1928 m. rugsėjo 8 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką „Rerum Orientalium“, kurios pavadinimas lotyniškai reiškia „Apie Rytų reikalus“. Šis dokumentas buvo skirtas skatinti Rytų Bažnyčių studijas ir gilinti supratimą apie jų liturgiją, teologiją bei kultūrą. Enciklika buvo adresuota patriarchams, primatams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietiniams ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu.
Lietuviškai enciklika dažnai vadinama „Apie Rytų reikalus“ arba „Apie Rytų Bažnyčių studijų skatinimą“. Šie pavadinimai atspindi dokumento esmę – skatinti Rytų krikščioniškųjų tradicijų pažinimą ir studijas.
Enciklikos pagrindinis tikslas buvo skatinti Rytų Bažnyčių studijas, siekiant geriau suprasti jų teologiją, liturgiją ir kultūrą. Popiežius pabrėžė, kad daugelis nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių kilo dėl abipusio nesupratimo ir nežinojimo. Todėl jis ragino dvasininkus ir tikinčiuosius gilintis į Rytų krikščioniškąsias tradicijas, kad būtų galima atkurti vienybę ir bendrystę.
Enciklikoje popiežius Pijus XI priminė istorinius pavyzdžius, kai buvo siekiama vienybės tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Jis paminėjo šventuosius Kirilą ir Metodijų, kurie buvo pasiųsti evangelizuoti slavų tautas, bei jų priėmimą Romoje. Taip pat buvo paminėti įvairūs susirinkimai, tokie kaip Bari, Liono ir Florencijos, kuriuose buvo diskutuojama apie Rytų Bažnyčių reikalus ir siekiama vienybės.
Popiežius Pijus XI ragino vyskupus ir religinių ordinų vadovus skatinti Rytų Bažnyčių studijas seminarijose ir kolegijose. Jis pabrėžė, kad šios studijos ne tik padės geriau suprasti Rytų krikščioniškąsias tradicijas, bet ir praturtins Vakarų dvasininkų teologinį supratimą. Popiežius taip pat skatino siųsti kunigus studijuoti į Popiežiškąjį Rytų institutą Romoje, kuris buvo įkurtas siekiant gilinti žinias apie Rytų Bažnyčias.
Enciklika „Rerum Orientalium“ turėjo reikšmingą įtaką Rytų Bažnyčių studijų plėtrai. Ji paskatino daugelį seminarijų ir teologinių institucijų įtraukti Rytų teologijos ir liturgijos kursus į savo programas. Taip pat buvo sustiprintas Popiežiškojo Rytų instituto vaidmuo, kuris tapo svarbiu centru Rytų krikščioniškųjų tradicijų studijoms.
Rerum orientalium
POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA
DĖL RYTŲ REIKALŲ STUDIJŲ SKATINIMO
GERBIAMIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU:
Gerbiami Broliai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas
- Niekam, bent kiek susipažinusiam su Katalikų Bažnyčios analais, nėra paslaptis, kokį dėmesį mūsų Pirmtakai per pastaruosius amžius skyrė Rytų reikalų studijoms ir gilesniam jų pažinimui skatinti tarp krikščionių, ypač tarp kunigų. Jie gerai suprato, kad daugybė blogybių ir tas apgailėtinas skilimas, kuris atplėšė tiek daug kadaise klestinčių Bažnyčių nuo vienybės šaknies, kilo pirmiausia iš abipusio tautų nežinojimo ir niekinimo, taip pat iš įsitvirtinusių išankstinių nuomonių, kurias lėmė ilgalaikis sielų atsiskyrimas; ir kad šios kliūtys turi būti pašalintos, norint išgydyti tiek daug blogybių. Kad iliustruotume šį rūpestį, trumpai prisiminkime keletą istorinių liudijimų iš tų laikų, kai vienybės saitai pradėjo silpnėti, rodančių Romos Popiežių pastangas šioje srityje. Visiems žinoma, kokiu gerumu, netgi pagarba, Hadrianas II priėmė abu slavų apaštalus, Kirilą ir Metodijų, ir kokiais išskirtiniais pagarbos ženklais juos pagerbė; taip pat kokiu uolumu jis, siųsdamas legatus, prisidėjo prie aštuntojo ekumeninio susirinkimo, ketvirtojo Konstantinopolio, sušaukto neilgai po to, kai didelė Viešpaties kaimenės dalis buvo skausmingai atplėšta nuo Romos Popiežiaus, dieviškai paskirto aukščiausiojo Ganytojo. Vėliau buvo surengti kiti šventi susirinkimai, skirti Rytų Bažnyčių reikalams tvarkyti, tarp jų: Baryje prie šventojo Nikolajaus Miriečio kapo, kur šventasis Anzelmas, Augustino daktaras ir Kenterberio arkivyskupas, savo išskirtine mokymo ir gyvenimo šventumu sujaudino visų protus ir širdis; Liono, kur du Bažnyčios šviesuliai, Angelų Daktaras Tomas ir Serafiškasis Bonaventūra, buvo Grigaliaus X sušaukti kartu, nors vienas mirė kelionėje, o kitas – per sunkius Susirinkimo darbus; taip pat Feraroje ir Florencijoje, kur, vadovaujant iškiliems Rytų krikščionių šviesuliams, netrukus tapusiems Romos Bažnyčios kardinolais, Besarionui Nikėniečiui ir Izidoriui Kijeviečiui, katalikų dogmos tiesa, pagrįsta protu ir keliu bei tarsi persmelkta Kristaus meile, atrodė atvėrusi kelią Rytų krikščionims sutaikyti su Aukščiausiuoju Ganytoju.
- Šie keli pavyzdžiai, Gerbiami Broliai, kuriuos iki šiol paminėjome, akivaizdžiai rodo tėvišką šios Apaštališkosios Sostinės rūpestį ir pastangas Rytų tautų atžvilgiu; jie iš tiesų yra ryškesni, tačiau savo prigimtimi retesni. Vis dėlto daugybė kitų, niekada nenutrūkusių, naudos iš Romos Bažnyčios – tarsi nuolatine ir, galima sakyti, kasdiene geradaryste – pasiekė visas Rytų sritis, ypač siunčiant religinius vyrus, kurie aukodavo savo gyvenimus, kad tarnautų Rytų tautų gerovei. Remiami šios Apaštališkosios Sostinės autoriteto, šie kilnūs vyrai, daugiausia iš Pranciškaus Asyžiečio ir Dominyko religinių šeimų, išėjo į priekį, steigdami namus ir kurdami naujas savo Ordino provincijas. Su dideliais vargais jie ne tik Palestinoje ir Armėnijoje, bet ir kitose srityse, kur Rytų krikščionys, pavergti totorių ar turkų valdžiai, buvo prievarta atskirti nuo Romos vienybės ir neturėjo prieigos prie aukščiausių, ypač religinių, disciplinų, ugdė tiek teologiją, tiek kitas mokslus, susijusius su pilietine ir religine kultūra.
- Šiuos išskirtinius nuopelnus ir Apaštališkosios Sostinės ketinimus jau XIII a. atrodė puikiai supratę Paryžiaus universiteto daktarai, kurie, kaip liudija istorija, atsiliepdami į šios Sostinės troškimus, įsteigė savo universitetui prijungtą tam tikrą Rytų kolegiją. Mūsų Pirmtakas Jonas XXII vėliau rūpestingai teiravosi Paryžiaus vyskupo Hugo apie šios kolegijos pažangą Rytų studijose ir jos vaisius.
- Prie to prisideda kiti ne mažiau reikšmingi liudijimai, užfiksuoti to meto literatūros paminkluose. Humbertas de Romanis, išmintingiausias vyras ir Pamokslininkų Ordino generalinis magistras, savo knygoje apie tai, kas turėtų būti aptarta Liono visuotiniame susirinkime, išvardijo šiuos dalykus kaip būtinus Rytų širdims laimėti: graikų kalbos žinojimą ir įgūdžius, „nes per kalbų įvairovę tautų skirtingumas susiburia į tikėjimo vienybę“; taip pat graikų knygų gausą ir mūsų knygų, išverstų į Rytų kalbas, tinkamą atsargą; jis taip pat ragino savo brolius, susirinkusius Milane vykusiame generaliniame kapitule, labai vertinti ir šventai puoselėti Rytų kalbų žinojimą ir studijas, kad jie būtų pasirengę ir paruošti šventoms ekspedicijoms į tas tautas, jei tai būtų Dievo valia. Ne kitaip elgėsi Pranciškonų šeimoje Rogeris Baconas, tas mokytas vyras, labai brangus mūsų Pirmtakui Klemensui IV, kuris ne tik išsamiai rašė apie chaldėjų, arabų ir graikų kalbas, bet ir aiškino kitų kalbų žinias. Jį sekė Raimundas Lullus, taip pat išskirtinės erudicijos ir pamaldumo vyras, kuris, būdingai savo temperamentui, dar karščiau prašė mūsų Pirmtakų Celestino V ir Bonifacija VIII, kad būtų įgyvendintos, atsižvelgiant į laikų aplinkybes, drąsesnės idėjos, susijusios su Rytų reikalų ir studijų tvarkymu, vieno iš Kardinolų paskyrimu šiems studijams vadovauti, ir nuolatinių šventų ekspedicijų organizavimu tiek tarp totorių, saracėnų ir kitų netikinčiųjų, tiek tarp „schizmatikų“, siekiant sugrąžinti juos į Bažnyčios vienybę.
- Tačiau ypač iškilmingas ir atmintinas yra sprendimas, priimtas, kaip teigiama, to paties Raimundo Lulluso skatinimu ir vadovaujant, Vjenos visuotiniame susirinkime ir mūsų Pirmtako Klemenso V paskelbtas dekretas, kuriame tarsi užuomina randame mūsų Rytų Instituto pagrindą: „Šventajam Susirinkimui pritariant, mes nutarėme įsteigti mokyklas šių kalbų mokymui, kur tik Romos kurija būtų, taip pat Paryžiaus, Oksfordo, Bolonijos ir Salamankos universitetuose, nustatydami, kad kiekvienoje iš šių vietų būtų katalikų vyrai, turintys pakankamas hebrajų, graikų, arabų ir chaldėjų kalbų žinias, po du kiekvienai kalbai, kurie vadovautų mokykloms, ištikimai versdami knygas iš šių kalbų į lotynų kalbą ir rūpestingai mokydami kitus šių kalbų, perduodami jų įgūdžius atsidavusiu mokymu; kad taip išmokyti ir pakankamai išlavinti šių kalbų žiniomis, jie, Dievui vadovaujant, galėtų duoti laukiamus vaisius, sveikai skleisdami tikėjimą tarp šių netikinčių tautų…“
- Kadangi tose Rytų tautose, tuo metu viskam esant suardytam ir daugeliui mokslinių priemonių išsklaidytoms, vargu ar buvo įmanoma itin įžvalgius mokslininkų protus aukštesnėmis doktrinomis ugdyti ir puošti, todėl, Gerbiami Broliai, žinote, kad mūsų Pirmtakai taip pat rūpinosi, kad, be kitų svarbių studijų centrų, kurie tuo metu egzistavo, Rytų disciplinoms skirtos katedros būtų atviros, o ypač šioje šventame Mieste būtų įsteigti tam tikri seminarai, iš kurių tų tautų auklėtiniai, kruopščiai išmokyti visų doktrinų puošmenų, būtų pasirengę stoti į gerą kovą. Todėl Romoje buvo įkurti vienuolynai ir kolegijos graikams bei rusėnams, o maronitams ir armėnams skirtos namai: kokia nauda sieloms ir doktrinų pažangai liudija puikūs dokumentai, kuriuos Tikėjimo Sklaidos Šventoji Kongregacija rūpinosi išleisti įvairiomis Rytų kalbomis, taip pat neįkainojami Rytų kodeksai, kuriuos Vatikano Biblioteka kruopščiai rinko ir šventai saugojo.
- Tačiau reikalai čia nesustojo: kaip minėjome aukščiau, mūsų artimi Pirmtakai, gerai suprasdami, kad gilesnis Rytų reikalų pažinimas tarp Vakarų žmonių labai prisideda prie abipusės meilės ir pagarbos skatinimo, visa jėga stengėsi pasiekti šį didį gėrį. Tai liudija Grigalius XVI, kuris, pakeltas į Aukščiausiojo Pontifiko viršūnę tais pačiais metais, kai turėjo vykdyti pontifikinę misiją pas Rusijos imperatorių Aleksandrą I, labai rūpestingai tyrinėjo Rusijos reikalus; tai liudija Pijus IX, kuris tiek prieš, tiek po Vatikano Susirinkimo karštai rekomendavo skatinti Rytų apeigų ir senovinių doktrinų studijas; tai liudija Leonas XIII, kuris su tokia meile ir pastoraciniu rūpesčiu globojo koptus, slavus ir visus Rytų krikščionis, kad, be naujos Augustinijonų šeimos, pavadintos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų vardu, jis taip pat skatino kitus Religinių bendruomenių narius gilintis į Rytų reikalų žinias ir jas plėsti, steigė naujas kolegijas Rytų krikščionims tiek jų regionuose, tiek pačiame Romos mieste, o Beiruto Jėzuitų studijų universitetą, iki šiol klestintį ir mums labai brangų, apdovanojo didžiausiomis pagyromis; tai liudija Pijus X, kuris, įsteigęs Romoje Pontifikinį Biblinį Institutą, uždegė naują entuziazmą Rytų reikalams ir kalboms, ne be labai džiuginančių vaisių, daugelio širdyse.
- Šį tėvišką rūpestį Rytų tautomis, tarsi šventą paveldą gavęs iš Pijaus X, mūsų artimiausias Pirmtakas Benediktas XV labai uoliai sekė, siekdamas, kiek leido jėgos, suteikti Rytų reikalams apsaugą ir augimą. Jis ne tik įsteigė Šventąją Kongregaciją, atsakingą už visus Rytų apeigas ir reikalus, bet taip pat nusprendė įkurti „tinkamą aukštesniųjų studijų namą Rytų reikalams šiame Mieste, krikščionių pasaulio sostinėje“, aprūpintą „visu reikiamu aparatu, kurio reikalauja šio amžiaus erudicija, ir iškiliausiais kiekvienos srities mokytojais, giliai išstudijavusiais Rytus“, taip pat turintį teisę „suteikti daktaro laipsnius, tačiau tik bažnytinėse disciplinose, susijusiose su Rytų krikščionių tautomis“. Šis institutas buvo atviras ne tik Rytų krikščionims ar tiems, kurie buvo atskirti nuo katalikų vienybės, bet ypač lotynų kunigams, kurie norėjo atsidėti šventajai erudicijai ar vykdyti šventąją tarnystę tarp Rytų krikščionių. Todėl didžiausia pagarba turi būti atiduota tiems mokytiems vyrams, kurie beveik ketverius metus uoliai dirbo, kad naujojo Instituto auklėtiniai būtų išmokyti Rytų disciplinų.
- Tačiau šio labai tinkamo Instituto plėtrai trukdė ne menka kliūtis, nes, nors jis buvo arčiau Vatikano rūmų, buvo toli nuo tos miesto dalies, kuri yra labiausiai gyvenama. Todėl, ką Benediktas XV planavo padaryti, Mes, norėdami įgyvendinti nuo savo Pontifikato pradžios, nusprendėme perkelti Rytų Institutą į Biblinio Instituto patalpas, kurios yra labai artimos jo studijoms ir tikslams, tačiau atskirtas, ketindami, kai tik leis aplinkybės, suteikti jam savo atskirą buveinę. Be to, siekdami užtikrinti, kad ateityje niekada netrūktų vyrų, tinkamų Rytų disciplinoms mokyti, ir manydami, kad tai lengviau pasieksime, jei šį svarbų darbą pavedame vienai Religinei šeimai, savo laišku, datuotu 1922 m. rugsėjo 14 d., įsakėme Jėzuitų Draugijos Generaliniam Vyresniajam, kad, vedamas savo meilės ir deramos paklusnumo Šventajam Sostui bei Kristaus Vietininkui, įveikdamas visas kliūtis, prisiimtų visą Instituto administravimą pagal šias taisykles: kad, aukščiausiajam Instituto vadovavimui išliekant Mums ir mūsų įpėdiniams, Jėzuitų Draugijos Generalinis Vyresnysis turėtų parūpinti tinkamus vyrus Instituto pareigoms, kurios iš tiesų yra labai sudėtingos, ar tai būtų Prezidentas, ar mokytojai; ir kad jis visada, tiek pats, tiek per Prezidentą, siūlytų Mums ir mūsų įpėdiniams patvirtinti tuos, kuriuos pasirinko mokyti įvairias Instituto disciplinas, ir praneštų apie viską, kas, jo nuomone, prisidėtų prie Instituto gyvybės apsaugos ir jo augimo skatinimo.
- Dabar, praėjus vos šešeriems metams, kai, ne be tam tikro dieviško įkvėpimo, nusprendėme tai įgyvendinti, galime dėkoti Dievui, kad mūsų pastangos jau davė labai džiuginančių vaisių. Nors auklėtinių ir klausytojų skaičius, kaip ir būdinga šio Instituto prigimčiai, nebuvo ir nebus didžiulis, jis nebuvo toks mažas, kad Mes labai nesidžiaugtume, matydami, kaip kasdien auga tvirta žmonių grupė, kuri netrukus iš šios šešėlinės arenos žengs į atvirą lauką, apginkluota doktrinų ir pamaldumo priemonėmis, kurios, atrodo, bus labai naudingos Rytų gerovei.
- Šioje vietoje labai giriame Ordinarius, tiek Vyskupus, tiek religinių šeimų Vadovus, kurie, savo noru atsiliepdami į mūsų troškimus, iš įvairių tautų ir regionų, iš Rytų ir Vakarų, atsiuntė keletą savo kunigų į Romą, kad jie būtų išmokyti Rytų disciplinų; taip pat raginame kitų bendruomenių, plačiai pasklidusių pasaulyje, Vadovus sekti šiuo pavyzdžiu ir nesiųsti į mūsų Rytų Institutą tų auklėtinių, kuriuos jie žino esant tinkamesnius ir labiau linkusius šiems studijams. Leiskite mums, Gerbiami Broliai, priminti jums, ką išsamiau aptarėme neseniai išleistoje enciklikoje „Mortalium Animos“. Kas gi gali nežinoti, kokie dažni sklinda kalbėjimai apie tam tikrą vienybę, visiškai svetimą Kristaus, Bažnyčios Įkūrėjo, minčiai, kuri turėtų būti skatinama tarp visų krikščionių? Arba kam nežinomi ginčai, kurie ypač Europoje ir Amerikoje plačiai aptarinėjami, ir kurie yra itin svarbūs, kai kalbama apie Rytų bendruomenes, tiek sutinkančias su Romos Bažnyčia, tiek dar nuo jos atsiskyrusias? Tačiau, jei mūsų seminarijų auklėtiniai, kas tikrai džiugina, per visą savo studijų laiką yra išmokyti apie novatorių klaidas ir lengvai atpažįsta bei paneigia jų klastingus argumentus, dažniausiai jie nėra pakankamai išmokyti doktrinos, kuri leistų jiems tvirtai spręsti klausimus, susijusius su Rytų reikalais, papročiais ir teisėtomis jų apeigomis, taip šventai išlaikomomis katalikų vienybėje, nes šie rimti klausimai reikalauja ypatingo ir labai tikslaus studijų dėmesio.
- Todėl, kadangi nieko negalima praleisti, kas galėtų prisidėti prie labai trokštamos šios reikšmingos Viešpaties kaimenės dalies vienybės su tikrąja Kristaus Bažnyčia atkūrimo ar prie didesnės meilės tiems, kurie, skirtingų apeigų, yra giliai prisirišę prie Romos Bažnyčios ir Kristaus Vietininko, Mes karštai prašome jūsų, Gerbiami Broliai, kad kiekvienas pasirūpintumėte išrinkti bent vieną iš savo kunigų, kuris, gerai išmokytas Rytų disciplinų, būtų pasirengęs jas tinkamai perduoti seminarijų auklėtiniams. Mes žinome, kad katalikiškosios universitetų pareiga yra įsteigti specialią fakultetą Rytų reikalams, ir džiaugiamės, kad šiai pareigai, mums patiems remiant ir padedant, jau pradėta tenkinti Paryžiuje, Luvene ir Lisabonoje; taip pat džiaugiamės, kad kai kuriose kitose teologijos studijų vietose, netgi su valstybinių valdžių parama ir ne be šventų Vyskupų pritarimo ir skatinimo, neseniai buvo įsteigtos šios Rytų disciplinų katedros. Tačiau nėra taip sunku kiekvienoje teologijos seminarijoje turėti bent vieną mokytoją, kuris, kartu su istorijos, liturgijos ar kanonų teisės disciplina, galėtų perduoti bent pagrindinius Rytų reikalų elementus. Taip nukreipus auklėtinių protus ir širdis į Rytų doktrinas ir apeigas, neišvengiamai bus gauta nemaža nauda; ir ne tik Rytų gerovei, bet ir patiems auklėtiniams, kurie, tikėtina, iš to giliau suvoks katalikų teologiją ir lotynų discipliną bei karščiau mylės tikrąją Kristaus Sužadėtinę, kurios nuostabus grožis, net ir apeigų įvairovėje spindintis vienybe, jiems atsivers dar ryškesniu būdu.
- Apsvarstę visus šiuos privalumus, kurie krikščionių reikalui kyla iš tokio jaunimo ugdymo, kaip aprašėme, laikėme savo pareiga negailėti jokių pastangų, kad mūsų patvirtintas Rytų Institutas ne tik būtų visiškai saugus, bet ir, kiek įmanoma, kasdien klestėtų naujais augimais. Todėl, kai tik mums tai tapo įmanoma, paskyrėme jam atskirą buveinę prie Šv. Marijos Didžiosios Eskviline, investuodami didelę pinigų sumą į Antoniano namo įsigijimą ir pritaikymą šiam naujam tikslui, lėšas, kurias gavome iš dosnaus neseniai mirusio Vyskupo ir pamaldaus vyro iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jiems todėl linkime ir meldžiame gausiausio dangaus atlygio. Taip pat negalime nutylėti, kad iš Ispanijos gavome paramą, kuri leido mums įrengti erdvesnę ir garbingesnę biblioteką naujojoje Instituto buveinėje. Šį dosnumą giriame kaip pavyzdį, nes iš ilgametės patirties, vadovaujant Ambrozijonos ir Vatikano bibliotekoms, puikiai suprantame, kokia svarbi yra aprūpinti šią naują biblioteką priemonėmis, kuriomis tiek mokytojai, tiek auklėtiniai galėtų patogiai semtis Rytų reikalų žinių tarsi iš tam tikrų, kartais paslėptų ir nežinomų, bet labai turtingų šaltinių ir perduoti jas viešajai naudai. Mes, nebijodami jokių sunkumų, kurių numatome ne mažai ir ne lengvų, visiškai atsidėsime viskam, kas susiję su Rytų regionais, papročiais, kalbomis, apeigomis, rinkimui; labai džiaugsimės, jei kas nors, vedamas savo pamaldumo Kristaus Vietininkui, prisidės prie šio didelio darbo, ar aukodamas lėšas, ar teikdamas knygas, kodeksus, lenteles ar kitus Rytų krikščionių paminklus bei pėdsakus, pagal savo galimybes mums padėdamas.
- Ir todėl tikime, kad Rytų tautos, savo akimis išvydusios tiek daug savo protėvių pamaldumo, doktrinų, menų puikių paminklų, pačios įsitikins, kokioje pagarboje Romos Bažnyčia laiko tikrą, amžiną, teisėtą „ortodoksiją“, ir kokiu religingumu ją saugo, gina ir skleidžia. Šie, tarsi stipriausi argumentai, kaip galima pagrįstai tikėtis, paveiks daugelį Rytų krikščionių, ypač jei prie abipusio studijų bendravimo prisidės krikščioniškosios meilės jėga, tad kodėl gi jie, atgaudami protėvių šlovę ir atsisakydami išankstinių nuomonių, netrokštų sugrįžti prie labai trokštamos vienybės, kuri remiasi ne daline, bet – kaip dera tikriems Kristaus garbintojams, susivienijusiems viename tvarte po vienu Ganytoju – pilna ir atvira tikėjimo išpažinimu?
- Kad šis džiaugsmingiausias rytas pagaliau nušvistų krikščionių pasauliui, Mes to prašome su karštais troškimais ir maldomis Dievui. Tuo tarpu, Gerbiami Broliai, galbūt naudinga trumpai nurodyti, kaip mūsų Rytų Institutas, bendradarbiaudamas su mumis, skiria savo pastangas ir darbą šiam didžiam tikslui įgyvendinti. Yra du studijų tipai, kuriuos atlieka mokytojų veikla: vienas, kuris tarsi apsiriboja vidaus ribomis, ir kitas, kuris pasirodo viešai, publikuojant Rytų krikščionių dokumentus, iki šiol neištirtus ar laiko išblukintus.
- Kalbant apie patį jaunimo ugdymą, be disidentų teologijos dogmatikos, Rytų Tėvų aiškinimo ir visko, kas susiję su Rytų studijomis, nagrinėjamomis protu ir keliu, istorija, liturgija, archeologija, kitomis šventomis disciplinomis ir įvairiomis tų tautų kalbomis, su didžiausiu džiaugsmu paminime, kad prie bizantinių institucijų Mes pagaliau galėjome pridėti ir islamo studijas – kas Romos universitetuose iki šiol galbūt buvo negirdėta. Dėl išskirtinio dieviškosios Apvaizdos gerumo šiai labai naudingai disciplinai mokyti paskyrėme vyrą, kilusį iš turkų tautos, kuris, po ilgų studijų, Dievo įkvėpimu priėmęs katalikų religiją ir gavęs kunigystės orumą, atrodė tinkamiausias mokyti auklėtinius, kurie vykdys šventąją tarnystę tarp savo tautiečių, kaip sėkmingai veikti tiek su paprastesniais žmonėmis, tiek su išsilavinusiais mokslininkais, vieno ir to paties Dievo ir Evangelijos įstatymo labui.
- Ne mažesnės svarbos yra Instituto darbai ir pastangos, viešai publikuojamos, siekiant skleisti katalikų vardą ir teisėtą vienybę tarp krikščionių. Knygos, pavadintos „Orientalia Christiana“, kurių daugumą parašė patys Instituto mokytojai, o kai kurias – kiti labai patyrę Rytų reikalų žinovai, Instituto patarimu, per šiuos kelerius metus buvo išleistos. Jos arba aiškina senovines ir dabartines tam tikros tautos sąlygas, dažnai nežinomas mūsų žmonėms, arba naujai nušviečia Rytų religinę istoriją, remiantis iki šiol paslėptais dokumentais. Be to, jos pasakoja apie Rytų vienuolių ir net jų Patriarchų santykius su šia Apaštališkąja Sostimi, Romos Popiežių rūpestį saugant jų teises ir gėrybes; jos lygina disidentų teologines nuomones apie Sakramentus ir pačią Bažnyčią su katalikų tiesa; taip pat aiškina ir komentuoja Rytų kodeksus. Galiausiai, kad per ilgai neišvardytume, nėra nieko, kas susiję su šventomis disciplinomis ar turi kokį nors ryšį su Rytų kultūra – pavyzdžiui, graikų pėdsakai, išlikę Pietų Italijoje – kas atrodytų svetima šių vyrų kruopščiausiems studijoms.
- Esant tokioms aplinkybėms, kieno širdis, apmąstant tokią didžiulę darbų naštą, pirmiausia prisiimtą Rytų gerovei, nebūtų pakylėta tvirčiausia viltimi, kad gailestingiausias žmonių Atpirkėjas Kristus Jėzus, pasigailėjęs tiek daug žmonių apgailėtino likimo, ilgai klaidžiojusių toli nuo teisingo kelio, ir palaikydamas mūsų iniciatyvas, pagaliau sugrąžins savo avis į vieną tvartą, kurį valdys vienas Ganytojas? Ypač kai tarp tų tautų taip religingai išsaugota didelė dieviškojo Apreiškimo dalis; ir klesti nuoširdus paklusnumas Kristui Viešpačiui, išskirtinė meilė ir pamaldumas Jo Nekaltai Motinai, taip pat jų Sakramentų naudojimas. Todėl, kadangi Dievas, savo gerumu, nusprendė naudoti žmones, ypač kunigus, kaip tarnus, kad užbaigtų žmonijos Atpirkimo darbą, kas lieka, Gerbiami Broliai, jei ne vėl karščiausiais prašyti ir maldauti jūsų, kad kartu su mumis ne tik mintimis ir širdimis sutiktumėte, bet ir savo darbą bei pastangas skirtumėte, kad kuo greičiau išauštų tas labai trokštamas rytas, kai galėsime pasveikinti ne tik kelis, bet daugumą graikų, slavų, rumunų ir kitų Rytų tautų sūnų, iki šiol atsiskyrusių, sugrąžintų prie senosios bendrystės su Romos Bažnyčia? Mąstant apie tai, ką Mes, Dievui padedant, pradėjome ir ketiname užbaigti, kad pagreitintume šį didžiulį džiaugsmą, atrodo, kad galime save palyginti su tuo šeimininku, kurį Kristus Viešpats pavaizdavo kviečiantį į puotą: „Ateikite, nes jau viskas paruošta“ (Lk 14, 17). Šiuos žodžius pritaikydami mūsų reikalui, karštai raginame jus, Gerbiami Broliai, tiek visus kartu, tiek kiekvieną atskirai, kad, visomis jėgomis skatindami Rytų reikalų studijas, su mumis sutelktumėte savo dvasios jėgas šiam didžiam darbui užbaigti. Ir taip, pašalinus visus labai trokštamos vienybės kliūtis, su Šventąja Nekaltaja Dievo Motina ir šventaisiais Rytų bei Vakarų Tėvais ir Daktarais kaip globėjais, pagaliau galėsime apkabinti brolius ir sūnus, taip ilgai nuo mūsų atsiskyrusius, sugrįžusius į tėvo namus, tvirčiausiai sujungtus ta meile, kuri remiasi tiesa ir pilna krikščioniškojo įstatymo išpažinimu kaip tvirčiausiu pagrindu.
- Kad mūsų iniciatyvos sulauktų laimingiausios sėkmės ir rezultato, kaip dangaus dovanų laidą ir mūsų tėviškos geranoriškumo liudijimą, Mes su didžiausia meile teikiame jums, Gerbiami Broliai, ir jūsų globai patikėtai kaimenei Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1928 m. rugsėjo aštuntąją dieną, Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventėje, septintaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIJUS XI