Epiktetas buvo vienas iš šviesiausių ir įtaigiausių stoicizmo mokytojų, nors pats niekada nerašė knygų. Visa tai, ką žinome apie jo mintis, išliko per mokinį Arijaną, kuris užrašė mokytojo kalbas ir pokalbius. Epiktetas gimė apie 50 metus po Kristaus, greičiausiai Hierapolyje (dabar Turkijos teritorijoje), kaip vergas, priklausęs vienam iš imperatoriaus Neronų tarnų Romoje. Jo kūnas buvo silpnas – spėjama, kad turėjo luošumą, bet dvasia – tvirta kaip plienas. Jis tapo laisvuoju žmogumi, o vėliau – filosofu, kurio žodžiai išliko iki šiol.
Epikteto mokymas nebuvo apie teorinius svarstymus ar metafizinius apmąstymus. Jam svarbiausia buvo – kaip gyventi, ką žmogus gali padaryti, kad liktų doras, nepriklausomai nuo likimo kaprizų. Jo pagrindinė mintis – skirti dalykus į tuos, kurie priklauso nuo mūsų, ir tuos, kurie nepriklauso. Viskas, kas išorėje – turtas, sveikata, reputacija, net artimųjų meilė – nepriklauso nuo mūsų, todėl jų praradimas neturėtų mūsų sukrėsti. Tačiau mūsų požiūris, mūsų pasirinkimai, mūsų dorybė – visada mūsų rankose.
Epiktetas kartojo: „Niekas nėra laisvas, kol nėra savo paties šeimininkas.“ Jis mokė, kad tikrasis žmogaus priešas nėra išorinis pasaulis, o vidinė painiava – neteisingi įsitikinimai, nepamatuoti troškimai, emocinis prisirišimas prie to, kas laikina.
Vienas iš giliausių jo aforizmų: „Žmogų trikdo ne pats įvykis, o tai, kaip jis jį vertina.“ Tai reiškia, kad tragedija, praradimas ar nesėkmė nėra savaime blogi – juos blogais paverčia mūsų mąstymas. Jeigu išmoksime matyti pasaulį taip, kaip jis yra, be papildomų iškraipymų ir baimių, būsime laisvi – net jei mūsų kūnas būtų surakintas grandinėmis.
Jo gyvenimas, kaip ir mokymas, buvo nuoseklus. Nors gyveno kukliai, neieškojo turto ar šlovės, jo mokykla Epire tapo žinoma visame Romos pasaulyje. Ten jis kalbėdavo ne akademikams, o paprastiems žmonėms – kareiviams, vergams, valstiečiams – aiškindamas, kad dorybė yra pasiekiama kiekvienam, nepriklausomai nuo padėties ar aplinkybių.
Epikteto palikimas pergyveno imperijas. Jo mintys paveikė Marką Aurelijų, o šiuolaikiniame pasaulyje įkvėpė tokias kryptis kaip kognityvinė elgesio terapija ar net elito karinius rengimus, kuriuose mokoma emocinės ištvermės. Jo žodžiai išlieka ryškūs ne todėl, kad gražūs, bet todėl, kad tikri: „Neprašyk, kad dalykai vyktų kaip tu nori. Tegul vyksta taip, kaip jie vyksta – ir tu būsi laimingas.“
Epiktetas kalbėjo iš patirties. Buvęs vergas, tapęs mokytoju, jis žinojo, ką reiškia skausmas, priklausomybė nuo kitų valios, netektis ir laisvės skonis. Jo gyvenimas buvo pats jo filosofijos įrodymas. Ir šiandien, kai pasaulis nuolat keičiasi, jo paprastas, bet galingas mokymas apie vidinę laisvę skamba kaip kvietimas ne ieškoti kontrolės išorėje, bet atrasti ją savyje.