Encikliką „Ubi Primum“ 1740 m. gruodžio 3 d. paskelbė popiežius Benediktas XIV (tikrasis vardas Prospero Lorenzo Lambertini).

1740 m. Benediktas XIV tapo popiežiumi po sudėtingų rinkimų. Pasaulis ir Bažnyčia tuo metu susidūrė su daugeliu problemų: religiniu abejingumu, vyskupų pareigų apleidimu ir augančia pasaulietinės valdžios įtaka. Popiežius norėjo kreiptis į visus vyskupus ir priminti jų atsakomybę už tikinčiųjų dvasinį ugdymą.

„Ubi Primum“ (liet. Pirmiausia) ragina:

• Vyskupus rimtai rūpintis savo diecezijų dvasiniu gyvenimu.
• Mokyti tikėjimo tiesų ir kovoti su klaidomis.
• Gyventi taip, kad tikintieji jų gyvenime matytų pavyzdį.

Enciklikoje pabrėžiama vyskupų pareiga būti ne tik administracijos vadovais, bet pirmiausia sielų ganytojais.

Nors ankstesni popiežiai taip pat siųsdavo laiškus vyskupams ar tikintiesiems, Benediktas XIV pirmasis savo laišką oficialiai pavadino „enciklika“ (encyclica epistola, reiškia „apskritasis laiškas“, skirtas daugeliui gavėjų).
Iki tol tokie laiškai neturėjo pastovaus pavadinimo ir nebuvo sistemingai skirstomi.

Bažnyčiai tapo reikalinga vieninga ir oficiali bendravimo su vyskupais forma, kad būtų galima:

• Aiškiai perduoti Bažnyčios mokymą visame pasaulyje.
• Greičiau reaguoti į religinius iššūkius.
• Sustiprinti popiežiaus autoritetą kaip visuotinio ganytojo.

Enciklikos tapo patogiu būdu reguliariai kreiptis į visą Katalikų Bažnyčią.

Kokios buvo pasekmės?

• Prasidėjo enciklikų tradicija, kuri tęsiasi iki šiol.
• Vyskupams buvo aiškiai priminta apie jų pareigas.
• Enciklikos tapo pagrindiniu būdu, kaip popiežiai aiškina tikėjimo tiesas ir komentuoja pasaulio įvykius.

Šiuolaikiniame pasaulyje enciklikos tapo vienais reikšmingiausių Bažnyčios dokumentų, kuriais sprendžiami tiek tikėjimo, tiek socialiniai klausimai (pvz., Rerum Novarum, Laudato Si’).

Popiežius Benediktas XIV

Pirmiausia (Ubi primum)

1740 m. gruodžio 3 d.

Gerbiamiems Broliams Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir Vyskupams.

Popiežius Benediktas XIV.
Gerbiami Broliai, sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.

Kai Dievui, turtingam gailestingumu, patiko pastatyti Mūsų nuolankią asmeną į aukščiausiąją šventojo Petro Sostą ir paskirti Mums, nors jokie nuopelnai mūsų nerekomenduoja, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vietininko galią valdyti visą Jo Bažnyčią, Mums atrodė, kad į Mūsų ausis skamba tas dieviškas balsas: „Ganyk mano avinėlius; ganyk mano avis“; tai yra, kad Romos Pontifikui, to paties Petro įpėdiniui, buvo pavesta misija vadovauti ne tik Viešpaties kaimenės avinėliams, kurie yra visame pasaulyje išsibarstę žmonės, bet ir avims, tai yra vyskupams, kurie, kaip motinos avinėliams, Jėzuje Kristuje pagimdo tautas ir antrą kartą jas gimdo.

Priimkite tad, Broliai, su šiuo mūsų laišku ir jūsų Ganytojo žodžius. Pašaukti vykdyti užduotį skatinti, gavę iš Dievo pilną pavedimą, jūs suprantate, kaip Mums rūpi Mūsų pačių kvietimuose ir raginimuose nepraleisti nė vienos iš Mūsų pareigų ir kokia didelė yra Mūsų tėviškos meilės jėga jūsų atžvilgiu: jos dėka Mes esame skatinami labiausiai trokšti, kad iš šventų avių naudos gautųsi amžini džiaugsmai Ganytojams.

1. Visų pirma, iš tiesų, uoliai ir visomis savo galimybėmis veikite, kad dvasininkijoje spindėtų doros vientisumas ir dieviškojo kulto studijos, kad bažnytinė disciplina būtų išlaikyta sveika ir nepažeista, ir kad ji būtų atkurta ten, kur ji buvo sugriauta. Juk pakankamai žinoma, kad nėra nieko, kas veiksmingiau mokytų, skatintų ir uždegtų visą tautą pamaldumui, religijai ir krikščioniško gyvenimo normoms, kaip tų, kurie atsidavę Dieviškajai tarnystei, pavyzdys.
   
   Todėl jūsų proto aštrumas pirmiausia turi būti nukreiptas į tai, kad kruopščiai atrinkti būtų įrašyti į dvasininkų gretas tie, iš kurių pagrįstai galima tikėtis, kad jų gyvenimas bus žavėjimosi objektas tiems, kurie eina Viešpaties įstatymo keliu, žengia nuo dorybės prie dorybės ir savo darbais atneša dvasinę naudą jūsų Bažnyčioms. Be abejo, geriau turėti nedaug tarnų, bet sąžiningų, tinkamų ir naudingų, nei daug tokių, kurie visiškai nėra skirti Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios, statydinimui. Jūs, Broliai, nežinote, kokio atsargumo šiuo klausimu reikalauja Šventieji Kanonai vyskupams; todėl neleiskite, kad jus atitrauktų nuo to, kas nustatyta (ir turi būti visiškai laikomasi), nei jokie žmogiški sumetimai, nei netinkami aplinkos pasiūlymai, nei rėmėjų prašymai. Visų pirma reikia laikytis apaštalo priesako – nieko neordinuoti pernelyg skubotai, kai kalbama apie kažkieno paaukštinimą į Šventuosius Ordinus ir Švenčiausius Tarnystes, kuriose nėra nieko dieviškesnio.
   
   Juk nepakanka amžiaus, kurį Bažnyčios šventieji įstatymai nustato kiekvienam Ordinui, nei beatodairiškai turi būti atveriamas kelias į aukštesnes pozicijas, tarsi pagal teisę, visiems tiems, kurie jau buvo paskirti į kokį nors žemesnį Ordiną. Jūs turite labai atidžiai ir kruopščiai ištirti, ar tų, kurie priėmė pirmuosius tarnystes, gyvenimo būdas buvo tinkamas, ir ar jų pažanga šventosiose doktrinose buvo tokia, kad jie tikrai būtų laikomi vertais išgirsti: „Kilk aukščiau“. Be to, daug geriau, kad kai kurie liktų žemesniame laipsnyje, nei būtų paaukštinti į aukštesnį, didesniam jų pačių pavojui ir kitų papiktinimui.
   
2. Ir kadangi ypač svarbu, kad tie, kurie pašaukti tarnauti Viešpačiui, būtų nuo jaunystės ugdomi pamaldumui, doros vientisumui ir kanoninei disciplinai (kaip jauni daigeliai savo pradžioje), todėl jums turi rūpėti, kad ten, kur dar nėra įsteigti dvasininkų seminarai, jie būtų kuo greičiau įsteigti, arba išplėsti jau esantys, jei, atsižvelgiant į Bažnyčios padėtį, reikia didesnio mokinių skaičiaus, naudojant tam tikslui priemones, kurias vyskupai jau turi galią parūpinti, o Mes pridėsime kitų, jei jūs mus informuosite apie jų būtinybę.
   
   Iš tiesų būtina, kad šie kolegijos būtų jūsų ypatingos priežiūros objektas: dažnai jas lankant; tikrinant kiekvieno paauglio gyvenimą, charakterį ir pažangą studijose; skiriant pasirengusius mokytojus ir ekleziastinio spirito kupinus vyrus jų formavimui; kartais pagerbiant jų literatūrinius pratimus ar bažnytines funkcijas savo buvimu; galiausiai suteikiant tam tikras privilegijas tiems, kurie akivaizdžiai įrodė savo nuopelnus ir pelnė didesnį pagyrimą. Jūs nesigailėsite, kad laistėte šiuos medelius jų augimo metu; priešingai, jūsų darbas atneš paguodžiančių vaisių gausioje gerų darbininkų gausoje. Be abejo, vyskupai dažnai skundėsi, kad derlius didelis, o darbininkų mažai; tačiau galbūt jie taip pat turėjo apgailestauti, kad patys neskyrė reikiamo uolumo, kad paruoštų derliui tinkamus ir adekvačius darbininkus. Juk geri ir narsūs darbininkai negimsta, o yra suformuojami; ir tai ypač priklauso nuo vyskupų rūpestingumo ir pastangų, kad jie būtų suformuoti.
   
3. Be to, itin svarbu, kad sielų rūpinimasis būtų patikėtas tiems, kurie savo mokymu, pamaldumu, doros tyrumu ir iškiliais gerų darbų pavyzdžiais gali taip šviesti kitiems, kad būtų laikomi tautos šviesa ir druska. Šie yra tikrieji jūsų bendradarbiai mokant, valdant, valant, kreipiant išganymo keliu ir skatinant krikščioniškoms dorybėms jūsų patikėtą kaimenę. Todėl lengva suprasti, kaip jums turi rūpėti, kad parapijų tarnystei būtų išrinkti tie, kurie pelnytai laikomi tinkamiausiais naudingai vadovauti miniai. Bet ypač reikalaukite, kad visi, kurie rūpinasi sielomis, maitintų jiems patikėtas tautas sveikais žodžiais (bent sekmadieniais ir kitomis įsakytomis šventėmis), pagal savo ir jų galimybes, mokydami visko, ką Kristaus tikintieji turi išmokti savo išganymui, aiškindami dieviškojo įstatymo straipsnius, tikėjimo dogmas ir įskiepydami vaikams tikėjimo pradmenis, visiškai pašalinus bet kokį blogą įprotį, kad ir kur jis pasireikštų.
   
   Ir iš tiesų, kaip jie galės klausytis, jei trūksta pamokslininko? Arba kaip tautos galės suprasti įstatymą, kuris nurodo teisingą tikėjimą ir teisingą elgesį, jei sielų ganytojai šioje tarnystėje bus tingūs, aplaidūs ir neveiklūs? Neįmanoma visiškai suvokti protu ar išreikšti žodžiais, kokia žala krikščionių respublikai kyla iš tų, kuriems patikėtas sielų rūpinimasis, aplaidumo, ypač mokant vaikus katekizmo.
   
   Taip pat bus labai naudinga, jei pasirūpinsite, kad tiek tie, kurie rūpinasi sielomis, tiek tie, kurie paskirti priimti atgailaujančių išpažintis, keletą dienų kiekvienais metais skirtų dvasiniams pratimams: tikrai per tokį pamaldų atsiskyrimą jie atsinaujins savo dvasiniame gyvenime ir iš aukštybių bus apdovanoti dorybėmis, tinkamomis su didesniu rūpesčiu ir uolumu vykdyti tas pareigas, kurios skirtos Dievo garbei, artimo naudai ir dvasinei gerovei.
   
4. Jūs jau žinote, Broliai, kad dieviškuoju įsakymu visiems sielų Ganytojams buvo liepta pažinti savo avis ir maitinti jas dieviškojo žodžio skelbimu, sakramentų teikimu ir kiekvieno gero darbo pavyzdžiu; tačiau jie visiškai negali vykdyti šių ir kitų pastoracinių pareigų, kaip akivaizdu, jei nebudi, nepadeda savo kaimenei ir nuolat nesaugo Viešpaties vynuogyno, kuriam jie buvo paskirti kaip sargai. Todėl jūs turite likti savo budėjimo poste ir išlaikyti savo Bažnyčioje ar vyskupijoje asmeninę rezidenciją, prie kurios esate įpareigoti savo pareigų saitu, kaip aiškiai skelbia ir nurodo daugybė visuotinių Susirinkimų dekretų ir mūsų Pirmtakų Konstitucijų. Saugokitės manyti, kad vyskupams leidžiama būti nesantiems tris mėnesius kasmet dėl užgaidos ar bet kokios priežasties. Kad vyskupams tai būtų leistina, būtina, kad būtų teisinga priežastis, reikalaujanti tokios nebuvimo, ir kad tuo pačiu būtų užtikrinta, jog kaimenei dėl to nekils jokios žalos.
   
   Taip pat prisiminkite, kad būsimasis Teisėjas bus Tas, kurio akims visi dalykai yra atviri ir nuogi, todėl pasirūpinkite, kad priežastis būtų tikrai tokia, kuri rastų pritarimą pas šį aukščiausią Ganytojų Kunigaikštį, kuris netrukus pareikalaus iš jūsų ataskaitos už jums patikėtų avių kraują. Šiame procese veltui Ganytojas bandys gintis pasiteisinimu, kad vilkas pavogė ir prarijo avis, kol jis buvo nesamas ir nežinojo; mat, jei klausimas nagrinėjamas iki galo, akivaizdu, kad joks blogis ar papiktinimas nepasireiškia taip apleistoje vyskupijoje, kuris nebūtų priskirtinas tam, kuris turėjo savo įspėjimais sugrąžinti iš kelio išklydusius pavaldinius, skatinti juos pavyzdžiu, įkvėpti žodžiais, suvaldyti autoritetu ir meile. Kas gi nesupranta, kad daug geriau spręsti reikalus kitur, jei reikia, per kitus, nei pačiam vyskupui, gyvenančiam už savo vyskupijos ribų; ir kad svarbiausia, be abejo, skubesnė už visas kitas pareiga – saugoti ir vadovauti kaimenei – būtų vykdoma tiesiogiai vyskupo, o ne per tarpininkus? Juk, kad ir kokie tinkami bei vertinami būtų šie tarnai, kaimenė nėra taip pripratusi klausytis jų balso, kaip savo tikrojo ganytojo balso; ir iš didelės patirties žinoma, kad jų vietininkų darbas nepakankamai pakeičia paties vyskupo budrumą ir veiklą, kurį remia ypatinga Šventosios Dvasios malonė.
   
5. Šiais dalykais Mes jus įspėjame ir raginame, Broliai, nes kaip ir kiekviename namų ūkyje niekas nėra naudingiau, nei tai, kad pats šeimos tėvas dažnai viską atidžiai apžiūri ir savo budrumu skatina savo namiškių darbštumą bei rūpestingumą, taip Mes jums įsakome patiems lankyti savo Bažnyčias ir vyskupijas (nebent įsikištų rimta ir teisėta priežastis, kuri reikalautų, kad tai būtų patikėta kitiems), kad patys pažintumėte savo avis ir savo kaimenės veidą.
   
   Ta labai patikima sentencija, kurią anksčiau minėjome, kad ganytojui nėra priimtinas pasiteisinimas, jei vilkas ėda avis, o ganytojas to nežino, tikrai įkvepia didelę baimę ir siaubą. Be abejo, vyskupas nežinos daugelio dalykų, daug kas jam liks paslėpta, arba bent jau jis sužinos per vėlai, jei nesilankys visose savo vyskupijos dalyse. Jei jis asmeniškai nemato, neklauso, netikrina visur, jis nežino, kokiems negalavimams skirti vaistus, kokios yra jų priežastys ir kaip jis gali toliaregiškai pasirūpinti, kad, kartą pašalinti, jie daugiau nepasikartotų. Be to, tokia yra žmogaus trapumas, kad Viešpaties lauke (kurio priežiūra patikėta vyskupui) pamažu auga piktžolės, erškėčiai ir nenaudingos bei žalingos žolės, jei ūkininkas dažnai negrįžta jų nukirsti; todėl tas pats klestėjimas, pasiektas jo budriomis pastangomis, laikui bėgant ims silpnėti. Tačiau nepakanka, kad jūs lankytumėte vyskupijas ir savo tinkamais nurodymais pasirūpintumėte jų valdymu: jums dar lieka užduotis su visomis pastangomis kontroliuoti, kad tikrai būtų įgyvendinta visa, kas buvo sutarta per vizitus. Juk jokios naudos nebus iš įstatymų, net jei jie puikūs, jei tai, kas buvo nustatyta žodžiais, nėra teisingai įgyvendinama tų, kuriems tai pavesta. Todėl, paruošę sveikus vaistus sielų ligoms išvaryti ar pašalinti, dėl to jūsų uolumas neturėtų sumažėti, bet jūs turite su visa savo energija skatinti jūsų duotų nurodymų vykdymą; ir šį tikslą pasieksite ypač per pakartotinius vizitus.
   
6. Galiausiai, kad daug ką pasakyčiau trumpai, Broliai, tinkama, kad kiekvienoje šventoje ir bažnytinėje funkcijoje bei kiekviename Dieviškojo kulto ir pamaldumo praktikavime jūs patys būtumėte skatintojai, vadovai ir mokytojai, kad tiek dvasininkija, tiek visa kaimenė semtų šviesą tarsi iš jūsų šventumo spindesio ir sušiltų jūsų meilės liepsnoje. Todėl dažnai ir pamaldžiai aukodami baisųjį Aukos Sakramentą, iškilmingai švęsdami Mišias, teikdami sakramentus, vykdydami Dieviškuosius Officiumus, rūpindamiesi šventyklų puošnumu ir spindesiu, savo namų ir šeimos disciplina, meile vargšams ir jiems teikiama pagalba, lankydami ir padėdami ligoniams, priimdami piligrimus, galiausiai kiekvienoje krikščioniškos dorybės apraiškoje jūs būsite savo kaimenės pavyzdys, kad visi būtų jūsų sekėjai, kaip jūs Kristaus, kaip dera vyskupams, kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė valdyti Dievo Bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju. Dažnai mąstykite apie apaštalus, kurių vietą užimate, kad sektumėte jų pėdomis, ištverdami darbus, budėjimus, rūpesčius; laikydami vilkus toli nuo savo avidžių, naikindami ydų šaknis, skelbdami Evangelijos įstatymą, sugrąžindami į sveiką atgailą tuos, kurie nusidėjo. Be abejo, šalia jūsų bus visagalis ir gailestingas Dievas, kurio pagalba viską daro įmanoma; jums taip pat netrūks religingų valdovų pagalbos, kaip Mes neabejodami tikime. Be to, iš šio Šventojo Sosto jums netrūks pagalbos, kai tik manysite, kad būtina mūsų apaštališkoji galia. Todėl su didele drąsa ir dideliu pasitikėjimu ateikite pas Mus, jūs visi, kuriuos mylime kaip brolius, bendradarbius ir mūsų karūną Jėzaus Kristaus vardu; ateikite į Šventąją Romos Bažnyčią, jūsų ir visų Bažnyčių motiną, vadovę ir mokytoją, iš kur kilo Religija ir kur yra Tikėjimo akmuo, kunigų vienybės šaltinis, nepažeistos tiesos mokymas; juk niekas Mums negali būti labiau trokštamas ir malonesnis, nei kartu su jumis tarnauti Dievo garbei ir dirbti dėl katalikų tikėjimo saugojimo bei plitimo; dėl sielų išganymo Mes su didžiausiu džiaugsmu, jei reikėtų, pralietume net savo kraują ir gyvybę. Ir dabar tegul didelė ir tikra atlygio viltis, kuri jūsų laukia, skatina ir įkvepia jus jūsų kelyje.
   
   Juk kai pasirodys Ganytojų Kunigaikštis, jūs gausite nenykstančią šlovės karūną, teisingumo karūną, kuri buvo skirta ištikimiems Dievo paslapčių aiškintojams ir nenuilstantiems Izraelio namų, tai yra šventosios Dievo Bažnyčios, sargams. Mes, kurie, kad ir nevertindami, atliekame Jo pareigas žemėje, labai nuoširdžiai laiminame jus, Broliai, ir su tėviška meile suteikiame savo Apaštališkąjį Palaiminimą jūsų dvasininkijai ir jūsų tikinčiajai tautai.

Duota Romoje, prie Santa Maria Maggiore, 1740 m. gruodžio 3 d., pirmaisiais mūsų pontifikato metais.