1738 metų balandžio 28 dieną popiežius Klemensas XII (lot. Clemens XII, tikrasis vardas Lorenzo Corsini) paskelbė bullą pavadinimu In Eminenti Apostolatus Specula, kuri lietuviškai galėtų būti vadinama „Apaštalavimo aukštojo sargo stebėjimo bokštas“. Klemensas XII buvo žinomas kaip ryžtingas Bažnyčios autoriteto gynėjas, ypač prieš pasaulietines ar religijai konkurenciją keliančias organizacijas.
Bulla išreiškia griežtą pasmerkimą laisvųjų mūrininkų (freemasonų) ložėms ir jų veiklai. Joje teigiama:
- Šios draugijos jungia žmones iš įvairių religijų ir pasaulėžiūrų, o jų veikla slepiama tylos priesaikomis ir slaptumu.
- Slaptumo pobūdis kelia įtarimų, kad jų tikslai gali būti žalingi tiek sielų gerovei, tiek valstybių saugumui.
- Kai kurios šalys jau buvo uždraudusios laisvųjų mūrininkų veiklą kaip grėsmę viešajai tvarkai.
Laisvieji mūrininkai (freemasonai, freemasons) – tai tarptautinė brolija, kilusi iš viduramžių statybininkų (mūrininkų) cechų tradicijų, kuri XVIII amžiuje peraugo į filosofinę ir socialinę organizaciją. Ši draugija garsėja savo ritualais, simboliais (pavyzdžiui, skriestuvu ir kampainiu) bei idėjomis apie brolybę, moralę ir asmeninį tobulėjimą. Laisvieji mūrininkai veikia per vadinamąsias ložes, kurios vienija narius įvairiose šalyse, tačiau jų veikla dažnai gaubiama paslapties, todėl per amžius jie tapo sąmokslo teorijų ir įtarimų objektu tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinių valdžių akyse.
Popiežius, remdamasis savo apaštaline valdžia, oficialiai uždraudė visiems katalikams:
- Priklausyti šioms organizacijoms, remti jas, priimti jų narius į namus ar suteikti bet kokią pagalbą.
- Už dalyvavimą ar paramą grėsė automatinė ekskomunika (atskyrimas nuo Bažnyčios), nuo kurios atleisti galėjo tik pats popiežius ar jo paskirtas įpėdinis.
Bulla buvo paskelbta dėl kelių priežasčių:
- Slaptumo ir įtarumo — Bažnyčiai kėlė nerimą uždarų organizacijų veikla, kurios tikslai ir praktikos buvo neaiškūs.
- Bažnytinės drausmės ir vienybės išsaugojimas — katalikų dalyvavimas laisvųjų mūrininkų ložėse galėjo skatinti idėjas, prieštaraujančias krikščioniškai doktrinai.
- Politinis stabilumas — XVIII a. Europoje tvyrojo neramumai, ir Bažnyčia baiminosi, kad tokios draugijos gali skatinti revoliucinius judėjimus ar sąmokslus.
Įdomus faktas: laisvieji mūrininkai tuo metu sparčiai plito visoje Europoje, pritraukdami įtakingus kilminguosius, politikus ir net kai kuriuos dvasininkus.
Pasekmės
- Katalikų pasaulyje: daugelyje šalių katalikams buvo griežtai draudžiama dalyvauti mūrininkų veikloje, o ekskomunika buvo taikoma be išlygų.
- Teisinis ir kultūrinis poveikis: bullos nuostatos tapo pagrindu vėlesniems Bažnyčios dokumentams prieš slaptas draugijas.
- Politiniai santykiai: kai kuriose šalyse tai sukėlė įtampą tarp Bažnyčios ir laisvųjų mūrininkų globojamų valdovų ar politinių jėgų.
Net ir šiandien Katalikų Bažnyčia oficialiai nepripažįsta laisvųjų mūrininkų kaip suderinamų su katalikų tikėjimu.
„In Eminenti Apostolatus Specula“ — 1738 m. popiežiaus Klemenso XII bulla prieš laisvuosius mūrininkus
Klemensas, Vyskupas, Dievo Tarnų Tarnas, visiems tikintiesiems, sveikinimas ir Apaštališkasis Palaiminimas
Kadangi dieviškoji malonė, nepaisydama mūsų nuopelnų, paskyrė mus į aukštą Apaštališkosios tarnystės bokštą, patikėdama mums pastoracinę pareigą, mes, kiek mums buvo suteikta iš aukštybių, su nesibaigiančiu rūpesčiu kreipėme savo dėmesį į tai, kas padeda išlaikyti ortodoksinės religijos vientisumą, apsaugant ją nuo klaidų ir ydų, užkertant kelią jų skverbimuisi, ir kas atremia trikdančių laikų pavojus visam katalikų pasauliui.
Dabar mūsų ausis pasiekė, o visuotiniai gandai patvirtino, kad tam tikros Draugijos, Kompanijos, Susirinkimai, Susitikimai, Kongregacijos ar Konventikulai, liaudyje vadinami Liberi Muratori arba Francs Massons, arba kitais pavadinimais, priklausomai nuo įvairių kalbų, plačiai plinta ir kasdien stiprėja; ir įvairių religijų ar sektų žmonės, patenkinti natūralaus dorumo išvaizda, jungiasi pagal jų įstatymus ir jiems nustatytus statutus, susaistyti griežtu ir nepalaužiamu ryšiu, kuris įpareigoja juos, prisiekus ant Šventosios Biblijos ir gausybe sunkių bausmių, laikytis nepažeidžiamo tylėjimo apie viską, ką jie slaptai daro kartu. Tačiau nusikaltimo prigimtis yra išduoti save ir parodyti save per lydintį triukšmą. Todėl minėtos Draugijos ar Konventikulai sukėlė didžiausią įtarimą tikinčiųjų širdyse, ir visi protingi bei dorovingi žmonės priėmė tokį patį sprendimą apie juos, laikydami juos ištvirkusiais ir iškrypusiais. Nes jei jie nedarytų blogio, jie taip stipriai nemėgtų šviesos. Iš tiesų, šie gandai taip išaugo, kad keliose šalyse šios draugijos buvo uždraustos civilinių valdžios institucijų kaip keliančios grėsmę visuomenės saugumui, ir jau kurį laiką atrodo, kad jos buvo protingai pašalintos.
Todėl, atsižvelgdami į didelę žalą, kurią tokios Draugijos ar Konventikulai dažnai sukelia ne tik laikinosios valstybės ramybei, bet ir sielų gerovei, ir suvokdami, kad jos nesilaiko nei civilinių, nei kanoninių sankcijų; ir kadangi Dievo žodis moko mus, kad ištikimo tarno ir Viešpaties namų šeimininko pareiga yra budėti dieną ir naktį, kad tokie žmonės kaip vagys neįsibrautų į namus ir kaip lapės nesiektų sunaikinti vynuogyno; iš tikrųjų, kad paprastų žmonių širdys nebūtų iškreiptos, o nekalti slapta nebūtų sužeisti jų strėlėmis, ir kad būtų užkirstas platus kelias, kuris galėtų būti atvertas nenubaustam nuodėmės vykdymui, ir dėl kitų teisingų bei pagrįstų motyvų, mums žinomų; mes, pasitarę su kai kuriais mūsų Garbingaisiais Broliais, Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolais, taip pat savo iniciatyva, turėdami tikrą žinojimą ir brandų apsvarstymą, su visa Apaštališkąja galia nustatome ir esame nutarę, kad šios minėtos Draugijos, Kompanijos, Susirinkimai, Susitikimai, Kongregacijos ar Konventikulai, vadinami Liberi Muratori arba Francs Massons, ar bet kokiu kitu vardu, yra pasmerkiami ir draudžiami, ir šia mūsų dabartine Konstitucija, galiojančia amžinai, mes jas pasmerkiame ir draudžiame.
Todėl mes griežčiausiai įsakome, remdamiesi šventu paklusnumu, visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo jų luomo, rango, padėties, ordino, orumo ar iškilumo, ar jie būtų dvasininkai, ar pasauliečiai, pasaulietiniai ar reguliarieji, net tiems, kurie turi teisę į specifinį ir individualų paminėjimą, kad niekas, jokiu pretekstu ar dėl jokios priežasties, nedrįstų ar neįžūlėtų stoti, propaguoti ar remti šių minėtų Liberi Muratori ar Francs Massons draugijų, ar kaip jos bebūtų vadinamos, priimti jų į savo namus ar būstus, slėpti juos, įsirašyti į jų gretas, prisijungti prie jų, būti kartu su jais, suteikti jiems galią ar leidimą susitikti kitur, bet kokiu būdu jiems padėti, teikti jiems patarimus, padrąsinimą ar paramą, atvirai ar slaptai, tiesiogiai ar netiesiogiai, patys ar per kitus; taip pat jie neturi raginti kitų ar jiems sakyti, kurstyti ar įtikinėti įsirašyti į tokias draugijas, būti jų nariais, būti kartu ar bet kokiu būdu jiems padėti; jie privalo visiškai vengti tokių Draugijų, Kompanijų, Susirinkimų, Susitikimų, Kongregacijų ar Konventikulų, grasindami ekskomunika visiems aukščiau minėtiems žmonėms, kuri užtraukiama pačiu veiksmu be jokio papildomo pareiškimo, ir nuo kurios niekas negali gauti atleidimo, išskyrus mirties valandą, nebent per mus arba tuo metu esantį Romos Popiežių.
Be to, mes norime ir įsakome, kad vyskupai ir prelatas, kiti vietiniai ordinarai, taip pat erezijos inkvizitoriai, tirtų ir imtųsi veiksmų prieš pažeidėjus, nepriklausomai nuo jų luomo, rango, padėties, ordino, orumo ar iškilumo; jie turi persekioti ir bausti juos tinkamomis bausmėmis kaip labiausiai įtariamus erezija. Kiekvienam iš jų mes suteikiame ir garantuojame laisvą teisę, prireikus, pasitelkti pasaulietinės valdžios pagalbą, tiriant ir veikiant prieš šiuos pažeidėjus bei persekiojant ir baudžiant juos tinkamomis bausmėmis.
Duota Romoje, Švč. Marijos Didžiosios bazilikoje, 1738 mūsų Viešpaties metais.