1919 m. lapkričio 24 d. paskelbta enciklika Paterno iam diu (lot. „Tėviškai jau seniai“) yra vienas jautriausių popiežiaus Benedikto XV dokumentų, skirtų pabrėžti vaikų kančias po Pirmojo pasaulinio karo ir paraginti viso pasaulio katalikus teikti pagalbą.
Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) paliko gilias žaizdas Europoje, ypač Centrinėje jos dalyje. Nors karas buvo pasibaigęs, daugelis šalių, ypač Vokietija, Austrija, Vengrija ir kitos, susidūrė su didžiule ekonomine ir socialine krize. Maisto, drabužių ir vaistų trūkumas buvo kasdienybė, o labiausiai nuo to kentėjo vaikai – silpniausi ir nekalčiausi visuomenės nariai.
Enciklikoje popiežius Benediktas XV išreiškė gilų susirūpinimą dėl vaikų padėties Centrinėje Europoje. Jis pabrėžė, kad šie vaikai yra visiškai nekalti dėl karo sukeltų kančių ir kad jų sveikatai bei gyvybei gresia rimtas pavojus dėl bado ir ligų.
Popiežius ragino visus geros valios žmones, ypač katalikus, prisidėti prie pagalbos teikimo šiems vaikams. Jis paminėjo, kad jau egzistuoja organizacijos, siekiančios „išgelbėti vaikus“, ir paragino jas remti. Be to, jis pats paaukojo 100 000 lirų šiam tikslui, parodydamas asmeninį įsipareigojimą ir pavyzdį kitiems.
Popiežius taip pat paragino vyskupus visame pasaulyje organizuoti maldas ir aukas už šiuos vaikus, ypač artėjant Kalėdoms, kai krikščionys mini Jėzaus gimimą – Dievo Sūnaus, kuris pats buvo vaikas ir patyrė skurdą.
Enciklika Paterno iam diu turėjo didelį poveikį katalikų bendruomenei. Daugelis vyskupijų ir parapijų visame pasaulyje organizavo aukas ir paramos kampanijas, siekdamos padėti vaikams Centrinėje Europoje. Ši enciklika taip pat prisidėjo prie tarptautinio dėmesio sutelkimo į humanitarinę krizę Europoje po karo.
Be to, Paterno iam diu yra vienas iš pirmųjų pavyzdžių, kai Šventasis Sostas tiesiogiai kreipėsi į pasaulio katalikus dėl humanitarinės pagalbos, pabrėždamas Bažnyčios socialinę atsakomybę ir solidarumą su kenčiančiaisiais.
PATERNO IAM DIU
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE VIDURIO EUROPOS VAIKUS
PATRIARCHAMS,
PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS
IR KITIEMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE
SU ŠVENTUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Mūsų tėviškos širdies lūkestis ir viltis buvo, kad, pasibaigus baisiam konfliktui ir atstačius krikščioniškos meilės dvasią, regionai, nuniokoti bado ir skurdo, ypač Vidurio Europoje, pamažu pagerins savo būklę, dėka visų geros valios žmonių bendrų pastangų. Tačiau šios mūsų vilties įvykiai neišpildė. Tiesą sakant, iš visų pusių mus pasiekia žinios, kad šie tankiai apgyvendinti regionai kenčia neįsivaizduojamą maisto ir drabužių trūkumą, dėl kurio ypač silpnesni, o ypač vaikai, patiria itin skaudų sveikatos nuosmukį. Ši jų nelaimė dar labiau slegia mūsų širdį, nes jie yra visiškai nekalti ir net nežino apie kruviną konfliktą, kuris nusiaubė beveik visą pasaulį; be to, jie yra ateities kartų daigai, kurie neišvengiamai pajus jų nusilpimo pasekmes.
- Vis dėlto mūsų skausmą šiek tiek palengvino žinia, kad geros valios žmonės susibūrė į draugijas, siekdami „gelbėti vaikus“. Mes nedvejodami pritarėme ir savo autoritetu patvirtinome, kaip dera, šį kilnią planą. Iš tiesų, jis atitinka rimtą meilės pareigą, kurią jaučiame šiam švelniam amžiui, labiausiai branginamam mūsų Dieviškojo Atpirkėjo, ir mažiausiai pajėgiam ištverti ir kentėti negandas. Tiesą sakant, tai jau buvome padarę anksčiau. Prisiminsite, kad ne taip seniai mes savo priemonėmis stengėmės padėti Belgijos mažiesiems vaikams, kenčiantiems nuo bado ir skurdo, ir rekomendavome juos viešai katalikų labdarai. Katalikų dosnumas buvo toks, kad didžiąja dalimi dėl jo buvo įmanoma pasirūpinti tiek daug nekaltų vaikų poreikiais ir išsaugoti jų gyvybes bei sveikatą. Iš tiesų, vos tik Mes kreipėmės su šiuo kilniu tikslu į Jungtinių Amerikos Valstijų Episkopatą, mūsų pageidavimai buvo dosniai įgyvendinti plačiausiu mastu. Šiandien užrašome šį laimingą rezultatą ne tik tam, kad pagerbtume žmones, vertus būti prisimintus krikščioniškos labdaros metraščiuose, bet ir savo balsu bei autoritetu pakviestume viso pasaulio vyskupus imtis veiksmų, kad mūsų pasiūlymas būtų įgyvendintas, ir šiam tikslui panaudoti visą savo įtaką savo kaimenėms. Artėjant Kalėdų laikui, mininčiam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą, mūsų mintys natūraliai krypsta į vargšus mažus vaikus, ypač Vidurio Europoje, kurie skaudžiausiai jaučia būtiniausių gyvenimo reikmenų trūkumą; ir mes su dar didesniu rūpesčiu apglėbiame šį švelnų amžių, nes jis tiksliau atspindi Dieviškojo Kūdikio, dėl žmonių meilės Betliejaus grotoje kentėjusio žiemos atšiaurumą ir visko stoką, paveikslą. Jokia kita aplinkybė negalėtų būti tinkamesnė, kad paskatintų mus prašyti nekaltiesiems vaikams krikščionių ir visų tų, kurie neprarado vilties dėl žmonijos išganymo, labdaros ir gailestingumo.
- Todėl, Gerbiami Broliai, siekdami įgyvendinti jūsų vyskupijose mūsų minėtą tikslą, nurodome, kad kitą gruodžio 28 dieną, Nekaltųjų Kūdikių šventę, įsakytumėte viešas maldas ir rinktumėte tikinčiųjų aukas. Norint padėti didesniu mastu tiek daug vargšų vaikų šioje kilniausioje labdaros varžytuvėje, be pinigų reikės rinkti maistą, vaistus ir drabužius, kurių šiuose regionuose taip labai trūksta. Nereikia delsti aiškinant, kaip tokios aukos gali būti patogiai paskirstytos ir nukreiptos į savo tikslą. Šią užduotį galima patikėti komitetams, kurie buvo suformuoti šiam tikslui, ir jie gali tai įgyvendinti bet kokiu būdu.
- Galiausiai, mes tikime, kad mūsų raginimas, kurį, paskatinti pareigos to visuotinio tėvystės, kurį Dievas mums patikėjo, išsakėme, nors pirmiausia skirtas katalikams, gali būti maloniai išklausytas visų, turinčių žmogiškumo jausmus. Be to, norėdami parodyti pavyzdį kitiems, nepaisydami nuolatinių pagalbos prašymų, kurie mus pasiekia iš visų pusių, nusprendėme, pagal mūsų galimybes, prisidėti prie šių vargšų vaikų gelbėjimo 100 000 lirų suma.
- Tuo tarpu, kaip laimingų rezultatų, kurių tikimės iš jūsų geranoriškumo, pranašas, su visa meile teikiame jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkijai ir žmonėms Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Šventojo Petro bazilikoje, Romoje, 1919 m. lapkričio 24 d., šeštaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV