Girovagai vienuoliai

Girovagai vienuoliai (gyrovagi lotynų kalba) yra viena iš keturių vienuolių kategorijų, aprašytų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Kartu su Sarakostais (sarabaites), girovagai laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų klajokliškas ir nedrausmingas gyvenimo būdas prieštaravo Benedikto vizijai apie struktūruotą, bendruomeninį vienuolinį gyvenimą.

Girovagai vienuoliai buvo ankstyvosios krikščionybės (IV–VI a.) fenomenas, atsiradęs tuo metu, kai vienuolinis judėjimas sparčiai plito Romos imperijoje po krikščionybės legalizavimo 313 m. (Konstantino ediktas). Šis laikotarpis buvo įvairių vienuolystės formų klestėjimo metas: cenobitai gyveno bendruomenėse pagal taisykles, anachoretai pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą dykumose, o Sarakostai ir girovagai atstovavo netvarkingoms vienuolystės formoms.

Žodis „gyrovagus“ kilęs iš lotynų kalbos (gyrovagus – „klajojantis, bastūnas“), ir jis tiksliai apibūdina šių vienuolių gyvenimo būdą. Skirtingai nuo Sarakostų, kurie gyveno tam tikroje vietoje, bet be disciplinos, girovagai buvo klajokliai, nuolat keliaujantys iš vieno vienuolyno į kitą, išnaudodami svetingumą ir vengdami įsipareigojimų. Šv. Benediktas savo regulos pirmajame skyriuje (De generibus monachorum) griežtai kritikuoja girovagus, vadindamas juos „visais atžvilgiais blogiausiais“ vienuoliais:

„Jie visą gyvenimą klajoja, tris ar keturias dienas svečiuodamiesi įvairiuose vienuolynuose, visada klajodami, niekada nesustodami, tarnaudami savo aistroms ir gerklės troškimams, visais atžvilgiais blogesni už Sarakostus“ (Regula Benedicti, 1.10–11).

Ši citata atspindi Benedikto pasibjaurėjimą girovagų neatsakingumu ir dvasinio stabilumo trūkumu.

Girovagų gyvenimo būdas ir praktikos

Girovagų vienuolių gyvenimas buvo chaotiškas, pažymėtas klajonėmis, savavališkumu ir disciplinos stoka. Pagrindiniai jų bruožai, remiantis šv. Benedikto aprašymu ir kitais istoriniais šaltiniais, yra šie:

  1. Klajokliškas gyvenimas. Girovagai neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir keliavo iš vieno vienuolyno į kitą, dažnai apsistodami kelioms dienoms ar savaitėms. Jie naudojosi vienuolynų svetingumo tradicija, kuri reikalavo priimti keliaujančius vienuolius, bet patys nieko neduodavo mainais. Benediktas rašo: „Jie svečiuojasi įvairiuose vienuolynuose, tarnaudami savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.11).
  2. Regulos ir autoriteto atmetimas. Girovagai gyveno be jokios taisyklės ar vyresniojo vadovavimo, visiškai ignoruodami bendruomeninę discipliną. Skirtingai nuo cenobitų, kurie pakluso abato autoritetui, girovagai rinkosi laisvę nuo bet kokios struktūros.
  3. Pasaulietiškumas ir savanaudiškumas. Benediktas kritikuoja girovagus už tai, kad jie tarnauja „gerklės troškimams“ (gulę desideriis), kas rodo jų polinkį į fizinius malonumus, tokius kaip maistas, gėrimai ar patogumai. Jie vengė asketizmo, neturto ir klusnumo, kurie buvo esminiai krikščioniškajam vienuoliniam gyvenimui.
  4. Nepakankamas dvasinis formavimas. Girovagai dažnai stodavo į vienuolinį gyvenimą be tinkamo pasirengimo ar noviciato. Benediktas pabrėžia, kad jų gyvenimas neturi „jokios taisyklės, kurią išbando patirtis“ (Regula Benedicti, 1.6), o tai rodo, kad jie praleido dvasinio ugdymo procesą, būdingą cenobitams ar anachoretams.
  5. Poveikis bendruomenei. Girovagai buvo laikomi našta vienuolynams, nes išnaudojo jų išteklius, nieko neprisidėdami prie bendruomenės gerovės. Jų klajokliškas gyvenimas taip pat kėlė įtarimų apie jų moralę ir intencijas, nes jie galėjo skleisti gandus ar netinkamas idėjas.

Girovagų teologija, jei ją galima taip pavadinti, buvo praktiškai neegzistuojanti. Jų gyvenimo būdas neatitiko krikščioniškosios vienuolystės principų, kurie pabrėžė klusnumą, stabilumą, neturtą ir atsidavimą Dievui. Šv. Benediktas laikė girovagus dvasiškai žalingais, nes jų klajonės ir savavališkumas trukdė tikram vienuoliniam pašaukimui. Jis rašė:

„Geriau tylėti apie jų gėdingą gyvenimo būdą, nei kalbėti“ (Regula Benedicti, 1.12).

Benedikto kritika atspindi jo įsitikinimą, kad vienuolinis gyvenimas reikalauja stabilumo (stabilitas loci), klusnumo (oboedientia) ir nuolankumo (humilitas). Girovagai, atmesdami šiuos principus, buvo laikomi ne tik netinkamais vienuoliais, bet ir pavojumi Bažnyčios vienybei.

Skirtumai nuo kitų vienuolių

Girovagai vienuoliai ryškiai skiriasi nuo kitų vienuolių kategorijų – cenobitų, anachoretų ir Sarakostų – savo klajoklišku gyvenimo būdu ir visišku disciplinos trūkumu. Štai pagrindiniai skirtumai:

  1. Nuo cenobitų (bendruomeninių vienuolių):
    • Struktūra ir disciplina. Cenobitai gyvena struktūruotose bendruomenėse pagal aiškią regulą (pvz., Benedikto ar Bazilijaus regulą), vadovaujami abato. Girovagai atmeta bet kokią regulą ir autoritetą, klajodami be jokios struktūros.
    • Stabilumas vs. klajonės. Cenobitai įsipareigoja stabilumui, gyvendami viename vienuolyne visą gyvenimą. Girovagai yra klajokliai, „niekada nesustojantys“ (Regula Benedicti, 1.11), ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.
    • Dvasinis tikslas. Cenobitai siekia dvasinio tobulumo per bendruomeninį gyvenimą, maldą ir darbą. Girovagai neturi aiškaus dvasinio tikslo, tarnaudami „savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.11).
    • Citata: „Cenobitai, stipriausia vienuolių rūšis, gyvena vienuolynuose, tarnaudami pagal regulą ir abato vadovavimą“ (Regula Benedicti, 1.3), o girovagai „visada klajoja, tarnaudami savo gerklės troškimams“ (Regula Benedicti, 1.11).
  2. Nuo anachoretų (atsiskyrėlių):
    • Gyvenimo būdas. Anachoretai renkasi vienatvę ir griežtą asketizmą, gyvena dykumose ar olose, siekdami dvasinio tobulumo. Girovagai, priešingai, klajoja tarp vienuolynų, vengdami tiek vienatvės, tiek disciplinos.
    • Dvasinis pasirengimas. Anachoretai yra patyrę vienuoliai, kurie, kaip rašo Benediktas, „po ilgo išbandymo vienuolyne išmoksta kovoti su kūno ir minčių pagundomis“ (Regula Benedicti, 1.5). Girovagai neturi jokio pasirengimo ir gyvena be dvasinio tikslo.
    • Tikslas. Anachoretai siekia artumo su Dievu per maldą ir asketizmą, o girovagai neturi jokios dvasinės vizijos, jų klajonės dažnai motyvuotos patogumų paieška.
    • Citata: „Anachoretai, išmokę vienuolyne kovoti su velniu, išeina į dykumą vieni“ (Regula Benedicti, 1.4–5), tuo tarpu girovagai „visada klajoja, niekada nesustodami“ (Regula Benedicti, 1.11).
  3. Nuo Sarakostų (savavališkų vienuolių):
    • Stabilumas vs. klajonės. Sarakostai gyvena tam tikroje vietoje, dažnai mažomis grupėmis ar pavieniui, bet be regulos ar disciplinos. Girovagai yra klajokliai, nuolat keliaujantys ir išnaudojantys vienuolynų svetingumą.
    • Elgesio pobūdis. Sarakostai vadovaujasi savo norais, tačiau turi bent minimalų stabilumą, gyvena „savo avidėse“ (Regula Benedicti, 1.7). Girovagai yra dar labiau nedrausmingi, nes jų klajokliškas gyvenimas daro juos „visais atžvilgiais blogesnius“ (Regula Benedicti, 1.11).
    • Poveikis bendruomenei. Sarakostai kenkia vienuolinio gyvenimo reputacijai savo savavališkumu, o girovagai papildomai apsunkina vienuolynus, išnaudodami jų išteklius.
    • Citata: Sarakostai „vadovaujasi savo įstatymu, kas jiems patinka“ (Regula Benedicti, 1.8), o girovagai „svečiuojasi įvairiuose vienuolynuose, tarnaudami savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.11).
  4. Nuo kitų vienuolių tradicijų (pvz., Bazilijonų):
    • Rytų krikščionybė. Bazilijonai, vadovaujami šv. Bazilijaus Didžiojo regulos, gyvena bendruomenėse, pabrėždami klusnumą, neturtą, maldą ir tarnystę vargšams. Girovagai neturi jokios regulos, disciplinos ar socialinio įsipareigojimo, jų gyvenimas yra chaotiškas ir savanaudiškas.
    • Struktūra. Bazilijonai turi aiškią regulą, kuri apima bendruomeninį gyvenimą ir dvasinį formavimą. Girovagai atmeta bet kokią struktūrą, klajodami be tikslo.
    • Citata: Bazilijus rašo: „Bendruomenė yra kaip kūnas, kuriame kiekvienas narys tarnauja kitiems“ (Regulae Fusius Tractatae, 7 skyrius), o girovagai, anot Benedikto, „niekada nesustoja, tarnaudami savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.11).

Girovagai vienuoliai neturėjo ilgalaikės įtakos krikščionybės istorijoje, nes jų klajokliškas ir nedrausmingas gyvenimo būdas buvo laikomas netinkamu ir nepatvariu. Jie egzistavo kaip pereinamojo laikotarpio fenomeno dalis, kai vienuolinis gyvenimas dar nebuvo visiškai struktūruotas. Istorikas Philip Rousseau pažymi, kad girovagai galėjo būti „tie, kurie pasinaudojo vienuolinio gyvenimo populiarumu, bet nenorėjo prisiimti jo įsipareigojimų“ (Ascetics, Authority, and the Church, 1978, p. 145).

Nors konkrečių istorinių pavyzdžių apie girovagus yra nedaug, jų egzistavimą patvirtina kiti šaltiniai. Pavyzdžiui, šv. Jonas Kasianas savo Institutiones Coenobiorum (V a.) mini klajojančius vienuolius, kurie „bando gyventi pagal savo taisykles, išnaudodami vienuolynų svetingumą“ (Institutiones, 10.4). Taip pat VI a. sinodai, tokie kaip Orleano sinodas (533 m.), nustatė taisykles, draudžiančias vienuoliams klajoti be vyskupo ar abato leidimo, kas rodo, kad girovagų problema buvo aktuali.

Vienas hipotetinis pavyzdys galėtų būti vienuolis, keliaujantis po Galijos ar Italijos vienuolynus V a., apsistojantis kelias dienas, valgantis su bendruomene, bet atsisakantis prisidėti prie darbo ar maldos. Toks elgesys, anot Benedikto, buvo „gėdingas“ (Regula Benedicti, 1.12) ir kenkė vienuolinio gyvenimo reputacijai.

Vėlesniais amžiais, ypač po benediktinų regulos paplitimo ir Bažnyčios pastangų reguliuoti vienuolynus, girovagų tipo vienuoliai išnyko. Bažnyčios sinodai ir vienuolynų reformos užtikrino, kad vienuoliai gyventų pagal aiškias taisykles ir būtų pavaldūs autoritetui.

Šiandien girovagai vienuoliai neegzistuoja kaip atskira grupė, nes jų gyvenimo būdas buvo laikomas nesuderinamu su krikščioniškąja vienuolyste. Tačiau Benedikto kritika girovagų atžvilgiu išlieka aktuali kaip įspėjimas apie stabilumo, disciplinos ir įsipareigojimo svarbą. Kaip pažymi benediktinų mokslininkas Terrence Kardong, „girovagai primena mums, kad vienuolinis gyvenimas reikalauja šaknų – fizinių ir dvasinių“ (Benedict’s Rule: A Translation and Commentary, 1996, p. 35).

Šiuolaikiniai vienuoliai, tokie kaip benediktinai, trapistai ar bazilijonai, gyvena pagal griežtas taisykles, kurios užtikrina bendruomenės stabilumą, dvasinį augimą ir tarnystę. Girovagų pavyzdys kartais naudojamas kaip kontrastas, iliustruojantis, kodėl stabilumas (stabilitas loci) ir klusnumas (oboedientia) yra būtini vienuoliniame gyvenime.

Istorijos ir citatos

  1. Benedikto kritika. Šv. Benediktas griežtai smerkia girovagus savo reguloje: „Jie visada klajoja, niekada nesustodami, tarnaudami savo aistroms ir gerklės troškimams, visais atžvilgiais blogesni už Sarakostus“ (Regula Benedicti, 1.11). Ši citata pabrėžia jų neatsakingumą ir dvasinį nuosmukį.
  2. Jono Kasiano liudijimas. Šv. Jonas Kasianas aprašo panašius klajojančius vienuolius, kurie „išnaudoja vienuolynų svetingumą, nesilaikydami jokios disciplinos“ (Institutiones Coenobiorum, 10.4). Tai patvirtina, kad girovagų problema buvo plačiai žinoma ankstyvojoje Bažnyčioje.
  3. Orleano sinodas (533 m.). Šis sinodas nustatė taisykles, draudžiančias vienuoliams klajoti be vyskupo leidimo, nurodydamas, kad „vienuoliai turi gyventi vienuolyne pagal regulą“ (Orleano sinodo kanonai, 533). Tai rodo Bažnyčios pastangas pažaboti girovagų praktikas.

Girovagai vienuoliai buvo ankstyvosios krikščionybės klajokliai, gyvenę be regulos, disciplinos ar įsipareigojimų, išnaudodami vienuolynų svetingumą ir tarnaudami „savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.11). Jų gyvenimo būdas, griežtai kritikuojamas šv. Benedikto, skyrėsi nuo cenobitų stabilumo, anachoretų asketizmo ir net Sarakostų minimalaus vietinio pastovumo. Girovagai neturėjo ilgalaikės įtakos, nes jų praktikos buvo laikomos nesuderinamomis su krikščioniškąja vienuolyste, ir jie išnyko po Bažnyčios reformų VI a. Jų pavyzdys išlieka kaip įspėjimas apie stabilumo, klusnumo ir disciplinos svarbą vienuoliniame gyvenime. Kaip Benediktas rašė: „Geriau tylėti apie jų gėdingą gyvenimo būdą, nei kalbėti“ (Regula Benedicti, 1.12).