Epikūras (341–270 m. pr. Kr.) – senovės Graikijos filosofas, hedonizmo pradininkas ir epikūrizmo mokyklos įkūrėjas, kurio mokymai apie laimę, malonumą ir gyvenimo prasmę turėjo ilgalaikę įtaką filosofijai. Jo požiūris į dievus ir religiją buvo unikalus, pabrėžiantis racionalumą ir laisvę nuo baimės.
Epikūras gimė 341 m. pr. Kr. Samo saloje, Egėjo jūroje, kuri tuo metu buvo Atėnų kolonija. Jo tėvas Neoklis buvo mokytojas, o motina Chaerestrate užsiėmė būrimu, kas galėjo paveikti Epikūro skepticizmą religinių praktikų atžvilgiu. Epikūras augo kuklioje šeimoje ir jau vaikystėje domėjosi filosofija. Būdamas 14 metų, jis pradėjo studijuoti Platono akademijoje Samo saloje, tačiau vėliau nusivylė idealistine Platono filosofija.
18 metų Epikūras atliko privalomąją karinę tarnybą Atėnuose, kur susipažino su įvairiomis filosofinėmis mokyklomis, įskaitant Demokrito atomizmą, kuris tapo jo mokymo pagrindu. Po tarnybos jis keliavo po Mažąją Aziją, mokydamasis pas įvairius filosofus, įskaitant Nausifaną, kuris supažindino jį su Demokrito idėjomis.
Apie 310 m. pr. Kr. Epikūras įkūrė savo mokyklą Mitilėnėje, Lesbo saloje, o vėliau Lampsake. 306 m. pr. Kr. jis grįžo į Atėnus ir įsigijo sodą (Kepos), kur įkūrė savo filosofinę bendruomenę, žinomą kaip „Sodas“ (Ho Kepos). Ši mokykla buvo unikali tuo, kad priimdavo vyrus, moteris, vergus ir net kurtizanes, kas buvo neįprasta to meto Graikijoje. Sodas tapo vieta, kur Epikūras ir jo sekėjai gyveno paprastai, dalindamiesi maistu, diskutuodami ir praktikuodami filosofiją.
Epikūras buvo produktyvus rašytojas, parašęs apie 300 veikalų, tačiau dauguma jų neišliko. Svarbiausi išlikę tekstai yra trys laiškai (Laiškas Herodotui, Laiškas Pitokliui, Laiškas Menojui) ir „Pagrindinės doktrinos“ (Kyriai Doxai), išsaugoti romėnų filosofo Diogeno Laertiečio. Jo mokymai buvo populiarūs Romos imperijoje, ypač per Lukrecijaus poemą De Rerum Natura.
Epikūras kentėjo nuo inkstų akmenligės, kuri sukėlė jam didelį skausmą. Nepaisydamas ligos, jis liko ištikimas savo mokymui apie dvasinį malonumą ir ramybę (ataraxia). 270 m. pr. Kr., būdamas 71 metų, Epikūras mirė Atėnuose. Prieš mirtį jis parašė laišką savo draugui Idomenejui:
„Šią paskutinę savo gyvenimo dieną rašau tau, kentėdamas didelį skausmą, bet mano širdis pilna džiaugsmo, prisimenant mūsų pokalbius.“ (Diogenas Laertietis, Žymių filosofų gyvenimai, 10.22)
Jo mokiniai tęsė mokymus, o epikūrizmas išliko įtakingas iki vėlyvosios Antikos.
Epikūro požiūris į dievus ir religiją
Epikūras turėjo unikalų požiūrį į dievus ir religiją, kuris skyrėsi nuo tradicinės graikų politeizmo ir buvo pagrįstas racionalumu bei laisve nuo baimės. Jo mintys apie dievus ir religiją gali būti suskirstytos į kelias pagrindines idėjas:
1. Dievų egzistavimas
Epikūras tikėjo, kad dievai egzistuoja, tačiau laikė juos tobulais, nemirtingais ir palaimingais padarais, gyvenančiais intermundia – tarpusavio erdvėse tarp pasaulių. Anot jo, dievai yra materialūs (sudaryti iš atomų, kaip ir visa kita), bet jų prigimtis yra tokia, kad jie neturi jokio intereso į žmonių gyvenimą. Laiške Menojui jis rašė:
„Dievai egzistuoja, bet jie nesirūpina pasaulio reikalais, nes tai prieštarautų jų palaimingai prigimčiai.“ (Laiškas Menojui, 123–124)
Šis požiūris buvo revoliucingas, nes atmetė tradicinį graikų tikėjimą, kad dievai kišasi į žmonių gyvenimą, siųsdami bausmes ar malones.
2. Religinės baimės atmetimas
Epikūras mokė, kad religija dažnai kyla iš baimės – baimės dėl dievų rūstybės ar pomirtinio gyvenimo. Jo filosofijos tikslas buvo išlaisvinti žmones nuo šių baimių, kad jie galėtų pasiekti ataraxia (ramybę) ir aponia (skausmo nebuvimą). „Pagrindinėse doktrinose“ jis teigė:
„Mirtis mums nieko nereiškia, nes kol esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų nebėra.“ (Pagrindinės doktrinos, 2)
Jis kritikavo religines apeigas, kurios stiprino baimę, ir ragino žmones racionaliai mąstyti apie dievus kaip tobulas būtybes, kurios nesikiša į žmogaus gyvenimą.
3. Dievai kaip idealas
Nors Epikūras atmetė dievų kišimąsi, jis laikė juos etinio gyvenimo pavyzdžiu. Dievai, būdami palaimingi ir ramūs, įkūnijo epikūrišką idealą – gyvenimą be skausmo ir baimės. Jis skatino žmones siekti šios ramybės, imituojant dievų palaimą per paprastą gyvenimą, draugystę ir malonumų pusiausvyrą.
4. Religinių praktikų kritika
Epikūras nesmerkė religinių apeigų, jei jos buvo atliekamos iš pagarbos ar tradicijos, tačiau kritikavo prietarus ir ritualus, kuriuos skatino baimė ar nežinojimas. Jo mokinys Lukrecijus rašė:
„Žmonių kančios kyla iš baimės dievų, kurie iš tiesų yra tolimi ir ramūs.“ (De Rerum Natura, 1.101–106)
Epikūras ragino pakeisti baimę racionaliu supratimu, kad dievai nei baudžia, nei teisia.
Sodo bendruomenė
Epikūro Sodas buvo ne tik mokykla, bet ir gyvenimo būdas. Pasak Diogeno Laertiečio, Epikūras gyveno paprastai, valgydamas duoną, vandenį ir kartais sūrį, o savo turtą skyrė bendruomenei. Jo Sodas buvo atviras visiems, įskaitant moteris, tokias kaip Leontion, kuri tapo žymia filosofe. Vieną kartą, kai Atėnuose trūko maisto, Epikūras paskirstė pupeles savo mokiniams, sakydamas:
„Tikras malonumas yra dalintis su draugais, net kai turi nedaug.“ (Diogenas Laertietis, Žymių filosofų gyvenimai, 10.11)
Ši istorija rodo Epikūro atsidavimą draugystei ir paprastumui, kurie buvo jo filosofijos pagrindas.
Epikūro šmeižtas
Epikūro mokymai apie malonumą buvo dažnai klaidingai interpretuojami kaip raginimas į ištvirkimą, todėl jis buvo šmeižiamas konkurentų, ypač stoikų. Pasak Diogeno Laertiečio, Timokratas, buvęs Epikūro mokinys, skleidė gandus, kad Epikūras gyveno prabangiai ir rengė orgijas. Epikūras atsakė laiške:
„Tie, kurie mane šmeižia, nesupranta, kad tikras malonumas yra proto ramybė, o ne kūno perteklius.“ (Laiškas draugams)
Ši istorija atskleidžia, kaip Epikūro filosofija buvo iškreipiama, bet taip pat parodo jo gebėjimą išlikti ramiam kritikos akivaizdoje.
Citatos
- „Dievai egzistuoja, bet jie nesirūpina pasaulio reikalais, nes tai prieštarautų jų palaimingai prigimčiai.“ (Laiškas Menojui, 123–124)
- „Mirtis mums nieko nereiškia, nes kol esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų nebėra.“ (Pagrindinės doktrinos, 2)
- „Tikras malonumas yra ne gerti ir puotauti, o gyventi be baimės ir skausmo.“ (Laiškas Menojui, 131)
- „Nebijok dievų, nebijok mirties, nes tai, kas gera, lengvai pasiekiama, o tai, kas bloga, lengvai išvengiama.“ (Pagrindinės doktrinos, 1)
- „Draugystė yra didžiausias malonumas, nes ji sujungia širdis ramybėje.“ (Vatikano sentencijos, 52)
Epikūro mokymai apie dievus ir religiją buvo revoliucingi, nes jie išlaisvino žmones nuo baimės, siūlydami racionalų požiūrį į dvasinius klausimus. Jo filosofija pabrėžė, kad laimė pasiekiama ne per religines apeigas, o per paprastą gyvenimą, draugystę ir proto ramybę. Istorijos apie jo Sodą ir šmeižtą atskleidžia jo atsidavimą savo principams ir gebėjimą gyventi pagal juos net išbandymų metu. Epikūro idėjos paveikė vėlesnius filosofus, tokius kaip Lukrecijus, ir išlieka aktualios, skatindamos mus ieškoti laimės be baimės ir prietarų.