Enlilis buvo vienas svarbiausių dievų senovės Mesopotamijos mitologijoje, ypač šumerų panteone. Jo vardas, kuris reiškia „vėjas, oras“ arba „valdovas vėjas“, simbolizavo galią, tvarką ir dievišką valdžią. Jis buvo laikomas dievu, kuris kontroliavo gamtos jėgas, tvarką pasaulyje ir net žmonių likimus. Enlilio garbinimas buvo reikšmingas ne tik šumerams, bet ir akadams, asirams bei babiloniečiams, kurie perėmė ir plėtojo jo kultą.
Enlilis buvo susijęs su Nippuru, svarbiu religiniu centru Šumeruose, kuriame stovėjo jo pagrindinė šventykla – E-kur, „Kalno namai“. Šumerų mitologijoje jis dažnai vaizduojamas kaip vienas aukščiausiųjų dievų, turintis ypatingą autoritetą ir valdžią dievų asamblėjoje. Jis buvo laikomas dangų ir žemę skiriančia jėga, suvaidinusiu svarbų vaidmenį pasaulio sukūrimo istorijose. Enlilis atsiskyrė nuo savo tėvų – Anu (dangaus) ir Ki (žemės), padalydamas dangų ir žemę bei taip sukūręs tvarką kosmose.
Jo funkcijos apėmė ne tik gamtos reiškinių – vėjo, audros, derliaus – kontrolę, bet ir įstatymų leidimą bei dieviškos tvarkos palaikymą. Jis buvo laikomas atsakingu už teisingumo įgyvendinimą ir dažnai minimas kaip tas, kuris palaiko pasaulio harmoniją. Enlilis taip pat buvo siejamas su žmonių likimu. Šumerų mituose jis dažnai spręsdavo, kurie miestai klestės, kurie bus sunaikinti, arba kaip dievai ir žmonės turėtų elgtis vieni su kitais.
Enlilio vaidmuo atsiskleidžia daugelyje šumerų mitų. Viename iš jų pasakojama apie tai, kaip Enlilis suteikė žmonėms grūdus ir įrankius žemdirbystei, padėdamas sukurti civilizaciją. Kituose pasakojimuose jis vaizduojamas kaip griežtas dievas, baudžiantis žmones už jų nusižengimus arba atsakingas už dideles nelaimes, tokias kaip potvynis. Pavyzdžiui, Šumerų potvynio mite Enlilis inicijuoja pasaulinį potvynį kaip bausmę žmonijai už jos triukšmą ir nedėkingumą, tačiau galiausiai, po kitų dievų įsikišimo, žmonėms leidžiama išgyventi.
Jo žmona buvo Ninlil, vaisingumo ir motinystės deivė, kuri taip pat atliko svarbų vaidmenį šumerų mitologijoje. Viename iš mitų pasakojama, kaip Ninlil ir Enlilis kartu leido laiką žemėje, o jų santykiai buvo svarbūs dievų genealogijos plėtojimui. Iš jų sąjungos gimė Nanna (dar vadinamas Sinu), Mėnulio dievas, kuris tapo svarbiu dangaus kūnų ir laiko matavimo globėju.
Enlilio kultas turėjo didelę įtaką senovės Mesopotamijos kultūrai ir religijai. Jo garbinimas truko kelis tūkstantmečius, o jo šventykla Nippure buvo ne tik religinis, bet ir politinis centras. Jo įvaizdis atspindėjo žmonių supratimą apie valdžią, tvarką ir dievišką kontrolę pasaulyje.
Enlilio figūra išliko reikšminga ir po šumerų civilizacijos žlugimo. Jo kultas buvo perimtas akadų, babiloniečių ir asirų, kurie pritaikė jo įvaizdį savo religijai ir mitologijai. Babiloniečių dievas Mardukas pamažu perėmė daug Enlilio funkcijų, tačiau Enlilis vis tiek išliko svarbia figūra Mesopotamijos dievų panteone. Jo mitai ir vaidmuo liudija apie senovės žmonių pastangas suprasti pasaulio tvarką ir savo vietą jame, susiejant tai su dangaus ir gamtos jėgų veikimu.