Žodis „fana“ (arab. فناء) kyla iš arabiško šakninio žodžio „f-n-y“, kuris siejamas su išnykimo, ištirpimo ar nykimo reikšmėmis. Šis terminas dažniausiai vartojamas islamo mistikoje, ypač sufizmo tradicijoje, kur jis įgavo gilią dvasinę prasmę. Etimologiškai žodis atspindi idėją apie kažko laikino sunaikinimą arba išnykimą, dažnai siejamą su ego ar savasties ištirpimu Dievo akivaizdoje.
Sufizmo kontekste „fana“ reiškia dvasinį procesą, kai žmogus atsisako savo ego, asmeninių troškimų ir prisirišimų, kad visiškai susilietų su Dievo esybe. Tai savotiškas „savęs sunaikinimas“, kai individuali sąmonė ištirpsta dieviškojoje vienybėje. Fana nėra fizinis sunaikinimas, o veikiau dvasinis perėjimas, kai žmogus peržengia savo ribotą „aš“ ir tampa vienu su Alachu. Šis procesas dažnai siejamas su meile Dievui, kuri tokia intensyvi, kad panaikina bet kokį skirtumą tarp mylinčiojo ir mylimojo.
Fana taip pat gali būti suprantama kaip būsena, kai žmogus pasiekia visišką nuolankumą ir atsidavimą Dievo valiai. Sufijų mokytojai dažnai pabrėžia, kad fana yra ne tik išnykimas, bet ir kelias į „baqa“ – amžiną buvimą Dievo akivaizdoje. Taigi, fana yra būtinas žingsnis dvasinėje kelionėje, vedančioje į pilną vienybę su Dievu.
Rabi‘a al-Adawiyya istorija
Viena žymiausių sufijų šventųjų, VIII a. gyvenusi Rabi‘a al-Adawiyya, laikoma fana idėjos įkūnijimu. Pasakojama, kad Rabi‘a buvo taip atsidavusi Dievui, jog atmetė visus žemiškus prisirišimus, įskaitant turtą, statusą ar net vedybas. Vieną kartą, kai jos paklausė, ar ji nejaučia neapykantos šėbudeliai, ji atsakė: „Aš nekenčiu šėtono, nes jis yra mano meilės objektas.“ Ši istorija atskleidžia jos gilų fana supratimą – visišką savęs atidavimą Dievui, net jei tai reikštų atsisakyti asmeninių troškimų.
Rabi‘a kartą pasakė:
„Mano Viešpatie, jei garbinu Tave iš rojaus troškimo, uždrausk man rojų. Jei garbinu Tave iš pragaro baimės, sudegink mane pragare. Bet jei garbinu Tave iš meilės Tau, neatimk iš manęs savo grožio.“
Ši citata puikiai iliustruoja fana esmę – meilę Dievui, kuri peržengia bet kokius savanaudiškus motyvus.
Jalaluddin Rumi mintys
XIII a. sufijų poetas Jalaluddin Rumi taip pat dažnai kalbėjo apie fana. Jo poezijoje atsispindi idėja, kad tik atsisakius savo ego galima atrasti tikrąją vienybę su Dievu. Viename savo eilėraštyje jis rašo:
„Už šio pasaulio ribų yra nematomas pasaulis. Palik savo „aš“ ir atrasi tą pasaulį.“
Rumi mokė, kad fana yra kelias, kuriame žmogus, kaip nendrė, iš kurios gaminama fleita, turi būti „ištuštintas“, kad Dievo melodija galėtų per jį skambėti.
Al-Hallaj ir jo kankinystė
Kitas ryškus fana pavyzdys – X a. sufijų mistikas Al-Hallaj, kuris buvo nukryžiuotas už savo prieštaringą pareiškimą „Ana al-Haqq“ („Aš esu Tiesa“). Šie žodžiai buvo suprasti kaip fana būsena, kai mistikas taip susiliejo su Dievu, kad jo individuali savastis išnyko, o liko tik dieviškoji Tiesa. Nors Al-Hallaj buvo nubaustas už tai, ką daugelis laikė erezija, jo gyvenimas ir mirtis tapo fana idėjos simboliu – visišku savęs atidavimu Dievui, nepaisant pasekmių.
Šiandien fana idėja tebėra aktuali sufizmo praktikoje. Pavyzdžiui, Mevlevi ordino (Rumi sekėjų) šokis, vadinamas „sukimusi“, simbolizuoja fana – šokėjas, sukdamasis aplink savo ašį, tarsi ištirpsta dieviškajame ritme, pamiršdamas savo ego ir susiliedamas su visata.
Fana yra ne tik savęs sunaikinimo procesas, bet ir kelias į gilesnį dvasinį ryšį su Dievu. Ši sąvoka, giliai įsišaknijusi sufizmo tradicijoje, moko, kad tik atsisakius riboto „aš“ galima patirti tikrąją vienybę su amžinuoju. Rabi‘a, Rumi, Al-Hallaj ir kiti sufijų mokytojai savo gyvenimu ir mokymais parodė, kad fana yra meilės, nuolankumo ir atsidavimo kelias, vedantis į dieviškąją tiesą.