1906 m. liepos 28 d. popiežius Pijus X paskelbė encikliką Pieni l’animo, skirtą Italijos arkivyskupams ir vyskupams. Šiuo dokumentu jis reagavo į nerimą keliančias tendencijas tarp Italijos dvasininkijos, ypač jaunųjų kunigų, kurie demonstravo nepaklusnumą ir nepriklausomybę nuo bažnytinės hierarchijos.
Enciklikos pavadinimas Pieni l’animo iš italų kalbos reiškia „Pilna siela“ arba „Siela pilna“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Apie dvasininkiją Italijoje“ arba „Apie kunigų discipliną Italijoje“.
Pieni l’animo buvo paskelbta siekiant sustiprinti dvasininkų discipliną ir paklusnumą bažnytinei hierarchijai. Popiežius Pijus X pabrėžė, kad dvasininkai turi būti ištikimi savo vyskupams ir laikytis nustatytų taisyklių, ypač kalbant apie pamokslavimą, spaudos leidinius ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje.
Enciklikoje pabrėžiama, kad:
- Dvasininkai privalo griežtai laikytis paklusnumo savo vyskupams ir vengti bet kokios nepriklausomos veiklos be jų leidimo.
- Seminarijose turi būti užtikrinta tinkama dvasinė ir intelektualinė formacija, remiantis Šventojo Tomo Akviniečio mokymu.
- Pamokslavimas turi būti grindžiamas Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija, o ne asmeninėmis nuomonėmis ar politinėmis ideologijomis.
- Dvasininkams draudžiama be vyskupo leidimo steigti ar vadovauti laikraščiams ir periodiniams leidiniams.
- Draudžiama dvasininkams prisijungti prie organizacijų, kurios nėra patvirtintos bažnytinės valdžios, ypač tokių kaip Nacionalinė demokratinė lyga.
Enciklikos paskelbimas sustiprino Bažnyčios poziciją prieš dvasininkų nepaklusnumą ir nepriklausomybę. Nors kai kurie dvasininkai, tokie kaip Romolo Murri, toliau skatino politinį aktyvumą, daugelis pakluso popiežiaus nurodymams. Enciklika padėjo formuoti vieningą požiūrį į dvasininkų vaidmenį visuomenėje ir sustiprino Bažnyčios hierarchinę struktūrą.
Pieni l’animo yra dokumentas, rodantis Katalikų Bažnyčios pastangas išlaikyti discipliną ir vienybę, ypač susidūrus su vidiniais iššūkiais. Jis parodo popiežiaus Pijaus X ryžtą kovoti su judėjimais, kurie kėlė grėsmę Bažnyčios struktūrai ir mokymui. Enciklika taip pat liudija apie sudėtingus Bažnyčios santykius su religiniais judėjimais ir jų pasekmes tikinčiųjų bendruomenei.
PIENI L’ANIMO
POPIEŽIAUS PIO X ENCIKLIKA
DĖL ITALIJOS DVASININKŲ
VENERABILIAMS BROLIAMS, ITALIJOS ARKIVYSKUPAMS IR VYSKUPAMS
Venerabilūs Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
- Mūsų siela bijo griežto atskaitomybės, kurią vieną dieną turėsime duoti Jėzui Kristui, Ganytojų Kunigaikščiui, dėl kaimenės, kurią Jis patikėjo mūsų globai. Kiekvieną dieną su dideliu rūpesčiu praleidžiame, siekdami kuo labiau apsaugoti tikinčiuosius nuo pavojingų blogybių, kurios šiuo metu vargina visuomenę. Todėl Mes laikome sau skirtus Pranašo žodžius: „Šauk, nesiliauk, pakelk savo balsą kaip trimitą.“ Todėl kartais žodžiu, kartais laišku Mes nuolat įspėjame, meldžiame ir smerkiame, visų pirma žadindami mūsų Brolių vyskupų uolumą, kad kiekvienas iš jų itin rūpestingai prižiūrėtų tą kaimenės dalį, kuriai Šventoji Dvasia jį paskyrė.
- Priežastis, kuri dabar skatina Mus pakelti savo balsą, yra labai rimta. Ji reikalauja viso jūsų proto dėmesio ir visos jūsų pastoracinės tarnybos energijos, kad būtų užkirstas kelias jau didelę žalą padariusiam netvarkai. Jei šis netvarka nebus radikaliai pašalinta tvirta ranka, ateinančiais metais bus jaučiamos dar pražūtingesnės pasekmės. Iš tikrųjų, Venerabilūs Broliai, Mes gavome laiškų, kupinų liūdesio ir ašarų, iš kelių iš jūsų, kuriuose jūs apgailestaujate dėl nepaklusnumo ir nepriklausomybės dvasios, kurią kai kur rodo dvasininkai. Be abejo, šiais laikais nuodinga atmosfera labai smarkiai gadina žmonių protus, o mirtini padariniai yra tie, kuriuos apaštalas šv. Judas aprašė: „Šie žmonės taip pat suteršia kūną, nepaiso autoriteto, išjuokia didybę.“ Tai yra, be itin žeminančio moralės sugadinimo, taip pat yra atviras autoriteto ir jį vykdančiųjų paniekinimas. Tačiau tai, kas Mus užpildo sielvartu, yra faktas, kad ši dvasia bent menkiausiu laipsniu įsiskverbia į šventovę, užkrėsdama tuos, kuriems labiausiai tiktų Ekleziasto žodžiai: „Jų karta, paklusnumas ir meilė.“ Ši nelaiminga dvasia ypač daro žalą jauniems kunigams, skleisdama tarp jų naujas ir smerktinas teorijas apie pačią paklusnumo prigimtį. Dar rimčiau yra tai, kad šios maksimos daugiau ar mažiau slaptai platinamos tarp jaunimo, besiruošiančio kunigystei seminarijų ribose, siekiant pritraukti naujų narių į šią augančią maištininkų grupę.
- Todėl Mes laikome savo pareiga, Venerabilūs Broliai, kreiptis į jūsų sąžinę, kad jūs negailėtumėte jokių pastangų ir tvirta ranka bei nuolatine ryžtu nesudvejotumėte sunaikinti šią blogą sėklą, kuri neša tokias pražūtingas pasekmes. Niekada nepamirškite, kad Šventoji Dvasia jus paskyrė valdyti. Prisiminkite šv. Pauliaus įsakymą Titui: „Bark su visu autoritetu. Tegul niekas tavęs neniekina.“ Būkite tvirti reikalaudami iš savo kunigų ir dvasininkų to paklusnumo, kuris yra absoliuti pareiga visiems tikintiesiems ir sudaro svarbiausią šventąją kunigų pareigą.
- Imkitės tinkamų priemonių, būtinų šių kivirčingų sielų skaičiui sumažinti. Gerai įsidėmėkite, Venerabilūs Broliai, Apaštalo įspėjimą Timotiejui: „Neskubėk uždėti rankų ant jokio žmogaus.“ Iš tikrųjų, skubėjimas priimant vyrus į Šventuosius Ordinus natūraliai atveria kelią padaugėti žmonių šventovėje, kurie nedidina džiaugsmo. Mes žinome, kad yra miestų ir vyskupijų, kur, toli gražu nebereikia skųstis dvasininkų trūkumu, dvasininkų skaičius gerokai viršija tikinčiųjų poreikius. Venerabilūs Broliai, kokia priežastis taip dažnai uždėti rankas? Tose vietose, kur dvasininkų trūkumas nėra pakankama priežastis skubėti tokiu svarbiu klausimu ir dvasininkų yra daugiau nei reikalauja poreikiai, niekas neatleidžia nuo didžiausio atsargumo ir tikslumo renkantis tuos, kurie gaus kunigišką garbę. Aspirantų uolumas nėra pasiteisinimas skubai. Kunigystė, kurią Jėzus Kristus įsteigė sielų išganymui, jokiu būdu nėra žmogiška profesija ar pareiga, į kurią bet kas, jos norintis dėl bet kokios priežasties, gali teigti turintis teisę. Todėl tegul vyskupai kviečia jaunuolius į šventuosius ordinus ne pagal aspirantų norus ar pretekstus, bet, kaip nurodo Tridento Susirinkimas, pagal vyskupijų poreikius. Šioje užduotyje jie gali rinktis tik tuos, kurie yra tikrai tinkami, ir atleisti tuos, kurie turi polinkius, prieštaraujančius kunigiškajam pašaukimui. Pavojingiausi iš šių polinkių yra drausmės nepaisymas ir ta proto puikybė, kuri jį skatina.
- Kad netrūktų jaunų vyrų, turinčių tinkamas savybes šventajai tarnystei, Venerabilūs Broliai, Mes norime labai pabrėžti tai, ką jau ne kartą nurodėme. Tai yra, jūs turite labai rimtą pareigą prieš Dievą itin rūpestingai saugoti ir puoselėti tinkamą seminarijų veiklą. Jūsų kunigai bus tokie, kokius jūs juos išmokysite. Mūsų išmintingiausio pirmtako 1902 m. gruodžio 8 d. jums adresuotas laiškas, kaip testamentas iš jo ilgo Pontifikato, yra labai svarbus. Mes nenorime prie jo pridėti nieko naujo; Mes tik priminsime jame nustatytas taisykles. Mes ypač rekomenduojame nedelsiant vykdyti mūsų įsakymus, paskelbtus per Vyskupų ir Regulinių Kongregaciją, dėl seminarijų koncentravimo, ypač filosofijos ir teologijos studijoms. Tokiu būdu bus užtikrintas didelis pranašumas, kylantis iš didžiųjų ir mažųjų seminarijų atskyrimo, ir ne mažesnis pranašumas, susijęs su būtinu dvasininkų mokymu.
- Tegul seminarijos būna uoliai saugomos, kad būtų išlaikyta tinkama atmosfera. Jos visada turi būti skirtos išskirtinai jaunimo rengimui ne civilinėms karjeroms, bet kilniam pašaukimui tapti Kristaus tarnais. Tegul filosofija, teologija ir susiję mokslai, ypač Šventasis Raštas, būna studijuojami pagal pontifikalines direktyvas: pagal šv. Tomo mokymą, kurį mūsų garbingas pirmtakas taip dažnai rekomendavo, ir Mes patys rekomendavome 1904 m. sausio 23 d. Apaštališkajame Laiške. Todėl tegul vyskupai itin išmintingai prižiūri profesorių mokymus. Tegul jie primena tiems, kurie siekia tam tikrų pavojingų naujovių, jų pareigą. Jei jie nepasinaudoja šiais įspėjimais, tegul jie būna pašalinti – kad ir kokia būtų kaina – iš jų mokymo pozicijų. Jauniems dvasininkams draudžiama lankyti universitetus, nebent vyskupai mano, kad yra labai svarių priežasčių ir buvo imtasi būtinų atsargumo priemonių. Seminaristams absoliučiai draudžiama dalyvauti išorinėse veiklose. Todėl Mes draudžiame jiems skaityti laikraščius ir periodinius leidinius, išskyrus, pastarųjų atveju, tuos, kurie turi tvirtus principus ir kuriuos vyskupas laiko tinkamais jų studijoms. Tegul drausmė būna puoselėjama su atnaujintu vigoru ir budrumu. Galiausiai, kiekvienoje seminarijoje turi būti dvasinis vadovas. Jis turi būti nepaprastai išmintingas ir patyręs krikščioniškojo tobulumo keliuose. Su nenuilstamu uolumu jis turi mokyti jaunuolius tvirto pamaldumo, kuris yra pagrindinis dvasinio gyvenimo pamatas. Venerabilūs Broliai, jei šios taisyklės bus sąžiningai ir religingai laikomasi, jos bus jūsų tikras garantas, kad aplink jus augs dvasininkai, kurie bus jūsų džiaugsmas ir jūsų karūna.
- Jei šių nurodymų nebus laikomasi, nepaklusnumo ir nepriklausomybės problema, kurią Mes dabar apgailestaujame, bus dar labiau paaštrinta kai kurių jaunesnių dvasininkų ir padarys dar daugiau žalos. Tai ypač aktualu, nes netrūksta tų, kurie yra paveikti šios smerktinos dvasios, ir, piktnaudžiaudami šventu pamokslavimo tarnyba, jie yra jos atviri skatintojai ir apaštalai, tikinčiųjų žalai ir papiktinimui.
- 1894 m. liepos 31 d. mūsų pirmtakas per Vyskupų ir Regulinių Kongregaciją atkreipė vyskupų dėmesį į šią labai rimtą problemą. Mes dabar patvirtiname ir atnaujiname to Pontifikalinio dokumento nustatytas taisykles ir normas, įsakydami vyskupams formuoti savo sąžinę pagal jį, kad Pranašo Nahumo žodžiai nebūtų pritaikyti jokiam iš jų: „Tavo ganytojai miegojo.“ Niekas negali turėti pamokslavimo teisės, „nebent jis pirmiausia būtų patvirtintas gyvenimu, žiniomis ir morale.“ Kitų vyskupijų kunigai neturėtų būti leidžiami pamokslauti, nebent jie turi savo vyskupo rekomendacinius laiškus. Jų pamokslų tema turėtų būti ta, kurią nurodė Dieviškasis Gelbėtojas, sakydamas: „Skelbkite Evangeliją… mokydami juos laikytis visko, ką Aš jums įsakiau.“ Arba, pagal Tridento Susirinkimą, „skelbdami jiems ydas, kurių jie turėtų vengti, ir dorybes, kuriomis jie turėtų sekti, kad išvengtų amžinosios bausmės ir pasiektų dangaus šlovę.“ Todėl tegul tie argumentai, geriau tinkantys žurnalistinėms kampanijoms ir paskaitų salėms, būna visiškai pašalinti iš šventos vietos. Tegul moralinis pamokslavimas būna teikiamas pirmenybė prieš pamokslus, kurie, švelniai tariant, yra bevaisiai. Tegul pamokslininkas kalba „ne įtikinamais išminties žodžiais, bet Dvasios ir galios demonstravimu.“ Todėl pagrindinis šaltinis, iš kurio pamokslavimas semsis savo jėgos, bus Šventieji Raštai, suprantami ne pagal privačius, dažnai aistromis apakintų protų sprendimus, bet pagal Bažnyčios tradicijas ir šventųjų Tėvų bei Susirinkimų interpretacijas.
- Pagal šias taisykles, Venerabilūs Broliai, jūs turėtumėte vertinti tuos, kuriems patikėsite dieviškojo žodžio tarnystę. Kai tik pastebėsite, kad kas nors iš jų nukrypsta nuo šių taisyklių, labiau rūpindamasis savo interesais nei Jėzaus Kristaus ir labiau trokšdamas pasaulio plojimų nei sielų gerovės, įspėkite ir taisykite juos. Jei tai pasirodys nepakankama, būkite tvirti pašalindami juos iš pareigų, kurioms jie pasirodė esą nevertas. Jūs turėtumėte būti ypač uolūs taikydami šį budrumą ir griežtumą, nes pamokslavimo tarnystė ypatingai priklauso jums ir yra viena iš pagrindinių vyskupo pareigų. Kas pamokslauja ne jūsų rangui, jis tai daro tik jūsų vardu ir jūsų vietoje. Todėl jūs visada esate atsakingi prieš Dievą už tai, kaip dieviškojo žodžio duona dalinama tikintiesiems. Kad pašalintume visą atsakomybę nuo mūsų pečių, Mes įspėjame ir įsakome visiems Ordinarijams, po gailestingų įspėjimų, nutraukti arba sustabdyti bet kokį pamokslininką, ar jis būtų pasaulietis, ar reguliarus, net jei tai būtų per pamokslų ciklą, kuris visiškai nesilaiko aukščiau minėtos Vyskupų ir Regulinių Kongregacijos Instrukcijos taisyklių. Daug geriau būtų, jei tikintieji būtų patenkinti paprastais homilijomis ir katekizmo aiškinimais, kuriuos jiems siūlo jų parapijų kunigai, nei lankytų pamokslus, kurie daro daugiau žalos nei naudos.
- Kita sritis, kur jaunesnieji dvasininkai randa plačią erdvę ir didelį stimulą palaikyti ir skatinti išsilaisvinimą nuo bet kokios teisėtos valdžios jungties, yra vadinamoji Populiarioji Krikščioniškoji Veikla. Ši veikla, Venerabilūs Broliai, savaime nėra smerktina, nei pagal savo prigimtį skatina autoriteto paniekinimą. Tačiau daugelis, neteisingai suprasdami jos prigimtį, savanoriškai atsisakė taisyklių, kurias jos skatinimui nustatė mūsų nemirtingos atminties pirmtakas.
- Jūs žinote, kad Mes turime omenyje Instrukciją dėl Populiariosios Krikščioniškosios Veiklos, kurią Leono XIII įsakymu Ypatingųjų Bažnytinių Reikalų Kongregacija išleido 1902 m. sausio 27 d. ir kuri buvo išsiųsta kiekvienam iš jūsų vykdyti jūsų vyskupijose. Savo ruožtu Mes palaikome ir, su visa savo galia, atnaujiname šias instrukcijas su kiekviena jų taisykle. Taip pat Mes patvirtiname ir atnaujiname visus įsakymus, kuriuos Mes išleidome 1903 m. gruodžio 18 d. motu proprio dėl Populiariosios Krikščioniškosios Veiklos kartu su 1904 m. liepos 28 d. mūsų mylimo sūnaus, Kardinolų Valstybės Sekretoriaus, Cirkuliariniu Laišku.
- Dėl laikraščių ir periodinių leidinių steigimo ir vadovavimo dvasininkai privalo ištikimai laikytis Apaštališkosios Konstitucijos Officiorum 42 straipsnio, būtent: „Dvasininkams draudžiama vadovauti laikraščiams ar periodiniams leidiniams be išankstinio Ordinarijų sutikimo.“ Taip pat be išankstinio Ordinarijaus sutikimo joks dvasininkas negali publikuoti jokio rašinio, ar jis būtų susijęs su religiniu, moraliniu ar tik techniniu klausimu. Prieš steigiant ratelius ir draugijas, jų taisyklės ir konstitucijos turi būti išnagrinėtos ir patvirtintos Ordinarijaus. Joks kunigas ar dvasininkas negali skaityti paskaitų apie Populiariąją Krikščioniškąją Veiklą ar bet kokį kitą dalyką be vietos Ordinarijaus leidimo. Kalba, kuri gali sukelti neapykantą aukštesnėms klasėms, yra ir gali būti laikoma visiškai priešinga tikrajai krikščioniškos meilės dvasiai. Taip pat visi terminai, kvepiantys nesveika naujove katalikų leidiniuose, yra smerktini, tokie kaip tie, kurie išjuokia tikinčiųjų pamaldumą, ar nurodo naują krikščioniško gyvenimo orientaciją, naujas Bažnyčios kryptis, naujus šiuolaikinės sielos siekius, naują socialinį dvasininkų pašaukimą ar naują krikščionišką civilizaciją.
- Nors labai pagirtina, kad dvasininkai, ypač jaunesnieji, eina pas tautą, vis dėlto šioje srityje jie privalo veikti su deramu paklusnumu valdžiai ir savo bažnytinių vyresniųjų įsakymams. Atsidavę pagal šį paklusnumą Populiariosios Krikščioniškosios Veiklos reikalui, jų kilni pareiga turi būti „išgelbėti tautos vaikus nuo dvasinių ir amžinųjų dalykų nežinojimo, savo gerumu skatinant juos gyventi garbingai ir dorybingai; stiprinti suaugusiuosius tikėjime, tvirtinant juos krikščioniško gyvenimo praktikoje, pašalinant visas priešingas įtakas; skatinti tarp katalikų pasauliečių tas institucijas, kurios tikrai prisideda prie moralinės ir materialinės masių gerovės gerinimo; ir visų pirma ginti evangeliško teisingumo ir meilės principus, vienodai taikomus visiems pilietinės visuomenės teisėms ir pareigoms… Be to, tegul jie visada prisimena, kad net tarp tautos kunigas turėtų nenukrypstamai išsaugoti savo kilnų Dievo tarno charakterį, būdamas pastatytas savo brolių priešakyje jų išganymui. Jei, atsidavęs tautai, jis darytų ką nors priešingo kunigystės orumui ar bažnytinėms pareigoms ar drausmei, jis turi būti įspėtas.“
- Be to, Venerabilūs Broliai, siekdami sukurti veiksmingą apsaugą nuo šio proto iškraipymo ir nepriklausomybės dvasios plitimo, savo autoritetu Mes absoliučiai draudžiame visiems dvasininkams ir kunigams ateityje prisijungti prie bet kokios draugijos, neturinčios vyskupo patvirtinimo. Ypatingai, grasinant dvasininkams pašalinimu iš Šventųjų Ordinų ir kunigams automatiniu sustabdymu a divinis, Mes draudžiame jiems tapti Nacionalinės Demokratų Lygos nariais, kurios programa buvo paskelbta Roma-Torrette 1905 m. spalio 20 d. Jos statutai buvo paskelbti tais pačiais metais Bolonijos Laikinojo Komiteto be autoriaus vardo.
- Rūpindamiesi dabartine Italijos dvasininkų būkle ir temos svarba, mūsų Apaštališkosios Tarnybos rūpestis reikalavo iš mūsų šių direktyvų paskelbimo. Dabar Mes dar kartą turime pažadinti jūsų uolumą, Venerabilūs Broliai, kad šie susitarimai ir taisyklės būtų greitai ir visiškai įgyvendinti jūsų vyskupijose. Užkirskite kelią blogiui ten, kur, laimei, jis dar nepasirodė. Nedelsdami jį slopinkite ten, kur jis pradeda dygti. Tvirta ir ryžtinga ranka išnaikinkite jį ten, kur, deja, jis jau subrendo. Laikydami tai jūsų sąžinės reikalu, Mes meldžiame, kad Dievas pripildytų jus išminties ir būtino tvirtumo dvasia. Dėl šios priežasties iš širdies gelmių Mes suteikiame jums Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1906 m. liepos 28 d., trečiaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIUS X