Enciklika „Quod iam diu“ buvo paskelbta 1918 m. gruodžio 1 d. Ją paskelbė popiežius Benediktas XV, penktaisiais savo pontifikato metais. Šis dokumentas buvo išleistas netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai pasaulis ruošėsi Paryžiaus taikos konferencijai.
Lotyniškas pavadinimas „Quod iam diu“ reiškia „Tai, ko jau seniai laukta“. Lietuviškai šią encikliką galima vadinti „Apie būsimą taikos konferenciją“ arba „Dėl ilgai laukto taikos susitarimo“.
Enciklika buvo parašyta siekiant paskatinti visus katalikus melstis už būsimą taikos konferenciją ir jos dalyvius. Popiežius pabrėžė, kad nors karo veiksmai jau baigėsi, tikroji taika dar nebuvo pasiekta. Todėl jis ragino tikinčiuosius visame pasaulyje melstis, kad Dievas apšviestų konferencijos delegatus ir padėtų jiems priimti teisingus sprendimus, kurie užtikrintų ilgalaikę taiką.
Enciklika „Quod iam diu“ atspindėjo popiežiaus Benedikto XV pastangas skatinti taiką ir susitaikymą po Pirmojo pasaulinio karo. Nors enciklika neturėjo tiesioginės įtakos politiniams sprendimams, ji pabrėžė Bažnyčios vaidmenį taikos procese ir skatino tikinčiuosius aktyviai dalyvauti maldoje už taiką.
Enciklika buvo paskelbta praėjus vos kelioms savaitėms po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu pasaulis ruošėsi Paryžiaus taikos konferencijai, kurioje turėjo būti nustatytos sąlygos taikai tarp kariaujančių šalių. Popiežius Benediktas XV, kuris viso karo metu ragino nutraukti karo veiksmus ir siekti taikos, šia enciklika dar kartą pabrėžė maldos ir dvasinio pasirengimo svarbą taikos procese.
QUOD IAM DIU
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE BŪSIMĄ TAIKOS KONFERENCIJĄ
PATRIARCHAMS, ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS
IR KITIEMS KATALIKŲ PASAULIO ORDINARAMS
Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Tai, ko ilgai troško visas pasaulis, už ką krikščionybė taip karštai meldėsi ir už ką Mes, bendro sielvarto vertėjai, niekada nenustojome melstis su tėvo širdimi, nukreipta į visų gerovę, – įvyko akimirksniu: pagaliau ginklų žvangėjimas liovėsi. Tiesa, taika dar nėra iškilmingai užbaigusi didžiojo karo, tačiau kelias į taiką buvo laimingai atvertas su paliaubomis, kurios kol kas sustabdė skerdynes ir niokojimą sausumoje, jūroje ir ore. Galima būtų pateikti daug ir įvairių priežasčių, paaiškinančių šio įvykio staigumą; tačiau jei ieškoma aukščiausios priežasties, nėra kito kelio, kaip tik žvelgti aukštyn į Tą, kuris valdo visus įvykius. Paveiktas savo tarnų nenutrūkstamų maldų gailestingumo, Jis dabar leidžia žmonijai vėl atsikvėpti po tiek daug išbandymų ir kančių. Todėl, kol visi dėkoja Viešpačiui už šią nuostabią dovaną, džiaugiamės, kad katalikų pasaulyje įvyko daug įspūdingų pamaldumo demonstracijų šiam tikslui. Dabar lieka melsti dieviškojo gailestingumo, kad būtų uždėta karūna ant didžiosios mums suteiktos dovanos. Netrukus įvairių tautų delegatai susitiks iškilmingame kongrese, kad suteiktų pasauliui teisingą ir ilgalaikę taiką; joks žmonių susirinkimas iki šiol neturėjo spręsti tokių rimtų ir sudėtingų klausimų, kokius teks spręsti jiems.
- Todėl nereikia žodžių, kad parodytume, kaip labai jiems reikia būti apšviestiems iš aukštybių, kad jie gerai atliktų savo didžiąją užduotį. Kadangi jų sprendimai bus itin reikšmingi visai žmonijai, neabejojame, kad katalikai, kuriems tvarkos ir pilietinio progreso palaikymas yra sąžinės pareiga, privalo šauktis Dieviškosios pagalbos visiems, dalyvaujantiems taikos konferencijoje. Norime, kad ši pareiga būtų pristatyta visiems katalikams. Todėl, Gerbiami Broliai, kad iš netrukus vyksiančio kongreso ateitų ta didžioji dangaus dovana – tikroji taika, pagrįsta krikščioniškais teisingumo principais, kad ant jų nusileistų apšvietimas iš Dangiškojo Tėvo, jūsų rūpesčiu turi būti nurodyti viešas maldas kiekvienoje jūsų vyskupijų parapijoje tokiu būdu, kokį manysite tinkamiausiu. O Mes, kad ir nevertinai atstovaudami Jėzui Kristui, Taikos Karaliui, dėsime visas mūsų Apaštališkosios Tarnystės pastangas, kad sprendimai, kurie bus priimti siekiant užtikrinti pasaulyje tvarkos ir santarvės ramybę amžiams, būtų noriai priimami ir ištikimai vykdomi katalikų visur.
- Kaip dangaus malonių pranašas ir mūsų geranoriškumo įrodymas, jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkijai ir žmonėms, iš širdies teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, 1918 m. gruodžio 1 d., penktaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV