Enciklika Ubi Primum

Encikliką „Ubi Primum“ 1740 m. gruodžio 3 d. paskelbė popiežius Benediktas XIV (tikrasis vardas Prospero Lorenzo Lambertini).

1740 m. Benediktas XIV tapo popiežiumi po sudėtingų rinkimų. Pasaulis ir Bažnyčia tuo metu susidūrė su daugeliu problemų: religiniu abejingumu, vyskupų pareigų apleidimu ir augančia pasaulietinės valdžios įtaka. Popiežius norėjo kreiptis į visus vyskupus ir priminti jų atsakomybę už tikinčiųjų dvasinį ugdymą.

„Ubi Primum“ ragina:

  • Vyskupus rimtai rūpintis savo diecezijų dvasiniu gyvenimu.
  • Mokyti tikėjimo tiesų ir kovoti su klaidomis.
  • Gyventi taip, kad tikintieji jų gyvenime matytų pavyzdį.

Enciklikoje pabrėžiama vyskupų pareiga būti ne tik administracijos vadovais, bet pirmiausia sielų ganytojais.

Nors ankstesni popiežiai taip pat siųsdavo laiškus vyskupams ar tikintiesiems, Benediktas XIV pirmasis savo laišką oficialiai pavadino „enciklika“ (encyclica epistola, reiškia „apskritasis laiškas“, skirtas daugeliui gavėjų).
Iki tol tokie laiškai neturėjo pastovaus pavadinimo ir nebuvo sistemingai skirstomi.

Bažnyčiai tapo reikalinga vieninga ir oficiali bendravimo su vyskupais forma, kad būtų galima:

  • Aiškiai perduoti Bažnyčios mokymą visame pasaulyje.
  • Greičiau reaguoti į religinius iššūkius.
  • Sustiprinti popiežiaus autoritetą kaip visuotinio ganytojo.

Enciklikos tapo patogiu būdu reguliariai kreiptis į visą Katalikų Bažnyčią.

Kokios buvo pasekmės?

  • Prasidėjo enciklikų tradicija, kuri tęsiasi iki šiol.
  • Vyskupams buvo aiškiai priminta apie jų pareigas.
  • Enciklikos tapo pagrindiniu būdu, kaip popiežiai aiškina tikėjimo tiesas ir komentuoja pasaulio įvykius.

Šiuolaikiniame pasaulyje enciklikos tapo vienais reikšmingiausių Bažnyčios dokumentų, kuriais sprendžiami tiek tikėjimo, tiek socialiniai klausimai (pvz., Rerum Novarum, Laudato Si’).

Popiežius Benediktas XIV

Pirmiausia (Ubi primum)

1740 m. gruodžio 3 d.

Enciklinis ir primenantis laišką „Pirmiausia“ apie vyskupų tarnystę. [Visiems vyskupams], 1740 m. gruodžio 3 d.: Benedikto PP. XIV Bullarium, t. 1, p. 4–8.

Vos tik Dievui, kuris turtingas gailestingumu, patiko mūsų nuolankumą pakelti į aukščiausią šventojo Petro sostą ir pavedėti mums, nors ir be jokios nuopelnų paramos, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vietininko galią valdyti visą Jo Bažnyčią, mūsų ausyse nuskambėjo tas dieviškas balsas: „Ganyk mano avis, ganyk mano ėriukus“, įpareigojantis Romos popiežių, šventojo Petro įpėdinį, rūpintis ne tik Viešpaties kaimenės ėriukais, kurie yra per visą pasaulį išplitę žmonės, bet ir avimis, tai yra vyskupais, kurie, tarsi ėriukų motinos, Kristuje Jėzuje gimdo tautas ir vėl jas augina. Todėl, broliai, priimkite ir savo ganytojo balsą per šį mūsų laišką; ir, būdami pašaukti dalintis rūpesčiu, kurio pilnatvė mums dieviškai patikėta, supraskite iš mūsų priminimų ir raginimų, kokia didelė atsakomybė mus spaudžia nepraleisti to, kas priklauso mūsų pareigoms, ir kokia stipri yra mūsų tėviška meilė jums, skatinanti mus siekti didžiausio troškimo, kad šventų avių pažanga atneštų amžiną džiaugsmą jų ganytojams.

  1. Pirmiausia stenkitės ir visomis pastangomis bei priemonėmis rūpinkitės, kad dvasininkijoje spindėtų moralės tyrumas ir dieviškojo kulto uolumas, kad bažnytinė drausmė būtų išsaugota nepažeista, o ten, kur ji buvo suardyta, būtų atkurta. Juk akivaizdu, kad niekas taip veiksmingai nemoko, nežadina ir neuždega visos tautos pamaldumui, religijai ir krikščioniškam gyvenimui, kaip tų, kurie pašventė save dieviškajai tarnystei, pavyzdys. Todėl jūsų dėmesys pirmiausia turi būti nukreiptas į tai, kad su kruopščiu atrinkimu dvasininkų tarnystei būtų priimami tie, iš kurių pagrįstai galima tikėtis, kad, jiems einant Viešpaties įstatymo keliu ir žengiant nuo dorybės prie dorybės, jų gyvenimas visiems keltų pagarbą, o jų darbai jūsų bažnyčioms atneštų dvasinę naudą. Iš tiesų geriau turėti mažiau tarnų, bet dorų, tinkamų ir naudingų, nei daugybę tų, kurie nieko neprisidėtų prie Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios, statymo. Jūs, broliai, žinote, kokį vyskupų atsargumą šiuo klausimu reikalauja šventieji kanonai; tačiau neleiskite, kad nuo šių normų, kurios privalo būti visiškai laikomasi, jus atitrauktų jokie žmogiški sumetimai, įkyrių prašytojų siūlymai ar rėmėjų maldavimai. Apaštalo nurodymą, kad rankos nebūtų per greitai uždedamos ant bet ko, būtina ypač griežtai laikytis, kai kalbama apie paaukštinimą į šventuosius ordinus ir švenčiausius slėpinius, už kuriuos nėra nieko dieviškesnio. Juk nepakanka vien amžiaus, kuris pagal šventuosius Bažnyčios įstatymus nustatytas kiekvienam ordinui, taip pat kelias į aukštesnį ordiną neturi būti atviras visiems be išimties, kurie jau yra gavę žemesnį ordiną, tarsi tai būtų jų teisė; priešingai, jūs turite kruopščiai ir labai rūpestingai ištirti, ar tų, kurie gavo ankstesnes tarnystes, gyvenimo būdas ir pažanga šventosiose moksluose yra tokie, kad jie būtų laikomi tikrai vertais, kuriems būtų pasakyta: „Pakilk aukščiau“; nes kitaip geriau kai kuriems likti žemesniame laipsnyje, nei būti paaukštintiems į aukštesnį su didesniu pavojumi sau ir kitų papiktinimu.
  2. Kadangi neapsakomai svarbu, kad tie, kurie pašaukti į Viešpaties dalį, nuo pat jaunystės būtų formuojami pamaldumui, moralės tyrumui ir kanoninei drausmei, tarsi jauni sodinukai savo jaunystėje, jums turi rūpėti, kad ten, kur dar nėra įsteigti dvasininkų seminarijos, jos būtų kuo greičiau įkurtos, arba jau įsteigtos būtų išplėstos, jei, atsižvelgiant į bažnyčių poreikius, reikia didesnio auklėtinių skaičiaus, naudojant tam tikslui priemones, kurių įgyvendinimo galią vyskupai jau turi, ir mes pridėsime papildomų, jei būsime jūsų informuoti apie jų būtinybę. Šios kolegijos turi būti globojamos jūsų ypatingu rūpesčiu, dažnai jas lankant, tyrinėjant kiekvieno jaunuolio gyvenimą, būdą ir pažangą studijose, skiriant tinkamus mokytojus ir bažnytiniu dvasingumu pasižyminčius vyrus jų ugdymui, kartais pagerbiant jų literatūrines pratybas ar bažnytines funkcijas savo buvimu, ir galiausiai suteikiant tam tikrus beneficiumus tiems, kurie aiškiau pademonstravo savo dorybes ir pelnė didesnį pagyrimą. Juk jūsų neapgailestausite, kad šiems jauniems medeliams, kol jie auga, suteikėte tokio drėkinimo, bet jūsų darbai vėliau atneš jums džiaugsmingiausius vaisius – gausų gerų darbininkų derlių. Vyskupai dažnai skundžiasi, kad derlius yra didelis, o darbininkų mažai; tačiau galbūt jiems taip pat reikėtų apgailestauti, kad jie patys nepridėjo tiek pastangų, kiek turėjo, kad būtų paruošti derliui tinkami ir gebantys darbininkai; juk geri ir uolūs darbininkai negimsta, o yra suformuojami, o kad jie būtų suformuojami, labai priklauso nuo vyskupų sumanumo ir pastangų.
  3. Taip pat labai svarbu, kad sielų rūpestis būtų patikėtas tiems, kurie savo mokymu, pamaldumu, skaistumu ir iškilių gerų darbų pavyzdžiais galėtų taip šviesti kitiems, kad būtų tikra tautos šviesa ir druska, ir būtų taip laikomi. Jie yra jūsų pagrindiniai pagalbininkai formuojant, valdant, valant jūsų patikėtą kaimenę, nukreipiant ją į išganymo kelią ir skatinant krikščioniškas dorybes. Todėl lengva suprasti, kaip svarbu jums, kad į parapijų pareigas būtų renkami tie, kurie pagrįstai laikomi tinkamesniais vaisingai valdyti tikinčiuosius. Į tai taip pat ypač atkreipkite dėmesį, kad visi, kuriems patikėtas sielų rūpestis, bent sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis rūpestingai maitintų jiems patikėtas parapijas naudingais žodžiais, pagal jų ir parapijiečių suvokimo galimybes, mokydami to, ką krikščionys turi žinoti savo išganymui, aiškindami dieviškojo įstatymo skyrius ir tikėjimo dogmas bei mokydami vaikus tikėjimo pradmenų, visiškai panaikindami bet kokį priešingą ydingą paprotį, kad ir kur jis būtų. Juk kaip jie išgirs be skelbėjo? Arba kaip tautos galės pasiekti teisingo tikėjimo ir teisingo elgesio normą, jei sielų ganytojai bus vangūs, aplaidūs ar tingūs atlikdami šią pareigą? Todėl nei protu suvokiama, nei žodžiais išreiškiama, kokia didelė žala krikščionių bendruomenei kyla iš tų, kuriems patikėtas sielų rūpestis, aplaidumo, ypač mokant vaikus katekizmo. Labai padės, jei pasirūpinsite, kad tiek tie, kurie rūpinasi sielomis, tiek kiti, paskirti priimti atgailaujančiųjų išpažintis, kasmet keletą dienų skirtų dvasinėms pratyboms: juk tokioje pamaldžioje atsitraukimo vietoje jie atnaujins savo dvasios mintis ir apsivilks galia iš aukštybių, kad uoliau ir energingiau vykdytų tai, kas priklauso jų pareigoms, Dievo vardo šlovei ir artimųjų dvasinei naudai bei išganymui.
  4. Jūs, broliai, žinote, kad dieviškasis įsakymas reikalauja, jog visi sielų ganytojai pažintų savo avis ir maitintų jas Dievo žodžio skelbimu, sakramentų teikimu ir visų gerų darbų pavyzdžiu; ir kad jie, kaip dera, negali tinkamai atlikti šių ir kitų pastoracinių pareigų, jei nebudi prie savo kaimenės ir jai nepadeda, nuolat nesaugodami Viešpaties vynuogyno, kuriame jie paskirti sargais. Todėl privalote likti savo poste ir asmeniškai išlaikyti rezidenciją savo bažnyčioje ar vyskupijoje, prie kurios esate įpareigoti pagal savo pareigas, kaip aiškiai nurodyta ir nustatyta daugelyje visuotinių susirinkimų dekretų ir mūsų pirmtakų konstitucijų. Tačiau saugokitės manyti, kad vyskupams leidžiama kiekvienais metais tris mėnesius savo nuožiūra ar dėl bet kokios priežasties būti išvykusiems. Juk akivaizdu, kad tokiai nebuvimo teisei turi būti pagrįsta priežastis, kartu užtikrinant, kad kaimenei nebūtų padaryta žala. Atminkite, kad būsimasis Teisėjas bus Tas, kurio akims viskas yra nuoga ir atvira, todėl pasirūpinkite, kad priežastis būtų tikra ir galėtų būti pateisinta šiam aukščiausiam Ganytojų Vadui, kuris netrukus pareikalaus kraujo už jums patikėtas avis. Tame teisme veltui ganytojas teigtų, kad vilkas pagrobė ir prarijo avis jam nesant ir nežinant, nes, jei dalykas būtų nuodugniai ištirtas, akivaizdu, kad beveik joks blogis ar papiktinimas apleistoje vyskupijoje neįvyksta, kuris nebūtų priskirtas tam, kurio pareiga buvo įspėjimais sugrąžinti nuklydusius pavaldinius į teisingą kelią, pavyzdžiais pritraukti, balsu stiprinti, autoritetu ir meile sulaikyti. Be to, kas nesuprastų, kad daug geriau, kai reikalai kitur, kur reikia, būtų tvarkomi per kitus, nei vyskupui asmeniškai išbūnant už savo vyskupijos ribų; o didžiausias reikalas – kaimenės saugojimas ir valdymas – turi būti atliekamas jo paties, o ne per tarpininkus? Kad ir kokie tinkami ar patikimi būtų tarnai, avys paprastai neklauso jų balso taip, kaip savo tikrojo ganytojo balso: jų pavaduojanti tarnyba nepakankamai pakeičia vyskupo budrumą ir darbą, kuris yra apdovanotas Šventosios Dvasios malone šiam tikslui, kaip rodo patirtis.