Kiekvienas, kas bent kartą bandė skaityti Bažnyčios Tėvų raštus ar ortodoksų teologijos tekstus, susidūrė su žodžiais kaip hypostasis, ousia, theosis, kenosis. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi svetima kalba. Ir ne be priežasties. Tai iš tiesų yra svetima kalba: ankstyvoji krikščioniškoji teologija iš esmės buvo rašoma graikiškai. Visi didieji IV a. teologiniai mūšiai vyko per graikų sąvokų interpretacijas. Šie terminai ne tik rodo graikų kalbos turtingumą, bet ir filosofinį pagrindą, kurį Bažnyčios Tėvai perėmė iš Platono, Aristotelio bei stoikų, pritaikydami juos krikščioniškajai tikėjimo tiesai.
„Ousia“ ir „Hypostasis“ – esybė ir asmuo?
Pagrindinis Nicos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) tikėjimo išpažinimo ginčas sukosi apie tai, kas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Ar jie trys dievai? Vienas dievas trijuose pavidaluose? Ar kažkas tarp?
Graikiškai buvo sakoma:
μία οὐσία, τρεῖς ὑποστάσεις – „viena esybė, trys hipostazės“.
Ousia reiškia „esmė“ arba „būtis“. Tai kas sudaro Dievo „kas“. Tuo tarpu hypostasis – tai „asmuo“, „konkretus subjektyvus buvimas“. Kitaip sakant: vienas Dievas (esmė), trijuose asmenyse (hipostazėse). Šis skirtumas buvo itin svarbus, nes neteisingas šių terminų supratimas galėjo nuvesti į erezijas. Pavyzdžiui, arijonizmas teigė, kad Sūnus yra „kitos esmės“ (heteroousios), o tai reikštų, kad jis nėra tikras Dievas. Nicos susirinkimas tai atmetė, patvirtindamas, kad Tėvas ir Sūnus yra homoousios – „tos pačios esmės“.
Šventasis Bazilijus Didysis, vienas iš Kapadokijos Tėvų, aiškino:
„Skirtumas tarp ousia ir hypostasis yra kaip tarp bendro ir asmeniško: mes visi esame viena ousia – žmonės, bet kiekvienas esame atskira hypostasis.“
Ši samprata padėjo Bažnyčiai išvengti dviejų kraštutinumų: politeizmo (trys dievai) ir modalizmo (Dievas tik keičia „kaukes“). Tačiau šis skirtumas nebuvo lengvai priimtas. Pavyzdžiui, IV a. teologai, tokie kaip Eunomijus, tvirtino, kad Tėvas ir Sūnus yra skirtingos esmės, o tai sukėlė ilgas diskusijas. Šventasis Grigalius Nazianzietis, Bazilijaus draugas, netgi juokavo: „Eini į turgų Konstantinopolyje nusipirkti duonos, o kepėjas tau sako: ‘Tėvas didesnis už Sūnų!’“ Tai rodo, kaip giliai šios teologinės diskusijos buvo persmelkusios visuomenę.
Theosis – dievėjimas
Stačiatikių teologijoje theosis – vienas centrinių terminų. Tai ne tapimas dievu, bet dalyvavimas Dievo gyvenime. Šventasis Atanazijus Aleksandrietis rašė:
„Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu.“ (Θεὸς γὰρ ἐγένετο ἄνθρωπος, ἵνα ἡμεῖς θεοποιηθῶμεν.)
Tai ne alchemija, o malonės transformacija: krikščionis kviečiamas dalyvauti dieviškoje šviesoje, tapti tuo, kuo jį sumanė Dievas. Ši idėja ypač ryški Rytų krikščionybėje. Pavyzdžiui, šventasis Simeonas Naujasis Teologas (X–XI a.) aprašė savo mistinę patirtį, kai per maldą pajuto dieviškąją šviesą: „Mano siela buvo apšviesta, ir aš supratau, kad Dievas gyvena manyje.“ Jo mokymas apie theosis pabrėžė, kad tai nėra tik teorija, o reali patirtis, pasiekiama per sakramentus, maldą ir askezę.
Istorinis pavyzdys – šventasis Serafimas Sarovietis (XIX a.), Rusijos stačiatikių šventasis, kuris gyveno atsiskyrėliškai, bet buvo žinomas dėl savo dvasinės šviesos. Kartą jo mokinys Motovilovas paklausė: „Koks yra krikščioniško gyvenimo tikslas?“ Serafimas atsakė: „Dievo Dvasios įgijimas.“ Tą akimirką Motovilovas pamatė Serafimą apgaubtą šviesos – tai buvo theosis regima išraiška. Šis įvykis, vadinamas „Pokalbiais apie Šventąją Dvasią“, tapo vienu žymiausių theosis liudijimų Rytų tradicijoje.
Kenosis – išsižadėjimas
Apaštalas Paulius apie Jėzų rašo:
„Jis, turėdamas Dievo prigimtį, nesilaikė savo lygybės su Dievu kaip grobio, bet atsisakė savo garbės (ekenōsen heauton) ir priėmė tarno pavidalą.“ (Fil 2,6–7)
Kenosis – tai Dievo savanoriškas nužengimas, savęs sumažinimas, kad žmogus galėtų būti pakeltas. Šis terminas ypač svarbus Kristologijoje, aiškinant Įsikūnijimo paslaptį. Šventasis Kirilas Aleksandrietis (V a.), kovojęs prieš nestorionizmą, pabrėžė, kad kenosis rodo Dievo meilę: „Jis tapo tuo, kuo mes esame, kad mes taptume tuo, kuo Jis yra.“
Istorinis kontekstas: Chalkedono susirinkimas (451 m.) naudojo kenosis sąvoką, aiškindamas, kaip Jėzus yra ir visiškai Dievas, ir visiškai žmogus. Nestorijus teigė, kad dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys Jėzuje yra atskiros, tačiau Bažnyčia patvirtino, kad jos susijungusios viename asmenyje (hypostasis), o kenosis parodo, kaip Dievas „nusileido“ neprarasdamas savo dieviškumo. Šis terminas taip pat tapo pagrindu Rytų spiritualumui, kur vienuoliai, sekdami Kristaus pavyzdžiu, atsisakydavo pasaulietinio gyvenimo, kad tarnautų kitiems.
Kiti terminai:
- Logos – Dievo Žodis, protas, kuriuo sutvarkytas pasaulis. „Pradžioje buvo Logos.“ (Jn 1,1)
Šventasis Justinas Kankinys (II a.), pats būdamas filosofas, naudojo Logos sąvoką, aiškindamas, kad Kristus yra Dievo Protas, per kurį buvo sukurtas pasaulis. Justinas teigė, kad net pagonių filosofai, tokie kaip Sokratas, turėjo dalį Logos spermatikos („sėklinio Žodžio“), nes ieškojo tiesos, kuri galiausiai atsiskleidė Kristuje. - Hesychia – vidinė ramybė, tylos būsena, svarbi Rytų vienuolystėje.
Šis terminas siejamas su hesichazmu – XIV a. Rytų vienuolystės judėjimu, kurį gynė šventasis Grigalius Palamas. Hesichastai, tokie kaip Atoso kalno vienuoliai, praktikavo Jėzaus maldą („Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“), siekdami vidinės ramybės ir dieviškosios šviesos patirties. Grigalius Palamas ginčuose su Barlaamu Kalabriečiu teigė, kad per hesychia žmogus gali patirti Dievo energijas (bet ne Jo esmę), kas yra theosis dalis. Istorija apie Palamą ir hesichazmą tapo kertine Rytų ortodoksų spiritualumo dalimi. - Phronema – mąstysenos forma, Bažnyčios dvasios pajautimas. Ne tik ką tikėti, bet kaip mąstyti.
Šis terminas dažnai vartojamas apibūdinant Rytų krikščionybės dvasinį požiūrį, kuris skiriasi nuo Vakarų racionalizmo. Pavyzdžiui, šventasis Jonas Damaskietis (VIII a.), paskutinis Bažnyčios Tėvas, savo raštuose pabrėžė, kad tikėjimas nėra tik doktrina, bet ir phronema – gyvenimo būdas, persmelktas maldos ir liturgijos. Jo darbas „Tikėjimo išdėstymas“ tapo Rytų teologijos pagrindu, kur phronema yra esminė sąvoka.
Šie žodžiai nėra tik senoviniai filosofiniai rėmai. Jie padeda kalbėti apie paslaptis: kaip vienas Dievas gali būti trijuose asmenyse, kaip žmogus gali būti perkeistas malone, kaip Dievas pasilenkia žmogui. Be jų liktų arba paviršutiniški paaiškinimai, arba klaidingi. Jie sudėtingi, nes tikrovė, apie kurią kalbama, yra gilesnė už žodžius.
Pavyzdžiui, šventasis Maksimas Išpažinėjas (VII a.) naudojo šiuos terminus, aiškindamas, kaip žmogaus ir Dievo santykis rodo visą kūriniją. Jis teigė, kad per theosis žmogus tampa „mikrokosmosu“, jungiančiu dangų ir žemę. Maksimas buvo kankinys už tikėjimą, nes atsisakė priimti monoteliizmo ereziją, kuri neigė Kristaus žmogiškąją valią. Jo gyvenimas ir mokymas rodo, kaip šie graikiški terminai padėjo ginti tikėjimą ir kartu atskleisti giliausias dvasines tiesas.
Lietuvoje, ypač LDK laikais, graikiški teologiniai terminai buvo svarbūs per Rytų ir Vakarų Bažnyčių sąveiką. Pavyzdžiui, šventasis Kazimieras (minimas kovo 4 d.), LDK globėjas, buvo auklėjamas remiantis Rytų ir Vakarų tradicijomis. Jo dvasinis gyvenimas atspindėjo theosis idėją – atsisakydamas pasaulietinių turtų, jis siekė „dalyvauti Dievo gyvenime“ per maldą ir pasiaukojimą. Kazimiero gyvenimas rodo, kaip graikiškos teologijos sąvokos, tokios kaip theosis ar kenosis, persmelkė ir Lietuvos krikščioniškąją tradiciją.