Dieve, gailiuosi dėl savo nuodėmių iš visos širdies.
Nusidėdamas įžeidžiau Tave – be galo gerą ir vertą visos mano meilės.
Tvirtai pasiryžtu Tavo malonės padedamas nebenusidėti ir vengti nuodėmės progų. Amen.
Mano Dieve, gailiuosi iš visos širdies, kad esu Tau nusidėjęs,
nes Tu esi be galo geras ir vertas didžiausios meilės.
Tvirtai pasiryžtu, Tavo šventosios malonės padedamas,
nebenusidėti ir vengti nuodėmės progų. Amen.
Gailesčio aktas arba atgailos malda (lot. Actus Contritionis)
Tai katalikų malda, kuria tikintysis:
- Išreiškia gailestį už savo nuodėmes,
- Pripažįsta, kad jos įžeidžia Dievą,
- Ryžtasi vengti nuodėmių ateityje,
- Prašo Dievo gailestingumo.
Kada ji sakoma?
Dvasinės kovos akimirkose – kai kyla pagunda ar noras grįžti prie blogo įpročio.
Išpažinties sakramento metu – prieš kunigui ištariant atleidimo žodžius.
Asmeninėje maldoje – vakare, apmąstant dieną, ar ryte, norint pradėti dieną švaria širdimi.
Prieš priimant Šventąją Komuniją – jei žmogus sąmoningai nusidėjęs sunkiomis nuodėmėmis ir dar nespėjęs išpažinti.
Gailesčio aktas – tai ne tik mechaniškas maldos deklamavimas, bet ir širdies poelgis, apimantis tikro atgailos jausmą. Ši malda atspindi žmogaus santykį su Dievu, pripažįstant savo netobulumą ir trokštant grįžti į Jo malonę. Svarbu suprasti, kad tikras gailestis apima ne tik žodžius, bet ir apčiuopiamus poelgius – atsiprašymą įžeistiems žmonėms, pasiryžimą keisti savo gyvenimą ir vengti tokių veiksmų ateityje. Šv. Augustinas rašė: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Gailesčio aktas yra meilės Dievui išraiška, noras atitaisyti padarytą žalą ir gyventi pagal Jo valią.Kiekvienas gailesčio aktas yra unikalus, nes kiekvienas žmogus turi savo nuodėmių istoriją ir santykį su Dievu. Nėra vieno teisingo būdo atlikti šią maldą; svarbiausia yra nuoširdumas ir tikras noras keistis. Kai kurie žmonės gailesčio aktą meldžia kasdien, kiti – tik ypatingomis progomis, prieš sakramentus. Tai priklauso nuo asmens dvasinio gyvenimo ir santykio su Dievu. Šventoji Raštas moko, kad Dievas yra gailestingas ir atleidžiantis, bet tikras atgailavimas yra būtinas norint gauti atleidimą. „Nes aš, Viešpatie, esu gailestingas ir maloningas, lėtas į pyktį ir kupinas ištikimos meilės ir tiesos“ (Iš 34, 6). Gailesčio aktas yra kelias į šią Dievo malonę, kelias į taiką su savimi ir Dievu. Tikroji atgaila veda į dvasinį atgimimą ir naują gyvenimą Kristuje.