Vatikano konklava – tai vienas slapčiausių ir paslaptingiausių įvykių pasaulyje. 2024 m. filmas Conclave, režisuotas Edwardo Bergerio, kviečia žiūrovą ne tik į Siksto koplyčią, bet ir į gilesnę kelionę – ten, kur tikėjimas susitinka su žmogiškomis ambicijomis, abejonėmis ir net labai subtilia kova už sielas.
Filmas paremtas Roberto Harriso romanu, o pagrindinį vaidmenį – kardinolą Tomą Lorensą – atlieka Ralphas Fiennesas. Greta jo – Stanley Tucci, Johnas Lithgow, Sergio Castellitto, Isabella Rossellini. Aktoriai čia ne vaidina, o gyvena įtampoje: nuo pirmųjų popiežiaus mirties akimirkų iki paskutinio balso, kuris turėtų pakeisti Bažnyčios istoriją.
Veiksmas vystosi už uždarų durų – žiūrovas įtraukiamas į vidinį ratą, kur kiekvienas kardinolas atsineša ne tik biografiją, bet ir paslaptis. Vieni siekia reformų, kiti – išlaikyti tradiciją, o kai kurie tiesiog slepia, ką nuveikė praeityje. Tarp jų Lorensas, kardinolų kolegijos dekanas, tampa sąžinės vedliu, bandančiu išlikti ištikimas Evangelijai, net kai viskas aplink jį virsta politiniu šachmatų žaidimu.
Filmo režisierius Edwardas Bergeris jau anksčiau įrodė, kad moka sukurti įtampą be šūvių – Vakarų fronte nieko naujo pelnė jam Oskarą. Konklavoje jis pasitelkia ne sprogimus, o tylą, ne herojus, o žmones su trūkumais. Muzika – Volkerio Bertelmanno (Hauschka) – nerimo kupina, bet neperspausta. Vizualiai viskas panardinta į pusšešėlį: marmuras, žvakės, dulkės ore – atmosfera tiršta nuo nepasakytų minčių.
Vienas įdomesnių akcentų – tikslus liturgijos atkūrimas. Nuo „extra omnes“ šauksmo iki balto dūmo, nuo Žvejo žiedo sulaužymo iki Domus Sanctae Marthae izoliacijos. Ir viskas – ne dėl efekto, o kad parodytų, kaip šventumas susiduria su žmogiškumu. Net ir po mantijomis – žmonės, kurie abejoja, bijo, meldžiasi.
Yra scena, kai Fienneso Lorensas sako:
„Mūsų tikėjimas gyvas, nes eina kartu su abejonėmis. Jei būtų tik tikrumas – neliktų paslapties, vadinasi, nereikėtų ir tikėjimo.“
Tai ta vieta, kur nebesvarbu, kas taps popiežiumi – svarbiau, ar mes vis dar girdime tylų Dievo kvietimą.
Kitas sakinys, vertas apmąstymo:
„Tegul Dievas duoda mums popiežių, kuris abejoja, nusideda ir prašo atleidimo.“
Tai ne cinizmas – tai kvietimas pripažinti, kad net šventumui reikia malonės.
Konklava nepatiks tiems, kas ieško greitos dramos ar veiksmo. Bet tai puikus filmas tiems, kurie domisi Bažnyčia ne kaip institucija, o kaip gyvu organizmu, pilnu įtrūkimų, bet vis tiek Dievui priklausančiu. Jis puikiai tiks vakarui, kai norisi ne tik pažiūrėti filmą, bet ir pasėdėti po to – su mintimis, malda, ar bent jau atvira širdimi.
Filmas „Konklava“ ne tik vaizduoja įtemptą konklavos procesą, bet ir gilina svarbius tikėjimo aspektus. Kardinolų vidinė kova atspindi amžiną dvilypumą tarp asmeninių ambicijų ir pasiaukojimo Bažnyčiai. Ar tikrai galima siekti aukščiausios Bažnyčios pareigos išskirtinai vedamam Dievo valios? Filmas provokuoja apmąstyti, ar žmogiškasis faktorius gali užgožti dvasinį pašaukimą, ar tikėjimas išlieka tvirtas net susidūrus su gundymais ir valdžios troškimu. Prisiminkime Jėzaus žodžius iš Mato evangelijos: „Kas nori būti pirmas, tas tebūna visų tarnas“ (Mt 20,26). Ši citata tampa svarbiu kontekstu, vertinant kardinolų elgesį ir jų motyvus. Konklava, kaip ir pati Bažnyčia, yra sudėtinga institucija, kupina vidinių konfliktų ir paradoksų. Filmas leidžia pažvelgti į šią instituciją iš vidaus, atskleisdamas žmogiškumą net ir aukščiausiuose Bažnyčios sluoksniuose. Ar išrinktasis popiežius iš tiesų bus Dievo atstovas Žemėje, ar tik žmogus, apkrautas žmogiškų silpnybių? Šis klausimas lieka atviras ir po filmo peržiūros, skatindamas žiūrovą įsigilinti į tikėjimo prigimtį ir Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Filmas „Konklava“ – tai ne tik politinis trileris, bet ir kvietimas apmąstyti tikėjimo gelmes ir žmogaus vietą Dievo plane.