Fatima (2020) – tai filmas, kuris pasakoja ne apie žvaigždes, o apie tris paprastus piemenukus, kuriems atsivėrė dangus. Portugalijos kaimas, 1917 metų pavasaris. Trys vaikai – Liucija, Jacinta ir Pranciškus – teigia matę gražią moterį, švytinčią ryškiau nei saulė. Tai buvo ne sapnas, ne fantazija, o apsireiškimas, kuris sukrėtė visą pasaulį ir iki šiol įkvepia milijonus.
Šią istoriją ekranui jautriai perteikė režisierius Marco Pontecorvo, kurio pavardė – ne šiaip sau atsitiktinumas: jo tėvas Gillo Pontecorvo yra žinomas dėl Alžyro mūšio, vieno įtakingiausių politinių filmų. Tad ir Fatima – ne vien švelni religinė drama, bet ir pasakojimas apie tikėjimą, kuris išbandomas baimės, valdžios ir net šeimos rankomis.
Vaikus vaidina nepatyrę, bet labai įtaigūs jauni aktoriai – jų akys kalba daugiau nei dialogai. Greta jų – Holivudo senbuviai Harvey Keitelis ir Sônia Braga. Vienas skeptiškas profesorius, kita – senstelėjusi vienuolė, kurios atmintyje vis dar gyvas tas vienintelis apsireiškimas.
Tai nėra tik „Marijos filmas“. Tai filmas apie žmones, kurie matė stebuklą ir turėjo pasirinkti – tylėti ar kalbėti, pasiduoti ar ištverti. Kai vaikai pasakoja apie regėjimus, juos gąsdina, vadina melagiais, net uždaro į kalėjimą. Bet jie laikosi – ne todėl, kad būtų drąsūs, o todėl, kad tiki. O tikėjimas, kaip žinome, dažniausiai gimsta per silpnumą, ne per jėgą.
Filme nuostabiai atkurtas Saulės stebuklas – spalio 13 dieną, tūkstančių žmonių akivaizdoje saulė ėmė „šokti“ danguje, o purvini drabužiai ir žemė staiga išdžiūvo po lietaus. Įvykis dokumentuotas net pasaulietinėje spaudoje – ir iki šiol laikomas vienu iš retų Viešpaties „prisilietimų“, kurį matė minios.
Yra ir momentų, kurie spaudžia gerklę. Kai Liucija sako: „Kodėl mes turime tiek kentėti?“ – Marijos atsakymas būna ramus, bet galingas: „Jūsų kančios išgelbės daug sielų.“ Nėra saldaus paaiškinimo, tik paslaptis, kuri išmoko nebijoti.
Šis filmas veikia lėtai, bet giliai. Jis nesiekia šokiruoti ar pamokyti, tik priminti: kai pasaulis grimzta į sumaištį, atsiranda šviesa – dažniausiai per tuos, kuriuos niekas nevertina. Fatima tinka peržiūrėti su šeima, Rožinio maldos metu ar vakarais, kai norisi šilumos ne tik nuo arbatos.
Įdomus faktas: Liucija, viena iš apsireiškimą mačiusių vaikų, tapo vienuole ir gyveno iki 2005 m. Ji savo akimis matė tiek Pirmąjį, tiek Antrąjį pasaulinį karą, popiežių pasikeitimus, o paskutinį jos ranka rašytą laišką skaitė pats Jonas Paulius II.
Filmas „Fatima“ ne tik vaizduoja apsireiškimą, bet ir giliai nagrinėja tikėjimo prigimtį. Vaikų ištikimybė regėjimui, net susidūrus su abejonėmis ir persekiojimais, atspindi Evangelijose aprašytą Kristaus mokinių ištikimybę. Jų kantrybė ir pasiaukojimas primena Jėzaus žodžius: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, ima savo kryžių ir seka manimi“ (Morkaus 8:34). Filmas taip pat pabrėžia maldos ir atgailos svarbą, kaip tai matyti Liucijos, Jacintos ir Pranciškaus gyvenime. Jų nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu yra įkvepiantis pavyzdys kiekvienam.Įdomu, kad Fatima apsireiškimas, kaip ir kiti Marijos apsireiškimai, pabrėžia atgailos ir maldos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Šie apsireiškimai dažnai yra laikomi Dievo kvietimu sugrįžti prie tikėjimo pagrindų ir atnaujinti ryšį su Dievu. Šv. Augustinas rašė: „Mūsų širdis nerami, kol neras ramybės Dieve.“ Fatima apsireiškimas, kaip ir Augustino žodžiai, primena mums, kad tik tikras ryšys su Dievu gali atnešti tikrą ramybę ir laimę. Filmas puikiai perteikia šią žinią, parodydamas vaikų kovą su išbandymais ir jų galutinį triumfą. Taip pat svarbu prisiminti, kad Fatima apsireiškimo žinia apie atgailą ir maldą yra aktuali ir šiandien. Ji primena mums apie mūsų atsakomybę prieš Dievą ir kviečia mus siekti šventumo.