriuos autorius rašyti slaptai arba leisti savo darbus protestantiškose šalyse.
- Švietimo institucijos (ypač katalikiškos) naudojo išvalytus leidimus.
- Moderniais laikais (XX a. antroje pusėje) šie sąrašai tapo vertingu šaltiniu istorikams, tyrinėjantiems religijos ir intelektualinės kontrolės santykį.
Pats Index Expurgatorius dažnai būdavo slaptas ir skirtas tik cenzoriams bei leidykloms. Tik XIX–XX a. šie sąrašai tapo prieinami akademinei visuomenei. Išsamiausias anglų kalba pasirodęs katalogas – „Index Expurgatorius Anglicanus“ (1872), kurį parašė W. H. Hart, kurio dokumentą tu man ir pateikei – jis aprašo Anglijoje cenzūruotas arba uždraustas knygas.
Oficialiai Index Expurgatorius (ir Index Librorum Prohibitorum, su kuriuo jis buvo glaudžiai susijęs) galutinai panaikintas 1966 m. Sprendimą priėmė Popiežius Paulius VI kartu su Tikėjimo mokymo kongregacija (anksčiau vadinta Šventuoju Oficijumi).
Iki XX a. vidurio cenzūra prarado savo reikšmę dėl šių priežasčių:
- Intelektualinė laisvė jau buvo pripažinta daugelyje šalių kaip žmogaus teisė.
- Leidybinis pliuralizmas ir informacijos srautas tapo nebekontroliuojami centralizuotais draudimais.
- Antrasis Vatikano Susirinkimas (1962–1965) pakeitė Bažnyčios požiūrį į kultūrą ir akademinę laisvę – vietoj draudimo atsirado skatinimas sąmoningai ir atsakingai rinktis literatūrą.
- Teologinis vertinimas: pabrėžta, kad tikintieji turi ugdyti sąžinę, o ne pasikliauti už juos sprendžiančiais draudimų sąrašais.
Po 1966 m. Index neteko privalomo pobūdžio. Tai reiškia:
- Knygos, kurios anksčiau buvo uždraustos, nebesvarstomos oficialiai.
- Katalikų teologai ir dvasininkai gali kritikuoti ar įspėti dėl tam tikrų leidinių, bet Bažnyčia nebeleidžia oficialių draudimų.
- Kai kuriais atvejais Tikėjimo mokymo kongregacija ar vyskupai gali rekomenduoti vengti tam tikros literatūros, bet tai neturi teisinės galios.
Paskutiniame oficialiame Index Librorum Prohibitorum leidime (1948 m.) vis dar buvo uždrausti tokie autoriai kaip Jean-Paul Sartre, Simone de Beauvoir, André Gide ir net kai kurios Karl Marx bei Sigmund Freud knygos.
1966 m. sprendimas panaikinti sąrašus tapo vienu ryškiausių ženklų, kad Katalikų Bažnyčia žengia modernizacijos keliu po Antrojo Vatikano susirinkimo.