Enciklika „Quamquam pluries“ paskelbta popiežiaus Leono XIII 1889 m. gegužės 15 d. Tai viena žymiausių enciklikų apie šv. Juozapą – Bažnyčios ir šeimos globėją. Leonas XIII pontifikavo 1878–1903 m. ir per savo valdymą parašė daugybę svarbių socialinių ir religinių dokumentų, tačiau būtent „Quamquam pluries“ tapo pirmuoju tokio masto Bažnyčios kreipimusi į šv. Juozapo asmenį.
Lietuviškai pavadinimas beveik visada rašomas originalo forma – „Quamquam pluries“. Pažodžiui išvertus tai reiškia „Nors dažnai“ arba „Nors daug kartų“. Rečiau lietuvių kalba sutinkama santraukiniu pavadinimu „Enciklika apie šv. Juozapą“ arba „Enciklika apie šv. Juozapo globą“.
Kodėl šis dokumentas buvo parašytas? XIX a. pabaigoje Europoje plito socialinės įtampos, darbininkų judėjimai, socialistinės ir antiklerikalinės idėjos. Katalikų šeimos ir visuomenės vienybė buvo stipriai išbandoma. Leonas XIII jautė, kad reikia dvasinio stiprybės šaltinio, kuris būtų pavyzdys tiek šeimoms, tiek Bažnyčiai – todėl encikliką skyrė šv. Juozapo – Marijos vyro ir Jėzaus globėjo – asmeniui.
Enciklikoje Leonas XIII kviečia visą katalikų pasaulį melstis šv. Juozapui kaip ypatingam globėjui ir užtarėjui sunkiu metu, ypač šeimoms ir dirbantiesiems. Dokumente pabrėžiama, kad Juozapas buvo ne tik tylus ir nuolankus Dievo tarnas, bet ir pavyzdys tėvystei, ištikimybei, darbštumui, atsakomybei už šeimą. Taip pat enciklikoje Leonas XIII ragina spalio mėnesį – kartu su Rožiniu – kalbėti specialią maldą šv. Juozapui, kuri pateikta dokumento pabaigoje.
Pasekmės ir atgarsiai: „Quamquam pluries“ enciklika prisidėjo prie šv. Juozapo kulto stiprėjimo visame katalikiškame pasaulyje. Nuo šio dokumento paskelbimo šv. Juozapo šventė ir jo maldos tapo dar labiau paplitusios, o pats šv. Juozapas įtvirtintas kaip šeimos ir darbo globėjas. Enciklikos nuostatos turėjo įtakos vėlesnei Bažnyčios socialinei doktrinai – ypač apie darbo orumą ir šeimos svarbą, kuri buvo dar plačiau išplėtota garsiojoje Leono XIII enciklikoje „Rerum novarum“ (1891).
Istoriškai „Quamquam pluries“ laikoma vienu iš pagrindinių tekstų, kuriuose popiežius atvirai kreipiasi į tikinčiuosius dėl šv. Juozapo užtarimo visuomenės ir šeimos krizės akivaizdoje, taip pabrėždamas, kad dvasiniai autoritetai ir tikėjimas gali būti tikrasis atsakas į socialinius iššūkius.
QUAMQUAM PLURIES
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
DĖL Atsidavimo ŠV. JUOZAPUI
Mūsų Gerbiamiems Broliams Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir kitiems Ordinarijams, esantiems Taikoje ir Vienybėje su Šventuoju Sostu
- Nors Mes jau daug kartų įsakėme visame pasaulyje aukoti specialias maldas, kad katalikybės interesai būtų uoliai pavedami Dievui, niekas nelaikys keistu, kad Mes laikome dabartinį momentą tinkamu dar kartą pabrėžti šią pareigą. Streso ir išbandymų laikotarpiais – ypač kai tamsos jėgoms, atrodo, leidžiama bet kokia neteisėta veika – Bažnyčioje buvo įprasta su ypatingu uolumu ir atkaklumu kreiptis į Dievą, jos kūrėją ir gynėją, prašant šventųjų užtarimo – ypač Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, kurios globa visada buvo veiksmingiausia. Šių pamaldžių maldų ir pasitikėjimo Dievo gerumu vaisiai visada, anksčiau ar vėliau, tapdavo akivaizdūs. Dabar, Gerbiami Broliai, jūs žinote, kokiais laikais gyvename; jie vargu ar mažiau apgailėtini krikščionių religijai nei blogiausios dienos, kurios praeityje buvo pilnos kančių Bažnyčiai. Mes matome tikėjimą, visų krikščioniškų dorybių šaknį, silpnėjantį daugelio sielose; matome meilę atšąlant; jaunąją kartą kasdien vis labiau ištvirkstančią moralėje ir pažiūrose; Jėzaus Kristaus Bažnyčią puolamą iš visų pusių atvira jėga ar gudrybėmis; negailestingą karą, vykdomą prieš Suverenumą Pontifiką; ir pačius religijos pamatus griaunamus su kasdien vis didėjančiu įžūlumu. Šie dalykai, iš tiesų, yra taip gerai žinomi, kad nėra reikalo mums išsamiai kalbėti apie tai, į kokias gelmes visuomenė nusmuko šiais laikais, ar apie planus, kurie dabar jaudina žmonių protus. Tokiomis nelaimingomis ir neramiomis aplinkybėmis žmogiškos priemonės yra nepakankamos, ir tampa būtina, kaip vienintelis išteklius, prašyti pagalbos iš Dieviškosios galios.
- Dėl šios priežasties Mes laikėme būtina kreiptis į krikščionių žmones ir paraginti juos su didesniu uolumu ir pastovumu prašyti Visagalio Dievo pagalbos. Artėjant spalio mėnesiui, kurį Mes jau pašventinome Mergelei Marijai, pavadinę ją Rožinio Karaliene, Mes karštai raginame tikinčiuosius atlikti šio mėnesio praktikas su, jei įmanoma, dar didesniu pamaldumu ir pastovumu nei iki šiol. Mes žinome, kad Mergelės motiniškame gerume yra tikra pagalba, ir esame labai tikri, kad niekada veltui nepasitikėsime ja. Jei ji daugybėje atvejų parodė savo galią padėdama krikščionių pasauliui, kodėl turėtume abejoti, kad ji dabar atnaujins savo galios ir palankumo pagalbą, jei iš visų pusių jai bus aukojamos nuolankios ir pastovios maldos? Ne, Mes veikiau tikime, kad jos įsikišimas bus tuo nuostabesnis, nes ji leido mums taip ilgai melstis jai su ypatingais prašymais. Bet Mes turime ir kitą tikslą, kurį, kaip įprasta, Gerbiami Broliai, jūs uoliai skatinsite. Kad Dievas būtų palankesnis mūsų maldoms ir kad Jis su dosnumu ir skubumu ateitų į pagalbą Savo Bažnyčiai, Mes laikome labai naudinga krikščionių žmonėms nuolat su dideliu pamaldumu ir pasitikėjimu šauktis, kartu su Dievo Motina Mergele, jos skaistaus Sužadėtinio, palaimintojo Juozapo; ir Mes laikome visiškai tikru, kad tai bus labai malonu pačiai Mergelei. Kalbėdami apie šią atsidavimo praktiką, apie kurią Mes viešai kalbame pirmą kartą šiandien, Mes neabejojame, kad ne tik žmonės yra linkę į ją, bet kad ji jau yra įsitvirtinusi ir sparčiai auga. Mes matėme, kaip atsidavimas šv. Juozapui, kurį praeityje Romos Popiežiai plėtojo ir pamažu didino, mūsų laikais išaugo į didesnes proporcijas, ypač po to, kai mūsų pirmtakas Pijus IX, laimingos atminties, atsiliepdamas į daugelio vyskupų prašymą, paskelbė šį šventą patriarchą katalikų Bažnyčios globėju. Ir kadangi, be to, yra labai svarbu, kad atsidavimas šv. Juozapui įsitvirtintų kasdienėse katalikų pamaldumo praktikose, Mes norime, kad krikščionių žmonės būtų prie to skatinami visų pirma mūsų žodžiais ir autoritetu.
- Ypatingos priežastys, dėl kurių šv. Juozapas buvo paskelbtas Bažnyčios Globėju, ir iš kurių Bažnyčia tikisi išskirtinės naudos iš jo globos ir apsaugos, yra tai, kad Juozapas buvo Marijos sužadėtinis ir buvo laikomas Jėzaus Kristaus Tėvu. Iš šių šaltinių kilo jo orumas, šventumas, šlovė. Iš tiesų, Dievo Motinos orumas yra toks aukštas, kad niekas sukurtas negali būti aukštesnis už jį. Bet kadangi Juozapas buvo sujungtas su Palaimintąja Mergele santuokos saitais, negali būti abejojama, kad jis priartėjo arčiau nei bet kas kitas prie to išskirtinio orumo, kuriuo Dievo Motina taip kilniai pranoksta visas sukurtas prigimtis. Nes santuoka yra intymiausia iš visų sąjungų, kuri iš savo esmės suteikia dovanų bendrystę tarp tų, kurie ja sujungti. Taigi, duodamas Juozapui Palaimintąją Mergelę kaip sužadėtinę, Dievas paskyrė jį būti ne tik jos gyvenimo palydovu, jos mergystės liudytoju, jos garbės gynėju, bet ir, pagal santuokos saitą, jos aukšto orumo dalyviu. Ir Juozapas spindi tarp visų žmonių pačiu iškiliausiu orumu, nes pagal dieviškąją valią jis buvo Dievo Sūnaus globėjas ir laikomas Jo tėvu tarp žmonių. Todėl atsitiko taip, kad Dievo Žodis buvo nuolankiai pavaldus Juozapui, kad Jis jam pakluso ir kad Jis atliko visas tas pareigas, kurias vaikai privalo atlikti savo tėvams. Iš šio dvigubo orumo kilo pareiga, kurią gamta uždeda šeimų galvoms, todėl Juozapas tapo dieviškosios šeimos, kurios vadovas jis buvo, globėju, valdytoju ir teisėtu gynėju. Ir per visą savo gyvenimą jis vykdė šias pareigas ir atsakomybes. Jis pasišventė su galinga meile ir kasdiene rūpesčiu apsaugoti savo sužadėtinę ir Dieviškąjį Kūdikį; reguliariai savo darbu jis uždirbdavo tai, kas buvo būtina jų maitinimui ir aprangai; jis saugojo Kūdikį nuo mirties, kurią grasino monarcho pavydas, ir rado Jam prieglobstį; kelionės varguose ir tremties kartėlyje jis visada buvo Mergelės ir Jėzaus palydovas, pagalbininkas ir atrama. Dabar dieviškoji šeima, kurią Juozapas valdė su tėvo autoritetu, savo ribose turėjo vos gimusią Bažnyčią. Iš to paties fakto, kad švenčiausioji Mergelė yra Jėzaus Kristaus motina, ji yra visų krikščionių, kuriuos ji pagimdė ant Kalvarijos kalno tarp didžiausių Atpirkimo kančių, motina; Jėzus Kristus tam tikra prasme yra krikščionių pirmagimis, kurie per įvaikinimą ir Atpirkimą yra Jo broliai. Ir dėl šių priežasčių Palaimintasis Patriarchas žiūri į krikščionių, sudarančių Bažnyčią, daugybę kaip į specialiai jam patikėtą – šią beribę šeimą, pasklidusią po žemę, kuriai, kadangi jis yra Marijos sužadėtinis ir Jėzaus Kristaus Tėvas, jis tarsi turi tėvišką autoritetą. Todėl yra natūralu ir verta, kad kaip Palaimintasis Juozapas tenkino visus Nazareto šeimos poreikius ir apgaubė ją savo apsauga, taip dabar jis turėtų apgaubti savo dangiškosios globos skraiste ir ginti Jėzaus Kristaus Bažnyčią.
- Jūs gerai suprantate, Gerbiami Broliai, kad šios mintys yra patvirtintos daugelio Tėvų nuomone, kuriai pritaria šventoji liturgija, kad senovės Juozapas, patriarcho Jokūbo sūnus, buvo šv. Juozapo prototipas, ir pirmasis savo šlove išpranašavo būsimo Šventosios Šeimos globėjo didybę. Ir iš tiesų, be to, kad abiem buvo duotas tas pats vardas – aspektas, kurio reikšmė niekada nebuvo neigiama – jūs gerai žinote panašumus, kurie egzistuoja tarp jų; būtent, kad pirmasis Juozapas pelnė savo šeimininko palankumą ir ypatingą geranoriškumą, ir kad per Juozapo valdymą jo namai pasiekė klestėjimą ir turtą; kad (dar svarbiau) jis valdė karalystę su dideliu autoritetu, ir, kai derlius buvo prastas, jis taip išmintingai pasirūpino visais egiptiečių poreikiais, kad karalius jam suteikė „pasaulio gelbėtojo“ titulą. Taip Mes galime išpranašauti naująjį senajame patriarcho. Ir kaip pirmasis sukėlė savo šeimininko namų klestėjimą ir tuo pačiu metu teikė dideles paslaugas visai karalystei, taip antrasis, skirtas būti krikščionių religijos globėju, turėtų būti laikomas Bažnyčios, kuri iš tiesų yra Viešpaties namai ir Dievo karalystė žemėje, gynėju ir apsaugotoju. Štai kodėl visų luomų ir šalių žmonės turėtų skubėti prie palaimintojo Juozapo pasitikėjimo ir globos. Šeimų tėvai randa Juozape geriausią tėviško rūpesčio ir budrumo įkūnijimą; sutuoktiniai – tobulą meilės, taikos ir santuokinio ištikimybės pavyzdį; mergelės tuo pačiu metu randa jame mergystės vientisumo modelį ir gynėją. Kilmingieji išmoks iš Juozapo, kaip išsaugoti savo orumą net nelaimėje; turtingieji supras, pagal jo pamokas, kokios gėrybės yra labiausiai trokštamos ir laimimos savo darbo kaina. Kalbant apie darbininkus, amatininkus ir žemesnio rango asmenis, jų kreipimasis į Juozapą yra ypatinga teisė, ir jo pavyzdys yra skirtas jų ypatingam mėgdžiojimui. Nes Juozapas, karališko kraujo, sujungtas santuoka su didžiausia ir švenčiausia moterimi, laikomas Dievo Sūnaus tėvu, praleido savo gyvenimą dirbdamas ir amatininko triūsu laimėjo būtinus savo šeimos išlaikymo išteklius. Todėl yra tiesa, kad žemos būklės būsena neturi nieko gėdingo, ir darbininko darbas ne tik nėra negarbingas, bet, jei prie jo prisijungia dorybė, gali būti išskirtinai kilnus. Juozapas, patenkintas savo menkais turtais, su didybe ištvėrė išbandymus, kylančius dėl tokios ribotos sėkmės, sekdamas savo Sūnumi, kuris, būdamas gyvenimo Viešpats, apsivilkęs vergo pavidalu, savo laisva valia pasidavė visko atėmimui ir praradimui.
- Per šias mintis vargšai ir tie, kurie gyvena iš savo rankų darbo, turėtų būti geros nuotaikos ir mokytis būti teisingi. Jei jie laimi teisę išeiti iš skurdo ir pasiekti geresnį rangą teisėtomis priemonėmis, protas ir teisingumas juos palaiko keičiant tvarką, kuri iš pradžių jiems buvo nustatyta Dievo Apvaizdos. Bet kreipimasis į jėgą ir kova maištingais keliais, siekiant tokių tikslų, yra beprotybė, kuri tik dar labiau apsunkina blogį, kurį jie siekia pašalinti. Todėl tegul vargšai, jei jie nori būti išmintingi, nepasitiki maištingų žmonių pažadais, bet veikiau palaimintojo Juozapo pavyzdžiu ir globa bei Bažnyčios motiniška meile, kuri kiekvieną dieną vis labiau užjaučia jų dalią.
- Dėl šios priežasties – labai pasitikėdami jūsų uolumu ir vyskupišku autoritetu, Gerbiami Broliai, ir neabejodami, kad geri ir pamaldūs tikintieji pranoks vien tik įstatymo raidę – Mes nustatome, kad per visą spalio mėnesį, deklamuojant Rožinį, kuriam Mes jau esame įstatymą nustatę, būtų pridėta malda šv. Juozapui, kurios formulė bus atsiųsta su šiuo laišku, ir kad šis paprotys būtų kartojamas kiekvienais metais. Tiems, kurie deklamuoja šią maldą, Mes suteikiame kiekvieną kartą septynerių metų ir septynių Gavėnių atlaidus. Tai yra naudinga ir labai pagirtina praktika, jau įsitvirtinusi kai kuriose šalyse, pašvęsti kovo mėnesį šventojo Patriarcho garbei kasdienėmis pamaldumo praktikomis. Ten, kur šis paprotys negali būti lengvai įsitvirtinęs, bent jau pageidautina, kad prieš šventės dieną, kiekvienos parapijos pagrindinėje bažnyčioje, būtų švenčiamas trijų dienų maldos laikotarpis. Toje šalyse, kur kovo 19-oji – šv. Juozapo šventė – nėra Privaloma Šventė, Mes raginame tikinčiuosius ją pašventinti, kiek įmanoma, privačiomis pamaldumo praktikomis, tarsi tai būtų Privaloma Diena, garbindami savo dangiškąjį globėją.
- Ir kaip dangaus malonių ženklą bei mūsų geros valios liudijimą, Mes labai meiliai suteikiame Viešpatyje jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkams ir jūsų žmonėms Apaštališkąjį palaiminimą.
Duota iš Vatikano, 1889 m. rugpjūčio 15 d., vienuoliktaisiais mūsų Pontifikato metais.