The Song of Bernadette (1943) – senas, bet širdžiai artimas filmas, pasakojantis apie mergaitę, kuri teigė mačiusi gražią moterį grotose netoli Lurdo. Tuo metu niekas jos netikėjo – ji buvo tik neturtinga, silpnos sveikatos piemenaitė, neišsiskirianti iš minios. Tačiau jos istorija tapo viena iš žinomiausių katalikų pasaulyje.
Bernadetą Subiru įkūnija Jennifer Jones – aktorė, už šį vaidmenį pelniusi „Oskarą“. Įdomu tai, kad ji pati nebuvo katalikė, bet vaidmenyje sugebėjo perteikti nuolankumą ir tylų, bet gilų tikėjimą. Greta jos – Vincentas Price’as, vėliau žinomas siaubo filmų legenda, čia vaidinantis griežtą prokurorą. Toks kontrastas tarp naivaus tikėjimo ir šaltos logikos sukuria įtampą, kuri filme tvyro nuo pradžios iki pabaigos.
Veiksmas vyksta XIX a. Prancūzijoje. Bernadeta teigia mačiusi Mergelę Mariją 18 kartų. Ji ne prašo įrodymų ar klausia „kodėl aš?“ – ji tiesiog pasako, ką matė. Ir tai pakanka. Apie stebuklingą šaltinį, kuris po vieno iš apsireiškimų prasiveržė iš žemės, šiandien žino visi – į Lurdą kasmet plūsta milijonai piligrimų. Bet filme dėmesys ne tiek šaltiniui, kiek pačiai Bernadetai – jos paprastumui, atkaklumui ir tyliai laikysenai, kuri priešinosi ne sukilimu, o kantrybe.
Kai žiūri šį filmą, stebina ne efektai (jų čia beveik nėra), bet tai, kaip stipriai veikia paprasti žodžiai. Viena scena ypač įstringa: kai Bernadetos klausia, kodėl ji vis dar tvirtina, kad matė Mariją, ji atsako:
„Aš ją mačiau. Ji man šypsojosi.“
Nėra teologijos, nė vienos didelės frazės – tik šypsena, kurią pajuto ir kuria tiki.
Kita stipri akimirka – kai jai sako, kad žmonės netiki, ji atsako:
„Man nereikia, kad jūs manimi tikėtumėte. Aš tik sakau, ką mačiau.“
Šie žodžiai primena, kad tikras tikėjimas neturi įrodinėti – jis tiesiog yra.
Filmas nespalvotas, bet kažkaip atrodo dar tikresnis. Tarsi visas pasaulis už lango nutiltų ir liktų tik tu, Bernadeta, ir tai, ką ji matė. Tinka žiūrėti ramų vakarą, kai norisi kažko, kas ne triukšminga, bet giliau eina į širdį.
Ir dar viena detalė, kuri ne visiems žinoma: Bernadeta po apsireiškimų įstojo į vienuolyną ir visą likusį gyvenimą sirgo sunkia liga. Kai kas sako, kad Marija ją pasirinko būtent dėl jos silpnumo.