Enciklika Sapientiae Christianae („Krikščioniškoji išmintis“) paskelbta 1890 m. sausio 10 d. (ne 1889-08-10, kaip kartais neteisingai nurodoma) ir priklauso popiežiui Leonui XIII, kuris pontifikavo nuo 1878 iki 1903 metų. Šis dokumentas yra vienas iš reikšmingesnių jo tekstų, skirtų krikščionių pilietinio ir moralinio gyvenimo temai.
Lotyniškas pavadinimas Sapientiae Christianae pažodžiui reiškia „Krikščioniškoji išmintis“. Lietuviškai enciklika dažnai verčiama:
- „Apie krikščionio pareigą visuomenėje“
- „Krikščioniškoji išmintis“
- „Enciklika apie tikinčiųjų atsakomybę valstybėje“
XIX amžiaus pabaigoje Europoje stiprėjo sekuliarizmo, liberalizmo ir valstybinio antiklerikalizmo bangos. Daugelyje šalių Bažnyčios autoritetas buvo ribojamas, o religija stumiama į privatų gyvenimą. Leonas XIII norėjo priminti, kad krikščionys neturi slėptis, bet veikti viešai – ne kaip partija, bet kaip sąžiningi piliečiai, vadovaujami moralės ir Evangelijos principų.
Enciklika buvo atsakas į vis didėjantį susiskaldymą tarp tikinčio žmogaus tikėjimo ir jo vaidmens valstybėje, ypač tarp katalikų, kurie jautėsi spaudžiami atsisakyti savo religinių įsitikinimų viešumoje.
Popiežius iškelia keletą svarbių dalykų:
- Tikėjimas nėra privatus reikalas, bet turi būti išreiškiamas ir ginamas viešojoje erdvėje.
- Krikščionis yra pašauktas būti aktyvus pilietis, kuris remia tiesą, teisingumą, moralę ir bendrąjį gėrį.
- Bažnyčia turi teisę ir pareigą kalbėti apie visuomenės reikalus, kai tai susiję su moralės normomis.
- Sąžinė turi būti laisva, bet ne atsieta nuo tiesos – tikėjimo laisvė negali virsti abejingumu ar relativizmu.
Šiuo dokumentu Leonas XIII ragino katalikus nesitraukti, nesileisti marginalizuojamiems, bet būti aktyviais savo šalyse: balsuoti, organizuotis, dalyvauti socialiniuose ir politiniuose procesuose, remiantis Bažnyčios mokymu.
Enciklika Sapientiae Christianae prisidėjo prie katalikiško visuomeninio judėjimo stiprėjimo Europoje. Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje ir Vokietijoje pradėjo kurtis krikščionių demokratų sąjūdžiai, katalikiškos profesinės sąjungos, spaudos priemonės. Tai buvo vienas pirmųjų žingsnių link XX amžiuje susiformavusių krikščioniškosios socialinės doktrinos principų.
Popiežius taip pat skatino inteligentiją – mokytojus, rašytojus, filosofus – nebijoti būti katalikais viešai, nes jų pareiga – „liudyti tiesą net tarp priešiškų nuomonių“.
Citata iš dokumento
„Tikinčiųjų pareiga – ne tylėti, kai tiesa puolama, bet tvirtai stovėti jos pusėje, net jei už tai tektų kentėti.“
Enciklika išleista likus vos keliems metams iki garsiosios Rerum Novarum (1891), kuri pradėjo Bažnyčios socialinį mokymą. Sapientiae Christianae buvo tarsi tiltas – ji dar teologinė, bet jau aiškiai ruošia pagrindą katalikų dalyvavimui pasaulietinėje politikoje.
SAPIENTIAE CHRISTIANAE
Enciklikinis laiškas
LEO PP. XIII
ŠVENČIAUSIO MŪSŲ VIEŠPATIES POPIEŽIAUS LEONO XIII
DĖL PAGRINDINIŲ KRIKŠČIONIŲ PILIEČIŲ PAREIGŲ
Gerbiami Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Vis labiau akivaizdu, kad reikia atgaivinti krikščioniškosios išminties priesakus ir jais visiškai suderinti tautų gyvenimą, papročius bei institucijas. Mat, šių priesakų atsisakius, sekė tokia gausybė blogybių, kad joks išmintingas žmogus negali be nerimo ištverti dabarties ar be baimės žvelgti į ateitį. Iš tiesų padaryta nemaža pažanga siekiant kūniškų ir išorinių gėrybių: tačiau visa prigimtis, kuri traukia žmogaus pojūčius, turto, jėgų ir išteklių turėjimas, nors ir gali suteikti patogumų bei didinti gyvenimo malonumus, negali patenkinti sielos, sukurtos didesniems ir kilnesniems dalykams. Žvelgti į Dievą ir siekti Jo – tai aukščiausias žmogaus gyvenimo įstatymas: sukurti pagal dieviškąjį paveikslą ir panašumą, pati žmogaus prigimtis stipriai skatina jį siekti savo Kūrėjo. Tačiau į Dievą keliaujama ne kokiu nors kūnišku judėjimu ar eiga, o per sielos dalykus – pažinimą ir meilę. Mat Dievas yra pirma ir aukščiausia tiesa, kuria maitinasi tik protas: Jis taip pat yra tobula šventenybė ir aukščiausias gėrybių šaltinis, kurio vienintelio, vedant dorybei, gali siekti ir prie kurio artėti valia.
Tai, kas taikoma atskiriems žmonėms, taip pat turi būti suprantama apie visuomenę, tiek namų, tiek pilietinę. Mat prigimtis sukūrė visuomenę ne tam, kad žmogus ją laikytų savo galutiniu tikslu, bet kad joje ir per ją rastų priemones, tinkamas jo tobulėjimui. Todėl, jei kokia nors valstybė siekia tik išorinių patogumų ir gyvenimo kultūros su elegancija bei gausa, jei ji įprato nepaisyti Dievo valdant respubliką ir nekreipti dėmesio į moralinius įstatymus, ji labai klysta nuo savo tikslo ir prigimties nurodymų, ir tokia neturėtų būti laikoma žmonių visuomene ar bendruomene, o veikiau klaidinga visuomenės imitacija ir simuliacija. Dabar gi matome, kad tie sielos gėriai, kurie randami tikrojo religijos garbinimo ir nuoseklaus krikščioniškų priesakų laikymosi praktikoje, kasdien vis labiau užtemdomi žmonių užmarštimi ar panieka, taip, kad, kuo didesni yra kūniškų dalykų prieaugiai, tuo didesnis atrodo sielos dalykų nuosmukis. Labai sumažėjęs ir labai susilpnėjęs krikščionių tikėjimo svarbos suvokimas yra akivaizdus net per tas skriaudas, kurios pernelyg dažnai viešai ir žmonių akivaizdoje daromos katalikų vardui: tokių skriaudų religiją puoselėjantis amžius jokiu būdu nebūtų toleravęs. Dėl šių priežasčių sunku patikėti, kokia didžiulė žmonių minia atsidūrusi amžinojo išganymo pavojuje: tačiau pačios valstybės ir imperijos negali ilgai išlikti saugios, nes, griūvant krikščioniškiems papročiams ir institucijoms, neišvengiamai turi žlugti pagrindiniai žmogaus visuomenės pamatai. Viešajai ramybei ir tvarkai palaikyti lieka tik jėga: tačiau jėga yra labai silpna, netekusi religijos paramos: ir ji, labiau tinkanti vergovei kurti nei paklusnumui, savyje neša didelių suiručių sėklas. Šimtmetis atnešė sunkius įvykius, apie kuriuos verta prisiminti: ir nėra visiškai aišku, ar nėra pagrindo baimintis panašių. Todėl pats laikas ragina ieškoti vaistų ten, kur jų reikia: būtent atkurti krikščionišką mąstymo ir veikimo būdą privačiame gyvenime ir visose respublikos srityse: tai vienintelis tinkamiausias būdas atremti mus slegiančius blogius ir užkirsti kelią gresiantiems pavojams. Į tai, Gerbiami Broliai, turime sutelkti savo pastangas ir tai stengtis įgyvendinti su didžiausiu užsidegimu ir darbštumu: ir šio tikslo labui, nors kitose vietose, kai pasitaikė proga, perdavėme panašius mokymus, vis dėlto laikome naudinga šiuose laiškuose išsamiau aprašyti katalikų pareigas: šios pareigos, jei tiksliai vykdomos, nuostabiai prisideda prie bendros gerovės išsaugojimo. Mes susiduriame su įnirtinga ir beveik kasdiene kova dėl svarbiausių dalykų: šioje kovoje labai sunku kartais nebūti apgautam, nesuklysti ar nepasiduoti daugelio spaudimui. Mūsų pareiga, Gerbiami Broliai, yra įspėti kiekvieną, mokyti ir raginti pagal laiką, kad niekas nenuklystų nuo tiesos kelio.
Neabejotina, kad katalikų pareigos gyvenime yra gausesnės ir didesnės nei tų, kurie arba netiksliai išpažįsta katalikų tikėjimą, arba jo visiškai neturi. Kai, žmonijos išganymui jau pasiektam, Jėzus Kristus įsakė Apaštalams skelbti Evangeliją visai kūrinijai, Jis tuo pačiu uždėjo pareigą visiems žmonėms mokytis ir tikėti tuo, kas jiems buvo mokoma: šiai pareigai yra visiškai susieta amžinojo išganymo pasiekimas. „Kas tikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas; kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Tačiau žmogus, tinkamai priėmęs krikščionių tikėjimą, tuo pačiu tampa pavaldus Bažnyčiai, tarsi iš jos gimęs, ir tampa švenčiausios ir didžiausios visuomenės dalyviu, kurią valdyti su aukščiausia galia, vadovaujant nematomai Kristaus Jėzaus galvai, yra Romos Popiežiaus pareiga. Dabar, jei esame įpareigoti ypač mylėti ir ginti savo gimtąją šalį, kurioje gimėme ir buvome priimti į šį gyvenimą, pagal prigimties įstatymą tiek, kad geras pilietis nedvejotų mirti už savo tėvynę, krikščionių pareiga yra daug didesnė panašiu būdu visada būti atsidavusiems Bažnyčiai. Mat Bažnyčia yra šventa gyvojo Dievo miestas, gimusi iš paties Dievo ir Jo įsteigta: ji, nors ir keliauja žemėje, kviečia žmones, moko juos ir veda į amžinąją laimę danguje. Todėl turime mylėti tėvynę, iš kurios gavome šio mirtingo gyvenimo dovaną: bet būtina meile pranokti Bažnyčią, kuriai esame skolingi amžinai išliekančią sielos gyvenimą: nes teisinga sielos gėrybes iškelti aukščiau kūno gėrybių, ir pareigos Dievui yra daug šventesnės nei pareigos žmonėms. Be to, jei norime teisingai vertinti, antgamtinė meilė Bažnyčiai ir natūrali meilė tėvynei yra dvigubos meilės, kilusios iš to paties amžinojo principo, nes abiejų autorius ir priežastis yra Dievas: iš to seka, kad viena pareiga negali prieštarauti kitai. Žinoma, mes galime ir privalome mylėti save, būti geranoriški savo artimiesiems, mylėti respubliką ir valdžią, kuri jai vadovauja: ir tuo pačiu metu garbinti Bažnyčią kaip motiną ir ją apkabinti didžiausia įmanoma meile Dievui. Vis dėlto šių pareigų tvarka, dėl laikų nelaimių ar žmonių piktesnės valios, kartais būna iškreipiama. Iš tiesų pasitaiko atvejų, kai respublika iš piliečių, atrodo, reikalauja vieno, o religija iš krikščionių – kito: ir tai ne dėl jokios kitos priežasties, kaip tik todėl, kad respublikos vadovai arba visiškai negerbia šventos Bažnyčios galios, arba nori, kad ji būtų jiems pavaldi. Iš čia kyla konfliktas ir pavojus dorybei kovoje. Mat susiduria dvi prieštaringos galios: kai jos įsako priešingus dalykus, neįmanoma paklusti abiem vienu metu: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24), todėl, jei paklūstama vienam, neišvengiamai reikia atmesti kitą. Niekas neturėtų abejoti, kuris iš jų turi būti pirmenybė. Iš tiesų yra nusikaltimas atsisakyti paklusnumo Dievui, siekiant patenkinti žmones: tai šventvagystė sulaužyti Jėzaus Kristaus įstatymus, kad būtų paklūstama magistratams, arba, prisidengiant pilietinių teisių išsaugojimu, pažeisti Bažnyčios teises. „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29). Tai, ką Petras ir kiti Apaštalai atsakydavo magistratams, neteisingai įsakantiems, turi būti be dvejonių atsakoma panašiais atvejais. Nėra geresnio piliečio, nei karo, nei taikos metu, kaip krikščionis, prisimenantis savo pareigą, bet jis turi ištverti viską ir net pasirinkti mirtį, nei atsisakyti Dievo ir Bažnyčios bylos. Todėl tie, kurie šią pareigų pasirinkimo pastovumą smerkia ir sako, kad tai susiję su maištu, neturi teisingo įstatymų prigimties ir galios supratimo. Mes kalbame apie gerai žinomus dalykus, kuriuos patys ne kartą aiškinome. Nėra įstatymo, jei tai nėra teisingo proto įsakymas, teisėtos valdžios paskelbtas bendrajam gėriui. Bet nėra tikros ir teisėtos valdžios, jei ji nekyla iš Dievo, aukščiausio visų valdovo ir viešpaties, kuris vienintelis gali suteikti žmogui valdžią kitiems žmonėms: ir nėra laikoma teisinga priežastimi tai, kas nesutinka su tiesa ir dieviškuoju protu: nei tikras gėris, kuris prieštarauja aukščiausiam ir nekintamam gėriui ar atitraukia žmonių valias nuo Dievo meilės. Todėl krikščionims viešosios valdžios vardas yra šventas, kuriame jie taip pat atpažįsta tam tikrą dieviškosios didybės atspindį ir paveikslą, net kai ją vykdo nevertas asmuo: pagarba įstatymams yra teisinga ir privaloma, ne dėl jėgos ar grasinimų, bet dėl sąžinės pareigos: „Mat Dievas mums davė ne baimės dvasią“ (2 Tim 1, 7). Tačiau jei respublikos įstatymai akivaizdžiai prieštarauja dieviškajai teisei, jei jie daro skriaudą Bažnyčiai, ar prieštarauja religinėms pareigoms, ar pažeidžia Jėzaus Kristaus autoritetą vyriausiajame pontifike, tuomet iš tiesų yra pareiga priešintis, o paklusti – nusikaltimas: ir tai susiję su pačios respublikos skriauda, nes viskas, kas daroma prieš religiją, yra nusikaltimas respublikai. Kita vertus, akivaizdu, kaip neteisingas yra maišto kaltinimas: mat teisėta valdžia ir įstatymų leidėjams nėra atmetamas jiems priklausantis paklusnumas: bet nuo jų valios nukrypstama tik tais įsakymais, kurių vykdymui nėra jokios galios, nes jie priimami su Dievo skriauda, todėl neturi teisingumo, ir yra bet kas, tik ne įstatymai. Jūs žinote, Gerbiami Broliai, kad tai yra pati šventojo Pauliaus Apaštalo doktrina: kuris, rašydamas Titui, kad krikščionys turi būti pavaldūs valdovams ir valdžioms, paklusti įsakymams, tuoj pat priduria, „būti pasirengusiems kiekvienam geram darbui“ (Tit 3, 1): tuo aiškiai parodydamas, kad jei žmonių įstatymai nustato ką nors prieš amžinąjį Dievo įstatymą, teisinga nepaklusti. Panašiai Apaštalų kunigaikštis, atsakydamas tiems, kurie norėjo atimti iš jo laisvę skelbti Evangeliją, drąsiai ir kilniai tarė: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akyse klausyti jūsų labiau nei Dievo: mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4, 19–20).
Taigi mylėti abi tėvynes, vieną prigimties, kitą dangiškosios pilietybės, tačiau taip, kad šios meilė būtų pirmesnė už tą, ir niekada žmonių teisės nebūtų iškeliamos aukščiau Dievo teisių, yra didžiausia krikščionių pareiga, taip pat tarsi šaltinis, iš kurio kyla kitos pareigos. Iš tiesų žmonijos Išvaduotojas apie save sakė: „Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Panašiai: „Atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir ko gi trokštu, jei ne kad ji įsiliepsnotų?“ (Lk 12, 49). Šios tiesos pažinime, kuris yra aukščiausias proto tobulumas, ir dieviškojoje meilėje, kuri tobulina valią, slypi visas krikščionių gyvenimas ir laisvė. Šių dalykų – tiesos ir meilės – kilniausią paveldą, Jėzaus Kristaus patikėtą, Bažnyčia saugo ir gina su nuolatiniu rūpesčiu ir budrumu.
Tačiau vargu ar verta čia kalbėti apie tai, koks įnirtingas ir įvairiapusis karas buvo paskelbtas prieš Bažnyčią. Mat, kadangi protas sugebėjo mokslo tyrimais atrasti daugelį paslėptų ir prigimties slepiamų dalykų bei pritaikyti juos gyvenimo reikmėms, žmonės taip pasipūtė, kad jau mano galintys iš bendro gyvenimo išstumti dieviškąją valdžią ir autoritetą. Suklaidinti šios klaidos, jie perkelia į žmogaus prigimtį Dievui atimtą viršenybę: skelbia, kad visas tiesos principas ir norma turi būti ieškoma prigimtyje: iš jos kyla ir į ją turi būti nukreiptos visos religinės pareigos. Todėl nieko nėra dieviškai perduota: nei krikščioniškos moralės disciplina, nei Bažnyčiai reikia paklusti: ji neturi jokios galios leisti įstatymus, jokių teisių; iš tiesų Bažnyčiai neturėtų būti suteikiama jokios vietos respublikos institucijose. Jie siekia ir visomis jėgomis stengiasi užimti viešąją valdžią ir sėsti prie valstybės vairo, kad lengviau galėtų pagal šias doktrinas formuoti įstatymus ir tautų papročius. Taip visur katalikų vardas arba atvirai puolamas, arba slaptai priešinamas: ir, suteikus didelę laisvę bet kokiai klaidingai nuomonei, viešas krikščioniškosios tiesos išpažinimas dažnai yra suvaržomas daugybe pančių.
Šiomis labai neteisingomis aplinkybėmis kiekvienas pirmiausia turi pažvelgti į save ir labai rūpintis, kad giliai suvoktą tikėjimą uoliai saugotų, vengdamas pavojų, ypač visada būdamas pasirengęs prieš įvairius sofizmų apgaules. Šios dorybės išsaugojimui taip pat labai naudinga ir labai tinkama mūsų laikams laikome uolų studijavimą, pagal kiekvieno galimybes ir sugebėjimus, krikščioniškoje doktrinoje, ir kuo didesnį proto praturtinimą žiniomis apie tas religijos sritis, kurias galima pasiekti protu. Ir kadangi tikėjimas turi ne tik išlikti nesugadintas sielose, bet ir nuolat augti, dažnai reikia kartoti nuolankų ir maldaujantį Apaštalų prašymą Dievui: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5).
Tačiau šioje pačioje srityje, susijusioje su krikščionių tikėjimu, yra kitų pareigų, kurias, jei visada buvo svarbu tiksliai ir religingai vykdyti, mūsų laikais tai yra ypač svarbu. Iš tiesų, šioje, kaip minėjome, tokioje plačiai paplitusioje nuomonių beprotybėje, tiesos globa ir klaidų šalinimas iš sielų yra Bažnyčios pareiga, kurią ji privalo šventai vykdyti visais laikais, nes joje slypi Dievo garbė ir žmonių išganymas. Tačiau, kai to reikalauja būtinybė, tikėjimo išsaugojimu turi rūpintis ne tik vadovaujantys, bet kiekvienas yra įpareigotas skelbti savo tikėjimą kitiems, arba mokydamas ir stiprindamas kitus tikinčiuosius, arba atremdamas netikinčiųjų įžeidimus. Pasiduoti priešui ar nutildyti savo balsą, kai iš visur kyla toks triukšmas tiesai slopinti, yra arba bailaus žmogaus, arba abejojančio tuo, ką jis išpažįsta, ženklas. Abu yra gėdingi ir žeidžia Dievą: abu prieštarauja tiek individų, tiek bendrajai gerovei: ir abu naudingi tik tikėjimo priešams, nes labai sustiprina nedorėlių drąsą, kai gerų žmonių pastangos tampa silpnesnės. Ir tuo labiau krikščionių vangumas yra smerktinas, nes klaidingus kaltinimus paneigti ir ydingas nuomones paneigti dažniausiai galima lengvai: o su šiek tiek didesniu darbu tai visada įmanoma. Galiausiai, niekas nėra uždraustas parodyti ir demonstruoti tą drąsą, kuri yra būdinga krikščionims: ja pati dažnai palaužiami priešų protai ir planai. Be to, krikščionys yra gimę kovai: kuo didesnė jos jėga, tuo tikresnė, Dievui padedant, pergalė. „Būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Nėra pagrindo prieštarauti, kad Jėzus Kristus, Bažnyčios gynėjas ir keršytojas, jokiu būdu nereikalauja žmonių darbų. Mat ne dėl jėgų trūkumo, o dėl savo gerumo didybės Jis nori, kad mes prisidėtume prie išganymo, kurį Jis pats pelnė, vaisių gavimui ir pasiekimui.
Pirmosios šios pareigos dalys yra atvirai ir pastoviai išpažinti katalikų doktriną ir ją, kiek kiekvienas gali, skleisti. Mat, kaip dažnai buvo teisingai pasakyta, niekas taip nekenkia krikščioniškajai išminčiai, kaip jos nežinojimas. Ji pati savaime, gerai suvokta, gali išsklaidyti klaidas: jei protas ją priima paprastai ir be išankstinių nuostatų, protas diktuoja, kad reikia sutikti. Dabar tikėjimo dorybė yra didelė dieviškosios malonės ir gerumo dovana: tačiau dalykai, kuriems reikia tikėjimo, dažniausiai sužinomi tik klausantis: „Kaip jie patikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip jie girdės be skelbėjo? … Taigi tikėjimas iš klausymo, o klausymas per Kristaus žodį“ (Rom 10, 14, 17). Kadangi tikėjimas yra būtinas išganymui, būtina, kad Kristaus žodis būtų skelbiamas. Iš tiesų skelbimo, tai yra mokymo, pareiga dieviškąja teise priklauso mokytojams, kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė vyskupais valdyti Dievo Bažnyčią, ir ypač Romos Popiežiui, Jėzaus Kristaus vietininkui, paskirtam su aukščiausia galia visai Bažnyčiai, kaip tikėtinų ir vykdytinų dalykų mokytojui. Vis dėlto niekas neturėtų manyti, kad privatūs asmenys yra uždrausti dėti tam tikras pastangas šioje srityje, ypač tie, kuriems Dievas suteikė proto gebėjimų ir norą gerai nusipelnyti: jie, kai to reikalauja aplinkybės, gali ne imtis mokytojo vaidmens, bet dalintis tuo, ką patys gavo, su kitais, atkartodami mokytojų balsą tarsi atspindys. Iš tiesų Vatikano Susirinkimo Tėvai laikė privačių asmenų pastangas tokias tinkamas ir vaisingas, kad jas visiškai būtina reikalauti: „Mes maldaujame per Jėzaus Kristaus gailestingumą ir įsakome mūsų Dievo ir Gelbėtojo autoritetu visus krikščionis tikinčiuosius, ypač tuos, kurie vadovauja ar atlieka mokymo pareigą, kad jie dėtų pastangas ir darbą, kad šios klaidos būtų pašalintos ir išnaikintos iš šventosios Bažnyčios, ir kad būtų skleidžiama tyriausia tikėjimo šviesa.“ Be to, kiekvienas turėtų prisiminti, kad jis gali ir privalo sėti katalikų tikėjimą savo pavyzdžio autoritetu ir pastoviu išpažinimu. Todėl tarp pareigų, kurios mus sieja su Dievu ir Bažnyčia, viena svarbiausių yra ta, kad kiekvieno pastangos, kiek įmanoma, būtų skirtos krikščioniškosios tiesos sklaidai ir klaidų atmetimui.
Tačiau šios pareigos nebus visiškai ir naudingai įvykdytos, jei vieni kovos atskirai nuo kitų. Jėzus Kristus iš tiesų nurodė, kad Jo patirtas žmonių pasipiktinimas ir priešiškumas panašiai palies Jo pradėtą darbą; taip, kad daugelis iš tikrųjų bus užkirsti kelią pasiekti išganymą, Jo malone pelnytą. Todėl Jis norėjo ne tik mokyti savo mokinius savo disciplinos, bet ir sujungti juos į visuomenę, į vieną kūną, kuris yra Bažnyčia, kurios Jis pats yra galva, tinkamai sujungtas. Taigi Kristaus Jėzaus gyvenimas persmelkia visą kūno struktūrą, maitina ir palaiko atskirus narius, juos jungia tarpusavyje ir nukreipia į tą patį tikslą, nors atskirų narių veiksmai nėra vienodi: „Kaip viename kūne turime daug narių, bet visi nariai neatlieka to paties veiksmo, taip mes, daugelis, esame vienas kūnas Kristuje, o atskirai esame vieni kitų nariai“ (Rom 12, 4–5). Dėl šių priežasčių Bažnyčia yra ne tik tobula visuomenė, bet ir daug pranašesnė už bet kokią kitą visuomenę, ir jos Įkūrėjas jai suteikė pareigą kovoti už žmonijos išganymą tarsi tvarkingai išrikiuota kariuomenė. Ši krikščioniškosios bendruomenės sudėtis ir struktūra jokiu būdu negali būti pakeista: ir niekam nėra leidžiama gyventi pagal savo valią ar pasirinkti kovos būdą, kuris jam patinka: nes kas nesirenka kartu su Bažnyčia ir Jėzumi Kristumi, tas išsklaido, o ne renka, ir tie, kurie nekovoja kartu su Juo ir Bažnyčia, labai teisingai kovoja prieš Dievą: „Kas nėra su manimi, tas prieš mane; ir kas su manimi nerenka, tas išsklaido“ (Lk 11, 23).
Šiai proto vienybei ir veiksmų panašumui, kuris pagrįstai kelia baimę katalikų vardo priešams, pirmiausia būtinas nuomonių sutarimas: į tai matome Paulių, Apaštalą, raginantį Korintiečius su dideliu užsidegimu ir išskirtiniu žodžių rimtumu: „Aš prašau jus, broliai, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, kad visi kalbėtumėte tą patį ir nebūtų tarp jūsų schizmų, bet būtumėte tobuli, turėdami tą patį protą ir tą pačią nuomonę“ (1 Kor 1, 10). Šio priesako išmintį lengva įžvelgti. Mat protas yra veiksmų pagrindas: todėl valios negali būti suderintos, nei veiksmai panašūs, jei protai laikosi skirtingų nuomonių. Tie, kurie seka tik protą kaip vadovą, vargiai ar net visai negali turėti vienos doktrinos: mat pažinimo menas yra labai sudėtingas: protas yra silpnas pagal prigimtį, blaškomas nuomonių įvairovės, ir dažnai apgaunamas išorinių impulsų; prie to prisideda aistros, kurios labai dažnai atima arba bent jau sumažina gebėjimą matyti tiesą. Dėl šios priežasties, valdant valstybes, dažnai dedamos pastangos, kad skirtingų minčių žmonės būtų laikomi kartu jėga. Krikščionys elgiasi visiškai kitaip: ką reikia tikėti, jie gauna iš Bažnyčios, kurios autoritetu ir vadovavimu jie žino, kad tikrai pasiekia tiesą. Todėl, kaip yra viena Bažnyčia, nes yra vienas Jėzus Kristus, taip visų krikščionių visame pasaulyje doktrina turi būti viena ir privalo tokia būti. „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas“ (Ef 4, 5). „Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią“ (2 Kor 4, 13), jie turi išganingą principą, iš kurio savaime kyla ta pati visų valia ir tas pats veikimo būdas.
Tačiau, kaip liepia Apaštalas Paulius, vienybė turi būti tobula. Kadangi krikščionių tikėjimas remiasi ne žmogaus, o dieviškojo proto autoritetu, mes tikime, kad tai, ką gavome iš Dievo, yra tikra ne dėl vidinės dalykų tiesos, suvoktos natūraliu proto šviesa, o dėl paties Dievo, kuris atskleidžia ir kuris negali nei klysti, nei apgauti, autoriteto. Todėl būtina visas dalykas, kurie, kaip žinoma, yra Dievo perduoti, priimti su vienodu ir panašiu pritarimu: atsisakyti tikėti vienu iš jų beveik prilygsta visų jų atmetimui. Mat jie griauna patį tikėjimo pagrindą, kurie arba neigia, kad Dievas kalbėjo žmonėms, arba abejoja Jo begaline tiesa ir išmintimi. Nuspręsti, kurios doktrinos yra dieviškai perduotos, yra mokančios Bažnyčios pareiga, kuriai Dievas patikėjo savo žodžių saugojimą ir aiškinimą. Aukščiausias mokytojas Bažnyčioje yra Romos Popiežius. Todėl proto vienybė reikalauja tobulo sutarimo viename tikėjime, taip pat valios, visiškai pavaldžios ir paklusnios Bažnyčiai ir Romos Popiežiui, kaip Dievui. Paklusnumas turi būti tobulas, nes jis yra įpareigotas paties tikėjimo, ir turi tą patį bendrą bruožą su tikėjimu, kad negali būti dalomas: iš tiesų, jei jis nėra absoliutus ir visas apimantis, lieka tik paklusnumo imitacija, o jo prigimtis panaikinama. Šiam tobulumui krikščionių tradicija priskiria tiek daug, kad jis visada buvo laikomas ir yra laikomas ženklu, skiriančiu katalikus. Šią vietą nuostabiai paaiškina Tomas Akvinietis šiais žodžiais: „Formalus tikėjimo objektas yra pirma tiesa, kaip ji atsiskleidžia Šventuosiuose Raštuose ir Bažnyčios mokyme, kuris kyla iš pirmos tiesos. Todėl tas, kuris nepriima Bažnyčios mokymo, kaip neklystančios ir dieviškos taisyklės, neturi tikėjimo įpročio: bet jis laiko tikėjimo dalykus kitu būdu nei per tikėjimą. Akivaizdu, kad tas, kuris priima Bažnyčios mokymus kaip neklystančią taisyklę, sutinka su viskuo, ką moko Bažnyčia: kitaip, jei iš to, ką moko Bažnyčia, jis laiko tai, ką nori, ir nelaiko to, ko nenori, jis jau nepriima Bažnyčios mokymo kaip neklystančios taisyklės, bet savo valios.“ „Visa Bažnyčia turi turėti vieną tikėjimą, pagal tai, kas sakyta (1 Kor 1): ‚Kad visi kalbėtumėte tą patį ir nebūtų tarp jūsų schizmų‘: tai negalėtų būti išlaikyta, jei kilus tikėjimo klausimui jis nebūtų sprendžiamas to, kuris vadovauja visai Bažnyčiai, kad jo sprendimas būtų tvirtai laikomas visos Bažnyčios. Todėl tik Romos Popiežiaus autoritetui priklauso naujos Simbolio redakcijos leidimas, kaip ir visi kiti dalykai, susiję su visa Bažnyčia.“
Nustatant paklusnumo ribas, niekas neturėtų manyti, kad šventųjų ganytojų, ypač Romos Popiežiaus, autoritetui reikia paklusti tik dėl to, kas susiję su dogmomis, kurių atkaklus atmetimas negali būti atskirtas nuo erezijos nusikaltimo. Be to, neužtenka nuoširdžiai ir tvirtai sutikti su doktrinomis, kurias Bažnyčia, nors ir ne apibrėžusi iškilmingu sprendimu, tačiau įprastu ir visuotinu mokymu pateikia kaip dieviškai apreikštas tikėjimui: Vatikano Susirinkimas nutarė, kad jas reikia tikėti katalikišku ir dievišku tikėjimu. Bet taip pat krikščionių pareigose yra leisti save valdyti ir vadovauti vyskupų, ypač Apaštališkojo Sosto, autoritetui ir vadovavimui. Kaip tai yra tinkama, labai lengvai matyti. Mat tai, kas yra dieviškuosiuose raštuose, iš dalies liečia Dievą, iš dalies patį žmogų ir dalykus, būtinus amžinam žmogaus išganymui. Dabar, kaip minėjome, abiejų rūšių klausimais – ką reikia tikėti ir ką daryti – Bažnyčia dieviškąja teise nurodo, o Bažnyčioje tai daro vyriausiasis pontifikas. Todėl Popiežius savo autoritetu turi gebėti spręsti, ką apima dieviškieji žodžiai, kurios doktrinos su jais sutinka, kurios nesutinka: ir tuo pačiu pagrindu parodyti, kas yra garbinga, kas gėdinga: ką reikia daryti ir ko vengti išganymo labui: kitaip jis negalėtų būti nei patikimas Dievo žodžių aiškintojas, nei saugus gyvenimo vadovas žmogui.
Be to, reikia giliau įžvelgti Bažnyčios prigimtį: ji nėra atsitiktinė krikščionių bendruomenė, bet dieviškai nustatyta visuomenė, pasižyminti puikiu valdymu, kuri tiesiogiai ir artimai siekia atnešti sieloms ramybę ir šventumą: ir kadangi ji vienintelė dieviškąja dovana turi tam būtinus dalykus, ji turi aiškius įstatymus, aiškias pareigas ir krikščionių tautoms valdyti seka savo prigimčiai tinkamą kelią ir būdą. Tačiau tokio valdymo kelias yra sunkus ir dažnai susiduria su pasipiktinimu. Mat Bažnyčia valdo tautas, išplitusias per visus žemės regionus, skirtingas savo kilme ir papročiais, kurios, gyvendamos kiekviena savo respublikoje pagal savo įstatymus, turi pareigą paklusti tiek pilietinei, tiek šventajai valdžiai. Šios pareigos, randamos tuose pačiuose asmenyse, kaip minėjome, nėra prieštaringos ar sumišusios, nes viena rūšis susijusi su respublikos klestėjimu, kita – su bendru Bažnyčios gėriu, abi skirtos žmogaus tobulėjimui.
Nustačius šią teisių ir pareigų ribą, visiškai akivaizdu, kad valstybių vadovai yra laisvi tvarkyti savo reikalus: ir tai daro ne tik Bažnyčiai neprieštaraujant, bet ir jai akivaizdžiai padedant: nes, kadangi Bažnyčia ypač moko praktikuoti pamaldumą, kuris yra teisingumas Dievo atžvilgiu, ji tuo pačiu kviečia į teisingumą valdovų atžvilgiu. Tačiau šventoji valdžia, turėdama daug kilnesnį tikslą, siekia valdyti žmonių sielas, saugodama Dievo karalystę ir Jo teisingumą, ir visa jos veikla yra tam skirta. Negalima abejoti, išlaikant tikėjimą, kad toks sielų valdymas yra skirtas vien tik Bažnyčiai, ir politinei valdžiai jame nėra vietos: mat ne ciesoriui, o Petrui Jėzus Kristus patikėjo dangaus karalystės raktus. Su šia doktrina apie politinius ir religinius dalykus yra susiję kiti ne mažos svarbos klausimai, apie kuriuos nenorime čia nutylėti.
Krikščioniškoji respublika labai skiriasi nuo bet kokios politinės valdžios formos. Jei ji turi karalystės panašumą ir struktūrą, jos kilmė, priežastis ir prigimtis yra visiškai skirtingos nuo žmogiškų karalysčių. Todėl Bažnyčia turi teisę gyventi ir apsisaugoti pagal savo prigimčiai tinkamas institucijas ir įstatymus. Ir kadangi ji yra ne tik tobula visuomenė, bet ir pranašesnė už bet kokią žmogišką visuomenę, ji savo teise ir pareiga labai priešinasi partijų interesų sekimui ir prisirišimui prie kintančių pilietinių reikalų ryšių. Panašiai, būdama savo teisių sergėtoja ir labai gerbdama kitų teises, Bažnyčia nelaiko, kad jai priklauso spręsti, kuri valstybės forma yra tinkamiausia ar kokiais principais turėtų būti valdoma krikščionių tautų pilietinė tvarka: iš įvairių respublikos formų ji pritaria visoms, kol išlieka religija ir moralės disciplina. Krikščionys turi vadovautis šiuo pavyzdžiu savo mintimis ir veiksmais. Nėra abejonių, kad tam tikras garbingas politinis konkursas yra leistinas, kai, išlaikant tiesą ir teisingumą, kovojama, kad nuomonės, kurios atrodo naudingiausios bendrajam gėriui, įsigalėtų praktikoje ir veiksmuose. Tačiau traukti Bažnyčią į partijas ar visiškai norėti jos pagalbos prieš konkurentus yra žmonių, kurie netinkamai naudojasi religija, darbas. Priešingai, religija turi būti šventa ir nepažeidžiama visų akyse: iš tiesų, pačioje valstybių disciplinoje, kuri negali būti atskirta nuo moralės įstatymų ir religinių pareigų, visada ir visų pirma reikia siekti to, kas labiausiai naudinga krikščionių vardui: jei tai kur nors atrodo pavojuje dėl priešų veiksmų, reikia nutraukti bet kokį nesutarimą, ir vieningais protais bei planais imtis religijos, kuri yra didžiausias bendrasis gėris, į kurį viskas turi būti nukreipta, gynimo ir apsaugos. Ir mes laikome, kad šį klausimą reikia šiek tiek išsamiau aptarti.
Iš tiesų tiek Bažnyčia, tiek valstybė turi savo valdžią: todėl, valdydamos savo reikalus, nei viena, nei kita nepaklūsta kitai, bent jau per artimiausios kiekvienos priežasties nustatytas ribas. Tačiau iš to jokiu būdu neseka, kad jos yra atskirtos, juo labiau priešiškos. Žinoma, prigimtis mus sukūrė ne tik tam, kad būtume, bet ir tam, kad būtume moralūs. Todėl iš viešosios tvarkos ramybės, kurią artimiausiai siekia pilietinė sąjunga, žmogus siekia, kad jam būtų gerai, ir dar labiau, kad būtų pakankamai apsaugos tobulinti savo moralę: šis tobulumas slypi tik pažinime ir dorybės praktikoje. Tuo pačiu metu jis nori, kaip ir privalo, rasti Bažnyčioje pagalbą, kurios dėka galėtų tobulai atlikti pamaldumo pareigą: tai slypi tikrosios religijos pažinime ir praktikoje, kuri yra pagrindinė dorybių, nes, grąžindama prie Dievo, ji užpildo ir išpildo visas kitas. Todėl, kuriant institucijas ir leidžiant įstatymus, reikia atsižvelgti į žmogaus moralinę ir religinę prigimtį bei rūpintis jos tobulinimu, tačiau teisingai ir tvarkingai: nieko negalima įsakyti ar uždrausti, neatsižvelgiant į tai, kas yra numatyta pilietinei visuomenei ir religinei bendruomenei. Dėl šios priežasties Bažnyčiai negali būti nesvarbu, kokie įstatymai galioja valstybėse, ne todėl, kad jie susiję su respublika, bet todėl, kad, kartais peržengdami savo ribas, jie įsiveržia į Bažnyčios teises. Dar daugiau, jei respublikos disciplina kenkia religijai, Bažnyčios pareiga, Dievo jai paskirta, yra tam priešintis ir uoliai stengtis, kad Evangelijos dorybė persmelktų tautų įstatymus ir institucijas. Kadangi respublikos likimas daugiausia priklauso nuo tų, kurie vadovauja tautai, todėl Bažnyčia negali remti ar rodyti palankumo tiems žmonėms, kurie, kaip ji žino, ją puola, atvirai atsisako gerbti jos teises ar siekia atskirti šventuosius ir pilietinius dalykus, kurie pagal prigimtį yra susiję. Priešingai, ji, kaip privalo, remia tuos, kurie, turėdami teisingą požiūrį į pilietinę ir krikščioniškąją respubliką, siekia, kad abi harmoningai dirbtų bendrojo gėrio labui. Šiuose nurodymuose slypi norma, kurią kiekvienas katalikas privalo sekti viešojoje veikloje. Žinoma, visur, kur Bažnyčia leidžia dalyvauti viešuosiuose reikaluose, reikia remti nepriekaištingos reputacijos žmones, kurie nusipelno krikščionių vardo: ir nėra jokios priežasties, kodėl būtų leistina teikti pirmenybę tiems, kurie yra priešiški religijai.
Iš to matyti, kokia didelė pareiga yra išsaugoti proto sutarimą, ypač kai šiais laikais krikščionių vardas puolamas su tokiu dideliu planų gudrumu. Visi, kurie uoliai laikysis Bažnyčios, kuri yra tiesos ramstis ir pagrindas, lengvai išvengs melagingų mokytojų, „žadančių jiems laisvę, nors patys yra korupcijos vergai“ (2 Pt 2, 1, 19): dar daugiau, tapę Bažnyčios dorybės dalininkais, jie išmintimi įveiks pinkles, o drąsa – jėgą. Nėra šios vietos nagrinėti, ar krikščionių vangumas ir vidiniai nesutarimai prisidėjo prie naujų dalykų, ir kiek: bet tikrai nedori žmonės būtų turėję mažiau drąsos ir nebūtų sukėlę tiek griūčių, jei daugelio sielose būtų stipriau klestėjęs tikėjimas, kuris veikia per meilę, ir jei krikščionių moralės, dieviškai mums perduotos, disciplina nebūtų taip plačiai žlugusi. Tegul praeities įvykiai, prisimenant, duoda naudos mokantis teisingiau elgtis ateityje.
Tačiau tiems, kurie ketina dalyvauti viešuosiuose reikaluose, reikia labai vengti dviejų ydų, iš kurių viena prisidengia išmintingumo vardu, kita slypi neapgalvotume. Kai kurie teigia, kad nereikia atvirai priešintis galingai ir įtakingai nedorybei, kad kova nesukeltų priešiškų reakcijų. Neaišku, ar šie žmonės stovi už Bažnyčią, ar prieš ją: mat jie tvirtina, kad išpažįsta katalikų doktriną, tačiau norėtų, kad Bažnyčia leistų tam tikras su ja nesuderinamas nuomones laisvai skleisti. Jie skausmingai dejuoja dėl tikėjimo žlugimo ir moralės pokyčių: tačiau nieko nedaro dėl vaisto, ar net dažnai per dideliu atlaidumu ar kenksmingu apsimetinėjimu didina blogį. Tie patys nori, kad niekas neabejotų jų atsidavimu Apaštališkajam Sostui: tačiau visada turi kažką, dėl ko pyksta ant popiežiaus. Tokio tipo žmonių išmintingumas yra iš tos rūšies, kurią Apaštalas Paulius vadina kūno išmintimi ir sielos mirtimi, nes ji nei paklūsta dieviškajam įstatymui, nei gali jam paklusti: „Kūno išmintis yra priešiška Dievui, nes ji nepaklūsta Dievo įstatymui, ir iš tikrųjų negali“ (Rom 8, 6–7). Niekas nėra mažiau tinkama blogiui mažinti. Mat priešai, kaip daugelis jų nesigėdija skelbti ir tuo girtis, yra visiškai pasiryžę, jei įmanoma, visiškai sunaikinti katalikų religiją, kuri yra vienintelė tikroji. Su tokiu planu jie nieko nebijo: jie žino, kad kuo labiau kitų dorybė yra išgąsdinta, tuo lengvesnė jiems bus galimybė daryti bloga. Todėl tie, kurie laikosi kūno išminties ir apsimeta nežinantys, kad kiekvienas krikščionis turi būti geras Kristaus kareivis: tie, kurie nori lengviausiu keliu ir neįsitraukę į kovą gauti nugalėtojams skirtus apdovanojimus, ne tik kad neužkerta kelio blogiui, bet veikiau jį palengvina.
Kita vertus, nemažai žmonių, suklaidinti klaidingo uolumo ar, kas būtų dar blogiau, veidmainiaudami, neprisiima savo vaidmens. Jie norėtų, kad Bažnyčios reikalai būtų tvarkomi pagal jų pačių sprendimą ir valią tiek, kad visa, kas daroma kitaip, juos erzina ar jie tam priešinasi. Šie žmonės veltui stengiasi tuščioje kovoje, ne mažiau smerktini nei kiti. Mat tai reiškia ne sekti teisėtą valdžią, o ją aplenkti, tuo pačiu uzurpuojant magistratų pareigas privačiams asmenims, sukeliant didelį tvarkos, kurią Dievas nustatė savo Bažnyčioje amžinai išsaugoti ir kurią niekas negali be bausmės pažeisti, trikdymą. Geriausiai elgiasi tie, kurie, kai tik reikia, nesibaimina stoti į kovą, tvirtai įsitikinę, kad neteisinga jėga žlugs, o teisės ir religijos šventumas galiausiai nugalės. Jie atrodo verta senovės dorybės, kai stengiasi ginti religiją, ypač prieš labai drąsią frakciją, kilusią krikščionių vardui pulti, kuri nesiliauja priešiškai siekti užvaldyti vyriausiąjį pontifiką: tačiau jie uoliai išlaiko paklusnumą, nepradėdami nieko be įsakymo. Kadangi tokia paklusnumo valia, sujungta su tvirtu protu ir pastovumu, yra būtina visiems krikščionims, kad, kokie bebūtų laiko atnešti išbandymai, jie niekur nepritrūktų, mes labai norime, kad kiekvieno sieloje giliai įsitvirtintų ta išmintis, kurią Paulius vadina dvasios išmintimi. Mat ji, valdydama žmogaus veiksmus, seka geriausią saiko taisyklę, užtikrindama, kad žmogus nei bailiai neviltų dėl tingumo, nei per daug pasitikėtų dėl neapgalvotumo.
Tačiau yra skirtumas tarp politinės išminties, kuri siekia bendrojo gėrio, ir tos, kuri susijusi su kiekvieno asmens gerove. Pastaroji matoma privačiuose asmenyse, kurie paklūsta teisingam patarimui ir protui valdydami save: pirmoji yra vadovaujančiuose, ypač valdovuose, kurių pareiga yra valdyti su galia: taip, kad privačių asmenų politinė išmintis atrodo visiškai susidedanti iš teisėtos valdžios įsakymų ištikimo vykdymo: „Išmintis slypi prote; tačiau valdyti ir vadovauti yra būdinga protui; todėl kiekvienas, tiek, kiek dalyvauja valdyme ir vadovavime, turi turėti proto ir išminties. Akivaizdu, kad pavaldinys, kaip pavaldinys, ir tarnas, kaip tarnas, neturi valdyti ar vadovauti, bet būti valdomas ir vadovaujamas. Todėl išmintis nėra tarno dorybė, kaip tarno, nei pavaldinio, kaip pavaldinio. Bet kadangi kiekvienas žmogus, kaip racionalus, tam tikru mastu dalyvauja valdyme pagal proto sprendimą, tiek jam tinka turėti išmintį. Todėl akivaizdu, kad valdovui išmintis yra tarsi architektūros menas, kaip sakoma VI Etikoje; o pavaldiniams ji yra tarsi rankų darbo menas.“ Ši tvarka ir šis susitarimas turėtų dar labiau galioti krikščioniškoje respublikoje, nes Popiežiaus politinė išmintis apima daugiau: jo pareiga yra ne tik valdyti Bažnyčią, bet ir apskritai taip tvarkyti krikščionių piliečių veiksmus, kad jie tinkamai atitiktų amžinojo išganymo viltį. Iš to matyti, kad, be didžiausio nuomonių ir veiksmų sutarimo, būtina veikime laikytis bažnytinės valdžios politinės išminties. Krikščioniškosios bendruomenės administravimas artimiausiai ir po Romos Popiežiaus priklauso vyskupams: kurie, nors ir nepasiekia popiežiškosios valdžios viršūnės, bažnytinėje hierarchijoje yra tikri vadovai; ir, valdydami atskiras Bažnyčias, jie yra tarsi pagrindiniai statytojai dvasiniame pastate, turintys pagalbininkus ir patarėjų tarnus – dvasininkus. Prie šios Bažnyčios struktūros, kurios joks mirtingasis negali pakeisti, turi būti pritaikyta gyvenimo veikla. Todėl, kaip vyskupams būtina sąjunga su Apaštališkuoju Sostu vykdant vyskupystę, taip dvasininkams ir pasauliečiams reikia labai glaudžiai gyventi ir veikti kartu su savo vyskupais. Žinoma, vyskupų elgesyje ar nuomonėse gali būti kas nors mažiau pagirtina ar neįtikėtina: tačiau joks privatus asmuo neturėtų uzurpuoti teisėjo vaidmens, kurį Kristus Viešpats patikėjo tik tam, kurį paskyrė savo avinėliams ir avims vadovauti. Kiekvienas turėtų prisiminti labai išmintingą Grigaliaus Didžiojo sentenciją: „Pavaldiniai turi būti įspėjami, kad jie nevertintų savo vadovų gyvenimo neapgalvotai, jei mato, kad jie galbūt elgiasi smerktinai, kad, teisingai kritikuodami blogį, per puikybės impulsą nenuskęstų į gilesnes klaidas. Jie turi būti įspėjami, kad, svarstydami vadovų klaidas, netaptų drąsesni prieš juos, bet taip vertintų jų labai ydingus veiksmus savyje, kad, suvaržyti dieviškosios baimės, jie nenorėtų atsisakyti nešti pagarbos jungą po jais… Vadovų veiksmai neturi būti puolami burnos kalaviju, net jei jie teisingai laikomi smerktinais.“
Vis dėlto pastangos bus mažai naudingos, jei gyvenimas nebus formuojamas pagal krikščioniškų dorybių discipliną. Šventųjų Raštų sentencija apie žydų tautą sako: „Kol jie nenusidėjo savo Dievo akyse, jiems buvo gera: mat jų Dievas nekenčia neteisybės… Kai jie nukrypo nuo kelio, kurį Dievas jiems davė, kad juo eitų, jie buvo sunaikinti mūšiuose daugelio tautų“ (Jdt 5, 21–22). Žydų tauta buvo tarsi pradinis krikščionių tautos modelis: ir jų senovės įvykiuose dažnai buvo būsimojo tiesos atspindys: tik dieviškoji geradarybė mus daug didesnėmis malonėmis praturtino ir papuošė, todėl nedėkingos sielos kaltė daro krikščionių nusikaltimus daug sunkesnius.
Bažnyčia niekada ir jokiu būdu nėra Dievo apleista: ji neturi ko bijoti dėl žmonių nusikaltimų: tačiau tautoms, išsigimstančioms nuo krikščioniškosios dorybės, negali būti tokio pat saugumo. „Nuodėmė daro tautas nelaimingas“ (Pat 14, 34). Jei šios sentencijos tiesos jėgą patyrė visi praeities amžiai, kodėl mūsų amžius neturėtų jos patirti? Daugybė ženklų rodo, kad jau artėja pelnytos bausmės, ir tai patvirtina pačių valstybių būklė; mat daugelį jų matome išvargintas vidinių blogybių, niekur visiškai saugias. Jei nedorėlių frakcijos atkakliai tęs savo kelią: jei jiems pavyks, kaip jie siautėja su blogais metodais ir dar blogesniais ketinimais, taip pat sustiprėti turtais ir galia, iš tiesų reikia baimintis, kad visos valstybės gali griūti nuo pamatų, kuriuos nustatė prigimtis. Ir šios didelės baimės negali būti užkirstos vien žmogaus pastangomis, ypač todėl, kad didžiulė minia, atmetusi krikščionių tikėjimą, moka teisingą puikybės bausmę, nes, apakinta geismų, veltui ieško tiesos, priima klaidingus dalykus kaip tikrus, ir mano esanti išmintinga, kai vadina blogį geru, o gera blogiu, statydama tamsą šviesa ir šviesą tamsa. Todėl būtina, kad Dievas įsikištų ir, prisimindamas savo gerumą, atsižvelgtų į žmogaus visuomenę. Todėl, kaip anksčiau karštai raginome, su ypatingu uolumu ir pastovumu reikia nuolankia malda prašyti dieviškosios gailestingumo, ir atgaivinti dorybes, kuriomis kuriamas krikščioniškas gyvenimas. Visų pirma reikia pažadinti ir išsaugoti meilę, kuri yra pagrindinis krikščioniškojo gyvenimo ramstis, be kurios arba visai nėra dorybių, arba jos yra be vaisių. Todėl šventasis Paulius, ragindamas Kolosiečius vengti visų ydų ir nesiekti tuščios dorybių šlovės, priduria: „O virš viso to turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys“ (Kol 3, 14). Iš tiesų meilė yra tobulumo ryšys, nes tuos, kuriuos ji apima, glaudžiai sujungia su pačiu Dievu ir tobulina, kad sielos gyvenimą jie semtų iš Dievo, gyventų su Dievu, viską nukreipdami į Dievą. Dievo meilė turi būti sujungta su artimųjų meile, nes žmonės dalyvauja begaliniame Dievo gerume ir neša Jo išreikštą paveikslą bei formą. „Mes turime šį įsakymą iš Dievo, kad tas, kuris myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 21). „Jei kas sako: ‚Aš myliu Dievą‘, o nekenčia savo brolio, tas yra melagis“ (1 Jn 4, 20). Ir šis meilės įsakymas buvo Jo dieviškojo davėjo pavadintas nauju, ne todėl, kad žmonių meilė vienas kitam nebuvo jau įsakyta kokio nors įstatymo ar pačios prigimties, bet todėl, kad šis krikščioniškas meilės būdas buvo visiškai naujas ir per visą istoriją negirdėtas. Mat ta meile, kuria Jėzus Kristus yra mylimas savo Tėvo ir pats myli žmones, Jis išprašė savo mokiniams ir pasekėjams, kad jie galėtų turėti vieną širdį ir vieną sielą Jame, kaip Jis ir Tėvas yra viena prigimtimi. Niekas nežino, kaip giliai šis įsakymo poveikis nuo pradžių įsiskverbė į krikščionių širdis ir kokius bei kiek didelius sutarimo, abipusio geranoriškumo, pamaldumo, kantrybės ir drąsos vaisius jis atnešė. Kodėl gi nesistengti sekti mūsų protėvių pavyzdžiais? Patys laikai suteikia nemažų paskatų meilei. Atsinaujinant nedorėlių priešiškumui Jėzui Kristui, krikščionys turi atnaujinti savo pamaldumą ir meilę, kuri yra didžių dalykų kūrėja. Tegul liaujasi, jei yra, nesutarimai: tegul nutyla tos varžybos, kurios išsklaido kovotojų jėgas ir jokiu būdu nepadeda religijai: suvienytomis tikėjimo mintimis ir meilės valiomis, kaip teisinga, tegul gyvenimas būna skirtas Dievo ir žmonių meilei.
Ši vieta ragina ypač kreiptis į tėvus, kad jie vadovautųsi šiais nurodymais valdydami savo namus ir anksti mokytų savo vaikus. Šeima yra respublikos pradžia, ir didelė dalis valstybių likimo formuojasi namų sienose. Todėl tie, kurie nori atskirti ją nuo krikščioniškų principų, pradėdami nuo šaknų, skuba sugadinti namų visuomenę. Jų nusikaltimo neatbaido mintis, kad tai neįmanoma be didelės tėvų skriaudos: mat prigimtis suteikia tėvams teisę auklėti tuos, kuriuos jie pagimdė, su pridėta pareiga, kad auklėjimas ir vaikų mokymas atitiktų tikslą, dėl kurio jie Dievo malone gavo palikuonis. Todėl tėvams būtina stengtis ir kovoti, kad atremtų bet kokią šios srities skriaudą ir visiškai užtikrintų, kad jie turėtų galią auklėti savo vaikus, kaip dera, krikščionišku būdu, ypač užkirsdami kelią mokykloms, kuriose yra pavojus, kad vaikai gali sugerti bedievystės nuodą. Kai kalbama apie tinkamą jaunimo formavimą, jokia pastanga ar darbas negali būti per didelis, ir net reikia imtis dar didesnių. Šioje srityje visiškai verti visų pagyrimo yra daugybė katalikų iš įvairių tautų, kurie didelėmis išlaidomis ir dar didesniu pastovumu steigia mokyklas savo vaikams mokyti. Sekti šį naudingą pavyzdį ten, kur to reikalauja laikai, yra tinkama; tačiau pirmiausia reikia pabrėžti, kad namų auklėjimas gali labai daug ką duoti vaikų sieloms. Jei jaunoji karta namuose ras teisingą gyvenimo discipliną ir krikščioniškų dorybių tarsi treniruočių aikštelę, valstybių gerovė turės didelę apsaugą.
Atrodo, kad jau palietėme pagrindinius dalykus, kuriuos šiais laikais katalikai turi sekti ir kurių vengti. Liko, ir tai yra jūsų pareiga, Gerbiami Broliai, pasirūpinti, kad mūsų balsas pasiektų visur, ir kad visi suprastų, kaip svarbu iš tikrųjų įgyvendinti tai, ką šiuose laiškuose aptarėme. Šių pareigų laikymasis negali būti varginantis ar sunkus, nes Jėzaus Kristaus jungas yra saldus, o Jo našta lengva. Jei kas nors atrodo sunkiau įvykdoma, jūsų autoritetu ir pavyzdžiu skatinsite kiekvieną uoliau stengtis ir išlaikyti nenugalimą dvasią prieš sunkumus. Parodykite, kaip dažnai Mes patys įspėjome, kad pavojuje yra labai vertingi ir labai geidžiami gėriai: jų išsaugojimui visi darbai turi būti laikomi verta kančia; ir patys šie darbai atneš tokį atlygį, kokį teikia krikščioniškai gyvenamas gyvenimas. Kitaip tariant, nenorėti kovoti už Kristų yra kovoti prieš Jį; Jis pats liudija, kad Jis neigs prieš savo Tėvą danguje tuos, kurie atsisako Jį išpažinti žmonių akivaizdoje žemėje. Kalbant apie Mus ir jus visus, kol gyvensime, niekada neleisime, kad mūsų autoritetas, patarimai ar darbai bet kokiu būdu būtų trūkstami šioje kovoje. Nėra abejonių, kad tiek kaimenei, tiek ganytojams Dievo pagalba bus suteikta, kol kova nebus laimėta. Šia viltimi sustiprinti, kaip dangiškų dovanų ženklą ir mūsų geros valios liudijimą, jums, Gerbiami Broliai, ir dvasininkams bei visai tautai, patikėtai kiekvieno iš jūsų globai, labai meilingai Viešpatyje suteikiame apaštališkąjį palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1890 m. sausio 10 d., dvyliktaisiais mūsų pontifikato metais.
LEO PP. XIII