Šią encikliką parašė popiežius Leonas XIII, pontifikavęs 1878–1903 metais. Tai buvo pirmasis oficialus dokumentas, kuriuo popiežius visai Katalikų Bažnyčiai paskelbė Rožinio mėnesį ir pakvietė visus tikinčiuosius ypatingai melstis rožinį, ypač spalio mėnesį.
Lietuviškai šios enciklikos pavadinimas dažniausiai verčiamas „Aukščiausios apaštališkos tarnystės pareiga“, kartais trumpinama kaip „Apie Rožinio maldą“ ar „Apie šventąjį Rožinį“. Enciklikos pavadinimas kilęs iš pirmųjų jos žodžių lotynų kalba – Supremi apostolatus officio.
XIX a. pabaiga buvo sunkus laikotarpis Bažnyčiai: Europoje plito sekuliarizacija, didėjo antiklerikalizmas, kai kur valstybėms buvo būdinga priešiška politika Bažnyčios atžvilgiu. Prancūzijoje ir Italijoje vyko nuolatiniai ginčai tarp valstybės ir Bažnyčios dėl įtakos švietimui ir visuomeniniam gyvenimui.
Leonas XIII, reaguodamas į šiuos iššūkius, siekė telkti tikinčiuosius ir stiprinti katalikų dvasinį gyvenimą. Jis laikė Rožinį ypač veiksminga dvasinės kovos priemone, kuri istoriškai buvo siejama su pergalėmis prieš Bažnyčiai kėlusius pavojus – pavyzdžiui, žymi pergalė prie Lepanto mūšyje (1571 m.) buvo priskiriama Rožinio maldos užtarimui.
Enciklikoje Leonas XIII pabrėžia, kad Rožinio malda turi ypatingą reikšmę ginant Bažnyčią nuo pavojų ir moralinio nuosmukio. Jis kviečia visą Katalikų Bažnyčią spalio mėnesį skirti Rožiniui, tiek asmeninėse, tiek bendruomeninėse maldose.
Popiežius rašo:
„Rožinio malda yra ypač veiksminga siekiant išprašyti Mergelės Marijos užtarimo ir Dievo malonių Bažnyčiai, šeimoms ir pasauliui.“
Šiuo dokumentu Leonas XIII oficialiai įveda „Rožinio mėnesio“ praktiką. Jis ragina tikinčiuosius kasdien spalio mėnesį melstis Rožinį bažnyčiose ar namuose ir taip prašyti taikos, vienybės, dvasinės stiprybės.
Enciklika turėjo didelį poveikį katalikų maldingumui. Spalio mėnuo tapo oficialiu Rožinio mėnesiu, o pati Rožinio malda įgavo dar stipresnę vietą Bažnyčios liturgijoje ir kasdienybėje. Po šios enciklikos popiežius Leonas XIII paskelbė dar kelias enciklikas apie Rožinį, gilindamas jo teologinę ir praktinę reikšmę.
Rožinio pamaldų tradicija išliko gyva iki šiol. Spalio mėnesį daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, katalikai renkasi bažnyčiose kalbėti Rožinį, laikyti specialias pamaldas, aukoti intencijas už Bažnyčios ir pasaulio poreikius.
Citata iš dokumento
„Tad šiuo aukščiausios apaštališkos tarnystės pareigos veiksmu skelbiame, kad visas šventasis Spalio mėnuo skirtinas Šventojo Rožinio garbei, kad Marijos pagalbos dėka galėtume įveikti mūsų laikų nelaimes.“
Popiežiaus žingsnis suformavo šiuolaikinę Rožinio pamaldumo tradiciją, ypač iškeldamas spalio mėnesį kaip ypatingą laiką maldai per Mergelę Mariją.
SUPREMI APOSTOLATUS OFFICIO
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
DĖL ROŽINIO PAMALDUMO
Visiems Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir Vyskupams
Katalikų Pasaulyje, esantiems Apaštališkojo Sosto Malonėje ir Bendrystėje.
Gerbiami Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Aukščiausias Apaštališkasis pareigas, kurias mes vykdome, ir nepaprastai sunkios šių laikų sąlygos kasdien mus įspėja ir beveik verčia rūpestingai saugoti Bažnyčios vientisumą, juo labiau, kad jos patiriamos nelaimės yra didesnės. Todėl, stengdamiesi visais būdais išsaugoti Bažnyčios teises ir užkirsti kelią ar atremti esamus ar galimus pavojus, mes nuolat ieškome pagalbos iš Dangaus – vienintelės priemonės ką nors pasiekti – kad mūsų darbai ir rūpesčiai duotų norimų vaisių. Mes manome, kad nėra tikresnės ir veiksmingesnės priemonės šiam tikslui pasiekti, kaip per religiją ir pamaldumą pelnyti didžiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, mūsų ramybės sergėtojos ir dangiškosios malonės tarpininkės, palankumą. Ji yra pastatyta aukščiausioje galios ir šlovės viršūnėje Danguje, kad savo globa teiktų pagalbą žmonėms, kurie per tiek daug darbų ir pavojų siekia pasiekti tą amžinąjį miestą. Kadangi artėja daugybės ir nepaprastai didžių malonių, kurias krikščionių tauta gavo per Rožinio pamaldumą, metinės, mes norime, kad visas katalikų pasaulis su didžiausiu uolumu aukotų šį pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei, idant per jos užtarimą jos Dieviškasis Sūnus būtų permaldautas ir sušvelnintas dėl mus varginančių negandų. Todėl mes nusprendėme, Gerbiami Broliai, išsiųsti jums šį laišką, kad, informuoti apie mūsų ketinimus, jūsų autoritetu ir uolumu paskatintumėte savo žmonių pamaldumą jiems paklusti.
- Visada buvo katalikų įprotis pavojuose ir neramiais laikais ieškoti prieglobsčio pas Mariją ir siekti ramybės jos motiniškame gerume; tai rodo, kad Katalikų Bažnyčia visada, ir pagrįstai, dėjo visas savo viltis ir pasitikėjimą į Dievo Motiną. Ir iš tiesų Nekaltoji Mergelė, išrinkta būti Dievo Motina ir taip susieta su Juo žmogaus išganymo darbe, turi savo Sūnaus palankumą ir galią, didesnę, nei bet kuris žmogus ar angelas kada nors turėjo ar gali turėti. Kadangi jai teikia didžiausią malonumą padėti ir guosti tiems, kurie jos ieško, neabejotina, kad ji teiksis, ir netgi trokš, priimti visos Bažnyčios troškimus.
- Šis pamaldumas, toks didis ir pasitikintis, didingajai Dangaus Karalienei, niekada taip ryškiai nešvytėjo, kaip tais laikais, kai Dievo kariaujanti Bažnyčia atrodė pavojuje dėl plačiai paplitusios erezijos smurto, nepakeliamos moralinės korupcijos ar galingų priešų atakų. Senovės ir šiuolaikinė istorija bei šventesni Bažnyčios analai liudija apie viešus ir privačius maldavimus, skirtus Dievo Motinai, apie jos suteiktą pagalbą ir apie ramybę bei taiką, kurią ji iš Dievo išprašė. Iš čia kilo jos garsūs titulai: pagalbininkė, guodėja, galinga kare, nugalėtoja ir taikos davėja. Tarp jų ypač minimas pažįstamas titulas, kilęs iš Rožinio, kuriuo iškilmingai įamžinti signaliniai naudingi veiksmai, kuriuos ji suteikė visai krikščionybei. Nėra tarp jūsų, gerbiami broliai, kas neprisimintų, kokį didelį vargą ir sielvartą Dievo Šventoji Bažnyčia patyrė nuo albigensų eretikų, kilusių iš vėlesniosios manichėjų sektos, kurie užpildė Pietų Prancūziją ir kitas lotyniškojo pasaulio dalis savo žalingomis klaidomis ir, nešdami visur savo ginklų baimę, stengėsi toli ir plačiai valdyti skerdynėmis ir griuvėsiais. Mūsų gailestingasis Dievas, kaip žinote, prieš šiuos baisiausius priešus pakėlė švenčiausią žmogų, garsųjį Dominikonų Ordino tėvą ir įkūrėją. Didis savo mokymo vientisumu, dorybių pavyzdžiu ir apaštališkais darbais, jis nebijodamas puolė Katalikų Bažnyčios priešus, ne ginklų jėga, bet visiškai pasitikėdamas tuo pamaldumu, kurį jis pirmasis įsteigė Šventojo Rožinio vardu, ir kuris buvo paskleistas po visą žemę jo ir jo mokinių dėka. Iš tiesų, vadovaujamas dieviško įkvėpimo ir malonės, jis numatė, kad šis pamaldumas, tarsi galingiausias karinis ginklas, bus priemonė priešui išvaryti ir jų įžūlumui bei beprotiškam bedieviškumui sutramdyti. Toks buvo jo rezultatas. Dėl šio naujo maldos būdo, kai jis buvo priimtas ir tinkamai vykdomas, kaip įsteigė Šventasis Tėvas Šv. Dominykas, pamaldumas, tikėjimas ir vienybė pradėjo grįžti, o eretikų planai ir sumanymai griūti. Daug klajoklių taip pat grįžo į išganymo kelią, o bedievių įniršis buvo suvaržytas tų katalikų, kurie buvo pasiryžę atremti jų smurtą, ginklais.
- Šio pamaldumo veiksmingumas ir galia taip pat nuostabiai pasireiškė XVI amžiuje, kai didžiulės turkų pajėgos grasino primesti beveik visai Europai prietarų ir barbarizmo jungą. Tuo metu Aukščiausiasis Pontifikas, Šv. Pijus V, sužadinęs bendros gynybos jausmą tarp visų krikščionių kunigaikščių, visų pirma su didžiausiu uolumu stengėsi išprašyti krikščionybei galingiausios Dievo Motinos palankumą. Toks kilnus pavyzdys, tais laikais pasiūlytas dangui ir žemei, suvienijo aplink jį visos epochos protus ir širdis. Taip Kristaus ištikimi kariai, pasirengę paaukoti savo gyvybę ir kraują už savo tikėjimo ir šalies išgelbėjimą, nebijodami žengė susitikti su priešu prie Korinto įlankos, o tie, kurie negalėjo dalyvauti, sudarė pamaldžių meldėjų būrį, kurie šaukėsi Marijos ir vieningai ją sveikino Rožinio žodžiais, maldaudami jos suteikti pergalę jų kovojantiems broliams. Mūsų Valdovė suteikė savo pagalbą; nes jūrų mūšyje prie Echinadų salų krikščionių laivynas pasiekė įspūdingą pergalę, patirdamas nedidelius nuostolius, o priešas buvo sutriuškintas su dideliais nuostoliais. Ir būtent šios didžiosios malonės atminimui išsaugoti tas pats Švenčiausiasis Pontifikas norėjo, kad šventė Mergelės Marijos Pergalių garbei švęstų šio įsimintino mūšio metines, šventę, kurią Grigalius XIII paskyrė „Šventojo Rožinio“ vardu. Panašiai svarbios pergalės prieš turkus buvo pasiektos praėjusiame amžiuje Temešvare, Panonijoje, ir Korfu; abiem atvejais šie mūšiai sutapo su Švenčiausiosios Mergelės šventėmis ir viešų Rožinio pamaldumų pabaiga. Tai paskatino mūsų pirmtaką Klemensą XI, iš dėkingumo, nuspręsti, kad Švenčiausioji Dievo Motina kasmet būtų ypač pagerbiama per savo Rožinį visoje Bažnyčioje.
- Kadangi akivaizdu, kad šios maldos forma ypač patinka Švenčiausiajai Mergelei ir kad ji ypač tinka kaip Bažnyčios ir visų krikščionių gynybos priemonė, nėra nieko nuostabaus, kad keli kiti mūsų pirmtakai siekė savo aukštomis rekomendacijomis skatinti ir plėtoti jos plitimą. Taip Urbonas IV liudijo, kad „kiekvieną dieną Rožinis atneša naujų malonių krikščionybei“. Sikstas IV pareiškė, kad šis maldos būdas „prisideda prie Dievo ir Švenčiausiosios Mergelės garbės ir yra gerai tinkamas atremti gresiančius pavojus“; Leonas X teigė, kad „jis buvo įsteigtas priešintis žalingiems eretikams ir erezijoms“; o Julijus III pavadino jį „Bažnyčios šlove“. Taip pat Šv. Pijus V teigė, kad „su šio pamaldumo plitimu tikinčiųjų meditacijos pradėjo labiau įsiliepsnoti, jų maldos tapo karštesnės, ir jie staiga tapo kitokiais žmonėmis; erezijos tamsa buvo išsklaidyta, ir Katalikų tikėjimo šviesa vėl sužibo“. Pagaliau Grigalius XIII savo ruožtu pareiškė, kad „Rožinis buvo įsteigtas Šv. Dominyko, kad nuramintų Dievo pyktį ir išprašytų Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimą“.
- Skatinami šių minčių ir mūsų pirmtakų pavyzdžių, mes laikėme itin tinkamu panašiomis priežastimis įsteigti iškilmingas maldas ir stengtis, priimant tas, kurios skirtos Švenčiausiajai Mergelei per Rožinio kalbėjimą, iš jos sūnaus Jėzaus Kristaus gauti panašią pagalbą prieš dabartinius pavojus. Jūs matote, Gerbiami Broliai, kokius išbandymus Bažnyčia kasdien patiria; krikščioniškas pamaldumas, viešoji moralė, netgi pats tikėjimas, aukščiausias gėris ir visų kitų dorybių pradžia, visi kasdien yra gąsdinami didžiausiais pavojais.
- Jūs ne tik stebite šios situacijos sunkumus, bet ir jūsų meilė, kaip ir mūsų, yra skaudžiai sužeista; nes vienas skaudžiausių ir liūdniausių vaizdų yra matyti tiek daug sielų, atpirktų Kristaus krauju, klaidų amžiaus viesulo išplėštų iš išganymo ir nublokštų į amžinosios mirties bedugnę. Mūsų poreikis dieviškos pagalbos yra toks pat didelis šiandien, kaip tada, kai didysis Dominykas įvedė Marijos Rožinio naudojimą kaip balzamą savo amžininkų žaizdoms.
- Tas didis šventasis, dieviškai apšviestas, suprato, kad jokia priemonė nebus tinkamesnė jo laikų blogybėms, kaip tai, kad žmonės grįžtų prie Kristaus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“, dažnai medituodami apie Jo mums pelnytą išganymą ir ieškodami užtarimo pas tą Mergelę, kuriai duota sunaikinti visas erezijas. Todėl jis taip sudarė Rožinį, kad jis primintų mūsų išganymo paslaptis viena po kitos, o meditacijos tema yra sumaišyta ir, taip sakant, persipynusi su Angelo sveikinimu ir malda, skirta Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui. Mes, kurie ieškome vaisto panašioms blogybėms, neabejojame, kad malda, kurią tas palaimintasis žmogus su tokiu dideliu naudu katalikų pasauliui įvedė, turės didžiausią poveikį ir mūsų laikų nelaimėms pašalinti. Mes ne tik karštai raginame visus krikščionis viešai ar privačiai savo namuose ir šeimose, ir tai nenutrūkstamai, atsiduoti pamaldžiam Rožinio kalbėjimui, bet taip pat norime, kad visas šių metų spalio mėnuo būtų pašvęstas Šventajai Rožinio Karalienei. Mes nutariame ir įsakome, kad visame katalikų pasaulyje šiais metais Rožinio pamaldumas būtų iškilmingai švenčiamas ypatingomis ir puošniomis apeigomis. Todėl nuo kito spalio pirmosios dienos iki lapkričio antrosios dienos kiekvienoje parapijoje ir, jei bažnytinė valdžia tai laikys tinkama ir naudinga, kiekvienoje Švenčiausiajai Mergelei pašvęstoje koplyčioje tebūnie kalbama penki Rožinio dešimtys, pridedant Loreto litaniją. Mes norime, kad žmonės dažnai dalyvautų šiuose pamaldžiuose pratimuose; ir mes norime, kad arba būtų aukojamos Mišios prie altoriaus, arba Švenčiausiasis Sakramentas būtų išstatomas tikinčiųjų garbinimui, po to suteikiant palaiminimą su Šventąja Ostija pamaldžiai susirinkusiai bendruomenei. Mes labai pritariame, kad Švenčiausiosios Mergelės Rožinio brolijos, sekdamos sena tradicija, eitų procesijose per miestą, kaip viešą savo pamaldumo demonstraciją. O tose vietose, kur tai neįmanoma, tegul tai pakeičia dažnesni apsilankymai bažnyčiose, ir tegul pamaldumo karštis pasireiškia dar didesniu uolumu praktikuojant krikščioniškas dorybes.
- Tų, kurie vykdys tai, ką mes aukščiau nustatėme, naudai esame patenkinti atverti Bažnyčios dangiškąjį lobyną, kad jie jame rastų ir paskatinimų, ir atlygio už savo pamaldumą. Todėl mes suteikiame visiems tiems, kurie nustatytu laiku dalyvaus viešame Rožinio ir Litanijų kalbėjime ir melsis pagal mūsų intenciją, septynerius metus ir septynis kartus po keturiasdešimt dienų atlaidų, gaunamų kiekvieną kartą. Mes norime, kad šios malonės taip pat būtų dalijamos tiems, kurie dėl teisėtos priežasties negali prisijungti prie šių viešų maldų, apie kurias kalbėjome, su sąlyga, kad jie privačiai praktikavo šiuos pamaldumus ir meldėsi Dievui pagal mūsų intenciją. Mes atleidžiame visas bausmes ir nuobaudas už padarytas nuodėmes, pontifikalinių atlaidų forma, visiems, kurie nustatytu laiku, arba viešai bažnyčiose, arba privačiai namuose (kai dėl teisėtos priežasties negali dalyvauti pirmajame), bent du kartus praktikavo šiuos pamaldžius pratimus; ir kurie, tinkamai atlikę išpažintį, priėjo prie šventojo stalo. Mes taip pat suteikiame visuotinius atlaidus tiems, kurie arba Švenčiausiosios Mergelės Rožinio šventės dieną, arba per jos oktavą, panašiai išvalę savo sielas per naudingą išpažintį, priėjo prie Kristaus stalo ir meldėsi kokioje nors bažnyčioje pagal mūsų intenciją Dievui ir Švenčiausiajai Mergelei už Bažnyčios poreikius.
- O jūs, Gerbiami Broliai, – kuo labiau jums rūpi Marijos garbė ir žmonijos visuomenės gerovė, tuo uoliau stengiatės puoselėti žmonių pamaldumą didžiajai Mergelei ir didinti jų pasitikėjimą ja. Mes tikime, kad tai yra dalis Apvaizdos planų, kad šiais Bažnyčiai išbandymų laikais senovinis pamaldumas didingajai Mergelei gyvuotų ir klestėtų didžiojoje krikščionių pasaulio dalyje. Tegul dabar krikščionių tautos, paskatintos mūsų raginimų ir įkvėptos jūsų kreipimųsi, su diena vis didėjančiu uolumu ieško Marijos apsaugos; tegul jos vis labiau prisiriša prie Rožinio praktikos, prie to pamaldumo, kurį mūsų protėviai buvo įpratę praktikuoti ne tik kaip visuomet paruoštą vaistą nuo savo nelaimių, bet kaip visą krikščioniško pamaldumo ženklą. Žmonijos dangiškoji Globėja su džiaugsmu priims šias maldas ir prašymus ir lengVai gaus, kad geri žmonės augtų dorybėse, o klystantys grįžtų į išganymą ir atgail= ir kad Dievas, kuris yra nusikaltimų keršytojas, sujudintas gailestingumo ir užuojautos, išlaisvintų krikščionybę ir pilietinę visuomenę nuo visų pavojų ir atkurtų jiems taip trokštamą taiką.
- Skatinami šios vilties, mes karščiausiu širdies troškimu meldžiame patį Dievą per tą, kurioje jis padėjo visų gėrybių pilnatvę, kad suteiktų jums, Gerbiami Broliai, kiekvieną dangišką palaiminimą. Kaip šio palaiminimo ženklą ir užtikrinimą, mes su meile suteikiame jums, jūsų dvasininkams ir jūsų globai patikėtiems žmonėms Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 1883 m. rugsėjo 1 d., šeštaisiais mūsų Pontifikato metais.
LEONAS XIII