Ferencas Dávidas (apie 1520–1579 m.), taip pat žinomas kaip Franciscus Davidis arba Dávid Ferenc, buvo Transilvanijos unitarizmo pradininkas, teologas ir reformatorius, kurio idėjos padėjo pagrindą religinei tolerancijai Europoje. Jo darbai ir įsitikinimai, ypač susiję su Trejybės doktrinos atmetimu, turėjo didelę įtaką ne tik Transilvanijoje, bet ir platesniame protestantų reformacijos kontekste. Dávidą dažnai sieja su fraze „Nereikia vienodai galvoti, kad mylėtume vienodai“, nors istorikai abejoja, ar jis iš tiesų ją pasakė.
Ferencas Dávidas gimė apie 1520 m. Kolozsváre (dab. Klužas-Napoka, Rumunija), tuo metu buvusiame Transilvanijos kunigaikštystės kultūriniame ir intelektualiniame centre. Jo tėvas, Davidas Hertelis, buvo saksų kilmės odadirbys, o motina – vengrė, galimai kilusi iš bajorų. Dávidas buvo auklėjamas katalikiškai, tačiau jo gyvenimo kelias vedė per įvairias krikščionybės šakas, kol jis galiausiai tapo unitarizmo šalininku.
Dávidas studijavo katalikų teologiją Vitenberge ir Frankfurte prie Oderio, kur buvo įšventintas į katalikų kunigus. Vėliau jis perėjo į liuteronybę, tapo liuteronų pastoriumi, o dar vėliau – kalvinistų vyskupu Transilvanijoje. Jo intelektualinis smalsumas ir teologiniai ieškojimai lėmė, kad jis galiausiai atmetė tiek katalikybės, tiek pagrindinių protestantų bažnyčių mokymus, priimdamas unitarizmo idėjas.
Unitarizmo raida ir Dávidio indėlis
Ferencas Dávidas yra laikomas Transilvanijos Unitarų Bažnyčios įkūrėju ir pirmuoju jos vyskupu. Jo perėjimas prie unitarizmo buvo įtakotas italo gydytojo Giorgio Blandratos, kuris supažindino Dávidą su antitrinitoriškomis idėjomis. Dávidas atmetė Trejybės doktriną, teigdamas, kad Dievas yra vienas ir nedalomas, o Jėzus Kristus nėra dieviškas, bet žmogus.
1568 m. Dávidas suvaidino pagrindinį vaidmenį Tordos edikto priėmime, kuris buvo vienas pirmųjų dokumentų Europoje, skelbiančių religinę toleranciją. Šis ediktas, priimtas Transilvanijos seime, vadovaujant kunigaikščiui Jonui Zigmantui Zápolyai, leido unitarizmui oficialiai egzistuoti greta kitų krikščioniškų konfesijų. Dávidas garsėjo savo disputais su kalvinistų lyderiu Péteriu Meliusu Juhászu, kuriuose gynė savo antitrinitoriškas pažiūras.
Vėlesniais metais Dávidas ėmė propaguoti radikalesnes idėjas, vadinamas „neadorantizmu“ (nonadorantism). Jis teigė, kad Jėzus Kristus neturėtų būti garbinamas, o maldos turėtų būti skirtos tik Dievui Tėvui. Šios pažiūros sukėlė konfliktą net su nuosaikesniais unitarais, įskaitant Blandratą, kuris galiausiai apkaltino Dávidą erezija.
Persekiojimas ir mirtis
1571 m., po Jono Zigmanto mirties, Transilvanijos kunigaikštystę perėmė katalikas Steponas Batoras, kuris pradėjo persekioti unitarus. Dávidą, jau sunkiai sergantį, 1579 m. Alba Iulijos seimas apkaltino „inovacija“ (naujovių diegimu religijoje) ir nuteisė kalėti. Jis buvo įkalintas Devos tvirtovėje, kur po keturių su puse mėnesio kančių mirė 1579 m. lapkričio 15 d. Jo kalėjimo kamera Devos pilyje iki šiol yra lankoma kaip istorinė vieta, o 1948 m. ten buvo įrengtos atminimo plokštės.
Palikimas
Ferencas Dávidas yra laikomas ne tik unitarizmo pradininku, bet ir vienu iš religinės tolerancijos ir sąžinės laisvės pradininkų. Jo darbai, tokie kaip „De Falsa et Vera Unius Dei Patris, Filii, et Spiritus Sancti Cognitione“ (1567) ir „Refutatio Scripti Petri Melii“ (1567), atspindi jo teologinį indėlį ir ginčus su to meto religiniais lyderiais.
Dávidą gerbia unitarų bendruomenės visame pasaulyje, o Transilvanijoje jis laikomas reformacijos didvyriu. Jo gyvenimas ir idėjos įkvėpė daugelį, o Tordos ediktas tapo svarbiu precedentu šiuolaikinei religinės laisvės sampratai. 1898 m. dailininkas Aladáras Körösföi-Krieschas nutapė garsų paveikslą, vaizduojantį Dávidą Tordos seime, kuris iki šiol yra reikšmingas unitarų kultūros simbolis.
Ferencas Dávidas buvo drąsus teologas, kurio idėjos apie Dievo vienybę ir religinę toleranciją išbando laiką. Jo gyvenimas, kupinas teologinių ieškojimų, ginčų ir galiausiai kankinystės, atspindi XVI a. audringą reformacijos laikotarpį. Dávidio palikimas gyvuoja ne tik unitarų bažnyčioje, bet ir visų tų širdyse, kurie vertina sąžinės laisvę ir tarpusavio meilę, nepaisant skirtumų.