Origenas (185–254), vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų ir Biblijos egzegetų, savo homilijose apie „Giesmių giesmę“ pateikė dvasinę ir alegorinę šio Senojo Testamento teksto interpretaciją. „Giesmių giesmė“ – tai poetiškas ir simboliais persmelktas kūrinys, dažnai suvokiamas kaip meilės dialogas tarp jaunikio ir nuotakos. Origenas, sekdamas ankstyvąja krikščionių tradicija, aiškino, kad ši knyga nėra vien apie žmogiškąją meilę, bet iš esmės yra apie dieviškąją meilę ir Kristaus santykį su Bažnyčia arba su žmogaus siela.
Pirmosios homilijos pagrindinis tikslas buvo parodyti, kad „Giesmių giesmės“ tekstas slepia dvasines tiesas, kurias reikia atrasti per alegorinį aiškinimą. Origenas teigė, kad „Giesmių giesmė“ yra ne tik eilinis raštas, bet vienas švenčiausių tekstų, kuris simbolizuoja meilės ryšį tarp Dievo ir Jo žmonių. Jis rašė: „Ši giesmė – tai meilės giesmė, kurioje Dievas ir siela susitinka ir susijungia.“
Origenas išskyrė kelis pagrindinius simbolius, kurie atsiskleidžia pirmojoje homilijoje. Nuotaka yra simbolis, dažniausiai nurodantis Bažnyčią, kuri trokšta savo dvasinio jaunikio – Kristaus. Tačiau nuotaka taip pat gali būti suvokiama kaip individuali žmogaus siela, ieškanti Dievo artumo ir vienybės su Juo. Jaunikis, kuris kalba su nuotaka, yra pats Kristus, kviečiantis žmogų į dvasinį bendravimą ir meilę.
Origenas daug dėmesio skyrė „bučiniui“, apie kurį kalbama pirmojoje „Giesmių giesmės“ eilutėje: „Tegul jis pabučiuoja mane savo burnos bučiniais.“ Šis bučinys, anot Origeno, yra ne fizinis, bet dvasinis – tai Dievo artumas, kuris pasireiškia per Šventąją Dvasią. Origenas pabrėžė, kad žmogaus siela trokšta tokio bučinio, nes jis simbolizuoja dieviškąją meilę ir malonę. Jis rašė: „Bučinys yra ženklas, kad Dievas nori sujungti savo tiesą su žmogaus siela, pripildydamas ją savo išmintimi.“
Homilijoje Origenas taip pat akcentavo žmogaus kelionę link dvasinės brandos. Nuotakos troškimas ir jaunikio ieškojimas simbolizuoja nuolatinį žmogaus sielos judėjimą Dievo link. Dievo meilė, pasak Origeno, nėra pasyvi – tai aktyvi ir viską keičianti jėga, kuri kviečia žmogų tapti panašiu į Kristų. Nuotakos troškimas būti su jaunikio skleidžia žinią, kad tik per dvasinį ieškojimą žmogus gali rasti pilnatvę ir vienybę su Dievu.
Origenas taip pat pabrėžė, kad „Giesmių giesmė“ yra knyga, kurią reikia skaityti su dvasiniu nuolankumu ir meile. Jis ragino neapsiriboti paviršutiniška šio teksto prasme, bet gilintis į jo simbolius ir ieškoti dieviškosios tiesos. Pasak jo, Šventasis Raštas yra kaip sodas, kuriame yra daug gėlių – kiekviena jų turi savo grožį ir kvapą, tačiau norint suvokti šį grožį, reikia įdėmiai žiūrėti ir atidžiai įsiklausyti.
Origeno pirmoji homilija apie „Giesmių giesmę“ taip pat rodo jo teologinį supratimą apie žmogaus dvasinį tobulėjimą. Jis teigė, kad žmogaus siela praeina per kelias stadijas – nuo pradinio pažinimo apie Dievą iki gilios mistinės vienybės su Juo. Nuotakos ir jaunikio dialogas simbolizuoja šį procesą, kuriame žmogaus siela palaipsniui įsitraukia į meilės ryšį su Kristumi.
Origeno mokymas apie „Giesmių giesmę“ turėjo didelę įtaką vėlesniems mistikams ir teologams. Jis parodė, kaip Šventojo Rašto tekstai gali būti interpretuojami ne tik tiesiogiai, bet ir kaip gilūs dvasiniai simboliai, atskleidžiantys žmogaus ir Dievo santykį. Origenas skatino tikinčiuosius ne tik skaityti Raštą, bet ir gyventi pagal jo dvasinę žinią, siekiant vienybės su Dievu ir Jo meile.