Encikliką Inscrutabili Dei consilio paskelbė popiežius Leonas XIII 1878 m. balandžio 21 d., vos pradėjęs savo pontifikatą. Tai buvo pirmasis jo, kaip Katalikų Bažnyčios vadovo, oficialus kreipimasis į visą Katalikų pasaulį.
Enciklikos pavadinimas lotyniškai pažodžiui reiškia „Neištiriami Dievo ketinimai“, tačiau katalikiškuose ir akademiniuose šaltiniuose sutinkami keli variantai:
- „Neištiriami Dievo ketinimai“ (arba „Neišmatuojami Dievo sumanymai“)
- „Dievo neištiriami nutarimai“
- „Neišaiškinamas Dievo sprendimas“
- „Dievo slėpiningi planai“
Visi šie variantai atspindi mintį, kad Dievo valia ir planai žmonėms iki galo nesuvokiami ir išlieka paslaptimi.
Leonas XIII 1878 m. pradžioje tapo popiežiumi po labai sudėtingo laikotarpio Bažnyčiai:
- Bažnyčia ką tik buvo netekusi pasaulietinės valdžios (prarado Popiežiaus sritis po Italijos suvienijimo),
- Daugelis valstybių, ypač Europoje, stipriai sekuliarizavosi (atitolino Bažnyčią nuo politikos ir švietimo),
- Sparčiai plito socialinės problemos: neturtas, darbininkų išnaudojimas, antiklerikalizmas, įvairios revoliucinės nuotaikos.
Enciklikos tikslas – išdėstyti popiežiaus poziciją dėl pasaulio bėdų ir pasakyti, kad Bažnyčia nėra praradusi savo prasmės, o priešingai – ji gali būti gydantis veiksnys pasaulyje. Jis pabrėžė, kad žmogaus sielos klausimai, dorovė ir tikėjimas yra neištiriami ir išlieka Dievo rankose.
Pagrindinės temos ir siekiai
- Bažnyčios misija: Bažnyčia, pasak Leono XIII, turi būti moralinis ir dvasinis autoritetas, galintis padėti įveikti socialinius ir politinius sukrėtimus.
- Kova su blogybėmis: Enciklikoje aptariami moraliniai ir dvasiniai nuosmukiai, socialinės krizės, abejingumas tikėjimui, religijos niekinimas ir klaidingos filosofijos.
- Bažnyčios ir valstybės santykiai: Akcentuojama, kad tikroji pažanga turi remtis krikščioniška morale, o visuomenės išsigelbėjimas – Dievo plane.
- Raginimas tikintiesiems: Popiežius ragina visus katalikus būti ištikimiems tikėjimui ir dirbti Bažnyčios naudai, nes tik Dievo ketinimai veda žmoniją į tikrą gėrį.
Pasekmės ir istorinė reikšmė
- Naujos Bažnyčios strategijos pradžia: Ši enciklika pradėjo naują Bažnyčios veikimo epochą – būtent Leono XIII laikais Bažnyčia ėmė aktyviau reaguoti į socialinius klausimus, o netrukus sekė garsioji socialinė enciklika Rerum Novarum.
- Sustiprėjo Bažnyčios autoritetas doros, socialinio teisingumo ir darbo klausimais.
- Užtvirtintas Bažnyčios universalumas: Enciklikos žinia buvo skirta ne tik dvasininkijai, bet ir pasauliečiams, kviečiant juos veikti drauge su Bažnyčia.
Įdomūs faktai ir mažai žinomos detalės
- Pirmoji Leono XIII enciklika buvo parašyta greitai po išrinkimo ir paskelbta beveik visoms pasaulio kalboms, tačiau į lietuvių kalbą nėra oficialaus vertimo (bent jau internete).
- Enciklikos pradžioje Leonas XIII pažymi, kad „žmonių likimai ir pasaulio eiga yra Dievo rankose“, tad Bažnyčios misija – parodyti dvasinį kelią, nepasiduoti vien politinei ar ekonominei logikai.
- Kai kurie istorikai šią encikliką vadina „Bažnyčios prisikėlimo manifestu“ po sunkių XIX a. reformų.
NEIŠTIRIAMI DIEVO KETINIMAI
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA APIE VISUOMENĖS YDAS
Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir
Vyskupams visame katalikų pasaulyje, esantiems malonėje ir
bendrystėje su Apaštališkuoju Sostu.
- Kai pagal neištiriamą Dievo planą Mes, nors ir visai nevertas, buvome pakeltas į apaštališkąją garbę, iš karto pajutome stiprų troškimą ir, tarsi būtinybę, kreiptis į jus laišku, ne tik tam, kad išreikštume jums Mūsų labai gilų meilės jausmą, bet ir tam, kad, vykdydami mums iš dangaus patikėtą užduotį, sustiprinčiau jus, pašauktus dalintis Mūsų rūpesčiais, kad padėtumėte mums tęsti kovą, kuri dabar vyksta už Dievo Bažnyčią ir sielų išganymą.
- Mat, nuo pat Mūsų pontifikato pradžios prieš Mūsų akis atsivėrė liūdnas vaizdas – ydos, kuriomis visais būdais yra prispausta žmonija: plačiai paplitęs pagrindinių tiesų, ant kurių, tarsi ant pamatų, remiasi žmogaus visuomenė, griovimas; užsispyręs protas, nepripažįstantis jokios teisėtos valdžios; nesibaigiantys nesutarimų šaltiniai, iš kurių kyla pilietinės nesantaikos, negailestingi karai ir kraujo praliejimas; panieka įstatymams, kurie formuoja charakterius ir yra teisingumo skydas; nepasotinamas geismas laikinų dalykų, visiškai užmirštant amžinuosius, vedantis į beviltišką beprotybę, kai tiek daug nelaimingų būtybių visur nesibaimina pakelti rankos prieš save; beatodairiškas viešųjų lėšų švaistymas, netinkamas valdymas ir grobstymas; begėdystė tų, kurie, kupini klastos, apsimeta esą tėvynės, laisvės ir įvairių teisių gynėjai; galiausiai, mirtinas maras, kuris užkrečia visuomenę iš vidaus, neduodamas jai atokvėpio ir pranašaudamas vis naujus sukrėtimus bei galutinę katastrofą.
- Dabar, esame įsitikinę, šių ydų šaltinis daugiausia slypi tame, kad šventa ir garbinga Bažnyčios valdžia, kuri Dievo vardu valdo žmoniją, palaikydama ir gindama visas teisėtas valdžias, buvo paniekinta ir atmesta. Viešosios tvarkos priešai, tai puikiai suprasdami, manė, kad niekas nėra tinkamiau sunaikinti visuomenės pamatus, nei nuolatinis puolimas prieš Dievo Bažnyčią, siekiant ją diskredituoti ir apkaltinti prieštaraujančia tikrajam progresui, skleidžiant šmeižikiškus kaltinimus. Jie stengiasi susilpninti jos įtaką ir galią kasdienėmis žaizdomis ir nuversti Romos Vyskupo autoritetą, kuriame glūdi tvirti ir nekintami teisės bei gėrio principai, kurių žemiškasis globėjas ir gynėjas jis yra. Iš šių priežasčių kilo įstatymai, kurie sukrečia Katalikų Bažnyčios struktūrą, kurių priėmimą turime apgailestauti daugelyje šalių; iš čia taip pat kilo episkopinės valdžios panieka; kliūtys, trukdančios vykdyti bažnytines pareigas; religinių bendruomenių išardymas; ir turto, kuris kadaise buvo Bažnyčios tarnų ir vargšų parama, konfiskavimas. Taip viešosios įstaigos, skirtos labdarai ir geranoriškumui, buvo atimtos iš sveikos Bažnyčios kontrolės; iš čia taip pat kilo nevaržoma laisvė mokyti ir skleisti visus kenksmingus principus, tuo tarpu Bažnyčios teisė mokyti ir auklėti jaunimą yra visais būdais pažeidžiama ir trukdoma. Toks taip pat yra laikinosios valdžios, prieš daugelį amžių Dieviškosios Apvaizdos suteiktos Romos Vyskupui, kad jis be kliūčių galėtų naudoti Kristaus jam patikėtą autoritetą tautų amžinajai gerovei, užgrobimo tikslas.
- Mes priminėme jums, gerbiami broliai, šią mirtiną ydų masę ne tam, kad padidintume liūdesį, kurį natūraliai sukelia šis labai liūdnas dalykų būvis, bet todėl, kad tikime, jog iš šio svarstymo jūs labai aiškiai pamatysite, kokie rimti yra klausimai, reikalaujantys mūsų dėmesio ir atsidavimo, ir su kokia energija turėtume dirbti, dabar, labiau nei bet kada, esant nepalankioms sąlygoms, kad, kiek tai yra Mūsų galioje, apsaugotume Kristaus Bažnyčią ir apaštališkojo sosto garbę – tiek daug šmeižto objektus – ir gintume jų teises.
- Visiškai aišku ir akivaizdu, gerbiami broliai, kad pati civilizacijos sąvoka yra proto išmonė, jei ji nesiremia tvirtais tiesos principais ir nekintamais dorybės bei teisingumo įstatymais, ir jei nesąžininga meilė nesujungia žmonių valių ir švelniai nekontroliuoja jų tarpusavio bendravimo bei tarnystės pobūdžio. Dabar, kas drįstų neigti, kad Bažnyčia, skleisdama Evangeliją tarp tautų, atnešė tiesos šviesą visiškai laukiniams ir giliai prietaringiems žmonėms ir paskatino juos pripažinti gamtos Dieviškąjį Kūrėją bei deramai gerbti save? Be to, kas neigs, kad Bažnyčia panaikino vergovės prakeikimą ir atkūrė žmonėms jų prigimtinį kilniąją prigimtį; ir – iškeldama išganymo vėliavą visose pasaulio dalyse, įvesdama arba saugodama po savo globa mokslus ir menus, steigdama ir prižiūrėdama puikias labdaros įstaigas, kurios teikia pagalbą įvairioms negandoms – visame pasaulyje, privačiame ar viešajame gyvenime, civilizavo žmoniją, išlaisvino ją iš degradacijos ir su visu rūpesčiu mokė ją gyventi taip, kaip dera žmogaus orumui ir viltims? Ir jei kas nors sveiko proto palygintų mūsų gyvenamąjį laikmetį, tokį priešišką religijai ir Kristaus Bažnyčiai, su tais laimingais laikais, kai tautos gerbė Bažnyčią kaip motiną, neabejotinai jis pamatytų, kad mūsų epocha pašėlusiai skuba tiesiu keliu į pražūtį; tuo tarpu tais laikais, kurie labiausiai klestėjo puikiomis įstaigomis, taikiu gyvenimu, turtais ir gerove, žmonės buvo labiausiai paklusnūs Bažnyčios valdžiai ir įstatymams. Todėl, jei daugybė minėtų palaiminimų, kurie yra tikrasis ir vertingas civilizacijos rezultatas, yra dėl Bažnyčios veiklos ir išganingosios pagalbos, Kristaus Bažnyčia, toli gražu nebūdama svetima ar abejinga progresui, turi teisę į visų žmonių pagyrimą kaip jo slaugytoja, mokytoja ir motina.
- Be to, tokia civilizacija, kuri prieštarauja šventosios Bažnyčios doktrinoms ir įstatymams, yra tik bevertė imitacija ir beprasmis pavadinimas. Tai įrodo tautos, kurioms Evangelijos šviesa niekada nešvietė, nes jų gyvenimo būde galima įžvelgti tik šešėlinį civilizacijos pavidalą, o tikrų ir tvirtų jos palaiminimų jos niekada neturėjo. Neabejotinai, to negalima laikyti civilizuoto gyvenimo tobulumu, kas drąsiai niekina visas teisėtas valdžias; taip pat negalima laikyti laisve to, kas, gėdingai ir pačiais niekšingiausiais būdais, skleidžia klaidingus principus, laisvai tenkina geidulingus troškimus, reikalauja nebaudžiamumo už visus nusikaltimus ir trukdo vertingiausių bet kurios klasės piliečių geranoriškam poveikiui. Klaidingi, iškreipti ir klaidinantys, kaip šie principai yra, jie negali turėti jokios įgimtos galios tobulinti žmoniją ir pripildyti ją palaiminimais, nes „nuodėmė daro tautas nelaimingas“. Tokie principai, savaime suprantama, turi skubinti tautas, sugedusias protu ir širdimi, į visokias gėdas, silpninti visą teisingą tvarką ir taip, anksčiau ar vėliau, atvesti valstybės stovį ir taiką prie pat pražūties slenksčio.
- Vėlgi, jei svarstysime Romos sosto pasiekimus, kas gali būti niekingiau, nei neigti, kaip daug ir kaip gerai Romos vyskupai tarnavo civilizuotai visuomenei apskritai? Mūsų pirmtakai, siekdami tautų gerovės, susidūrė su įvairiausiais sunkumais, ištvermingai kentėjo didžiulius vargus ir niekada nedvejojo, rizikuodami pavojingiausiais išbandymais. Žvelgdami į dangų, jie nei nulenkė galvos prieš nedorėlių grasinimus, nei leido save papirkti ar suvilioti į nevertą nuolaidumą. Šis apaštališkasis sostas surinko ir išlaikė griūvančius senosios tvarkos likučius; tai buvo maloni šviesa, kurios pagalba krikščioniškų laikų kultūra spindėjo toli ir plačiai; tai buvo saugumo inkaras audrose, kurios sukrėtė žmoniją; tai buvo šventas ryšys, jungiantis skirtingų regionų ir charakterių tautas; trumpai tariant, tai buvo bendras centras, iš kurio buvo ieškoma tikėjimo ir religijos mokymo, ne mažiau nei patarimų ir vadovavimo taikai palaikyti bei praktinio gyvenimo funkcijoms. Tikrai, tai yra didžiausia popiežių šlovė, kad jie tvirtai stojo kaip siena ir tvirtovė, kad išgelbėtų žmogaus visuomenę nuo grįžimo į buvusį prietarą ir barbariškumą.
- O, kad šios gydančiosios valdžios niekada nebūtų buvę paniekinta ar atmesta! Be abejo, nei civilinė valdžia nebūtų praradusi tos garbingos ir šventos šlovės, spindinčios religijos dovanos, kuri vienintelė daro pavaldumo būseną kilnią ir verta žmogaus; nei būtų kilę tiek daug revoliucijų ir karų, niokojančių pasaulį nusiaubimu ir kraujo praliejimu; nei karalystės, kadaise klestėjusios, bet dabar nukritusios iš gerovės aukštumų, gulėtų sutraiškytos po visokių nelaimių našta. Rytų tautos taip pat pateikia pavyzdį, kurios, nutraukdamos saldžiausią jungą, siejusį jas su šiuo apaštališkuoju sostu, prarado savo buvusios didybės spindesį, mokslų ir menų šlovę bei savo valdžios orumą.
- Šių nuostabių naudingų dalykų, kuriuos visų amžių žymūs paminklai įrodo plūstant iš apaštališkojo sosto į visas pasaulio dalis, Italijos žemė patyrė ypač gausiai. Mat ji gavo naudos iš Romos sosto proporcingai artimesnei savo geografinei padėčiai. Neabejotinai, Romos Popiežiams Italija turi būti dėkinga už didelę šlovę ir didybę, kuria ji buvo pranašesnė už kitas tautas. Popiežių įtaka ir tėviškas rūpestis daugeliu atvejų apsaugojo ją nuo priešiškų atakų ir atnešė jai pagalbą bei paramą, dėl ko katalikų tikėjimas visada išliko nepažeistas italų širdyse.
- Šiuos Mūsų pirmtakų nuopelnus, neminint daugelio kitų, ypač liudija šventojo Leono Didžiojo, Aleksandro III, Inocento III, šventojo Pijaus V, Leono X ir kitų Popiežių laikų įrašai, kurių pastangomis ar apsauga Italija išvengė visiško sunaikinimo, kurį grasino barbarai; išlaikė nepažeistą savo senąjį tikėjimą ir, tarp tamsos ir grubių amžių nešvarumų, puoselėjo ir išsaugojo mokslų spindesį bei menų grožį. Be to, tai liudija ir Mūsų globojamas miestas, Popiežių namai, kuris, jų valdžioje, gavo ypatingą naudą, būdamas ne tik tikėjimo tvirtove, bet ir laisvųjų menų prieglobsčiu bei pačios išminties buveine, pelnydamas viso pasaulio susižavėjimą ir pagarbą. Kadangi šie faktai visa savo amplitude buvo perduoti istoriniuose įrašuose amžinai ateities kartų atminčiai, lengva suprasti, kad tik su priešišku ketinimu ir begėdžiu šmeižtu – skirtu suklaidinti žmones – kas nors gali drįsti žodžiu ar raštu kaltinti apaštališkąjį sostą esant kliūtimi tautų civiliniam progresui ir Italijos gerovei.
- Taigi, matydami, kad visos Italijos ir viso pasaulio viltys slypi galioje, taip naudingai bendram gėriui ir naudai, kuria yra apdovanotas apaštališkojo sosto autoritetas, ir glaudžioje vienybėje, kuri sieja visus Kristaus tikinčiuosius su Romos Popiežiumi, Mes pripažįstame, kad niekas neturėtų būti artimesnis Mūsų širdžiai, nei siekis išsaugoti saugų ir nepažeistą Romos sosto orumą bei vis labiau stiprinti narių vienybę su galva, vaikų – su jų tėvu.
- Todėl, kad visų pirma ir visais įmanomais būdais išlaikytume šio šventojo sosto teises ir laisvę, Mes niekada nenustosime stengtis, kad Mūsų autoritetas sulauktų deramos pagarbos; kad būtų pašalintos kliūtys, trukdančios laisvai vykdyti Mūsų tarnystę, ir kad būtume sugrąžinti į tą padėtį, į kurią Dievo išminties planas seniai buvo pastatęs Romos Popiežius. Šio atkūrimo Mes reikalaujame, gerbiami broliai, ne dėl kokios nors ambicijos ar valdžios troškimo, bet dėl Mūsų pareigos prigimties ir švento pažado, patvirtinto priesaika; be to, ne tik todėl, kad ši suverenitetas yra būtinas apsaugoti ir išsaugoti visišką dvasinės valdžios laisvę, bet ir todėl, kad yra įrodyta, jog, kai kyla klausimas dėl apaštališkojo sosto laikinosios suvereniteto, taip pat yra pavojuje bendrasis gėris ir visos žmonijos visuomenės gerovė. Todėl, vykdydami Mūsų pareigą, kuri įpareigoja Mus saugoti šventosios Bažnyčios teises, Mes negalime praleisti progos šiuo Mūsų laišku visiškai patvirtinti ir atnaujinti tas deklaracijas bei protestus, kuriuos šventos atminties Mūsų pirmtakas Pijus IX daugeliu ir pakartotinai paskelbė prieš civilinės suvereniteto užgrobimą ir Katalikų Bažnyčiai priklausančių teisių pažeidimą. Tuo pačiu metu Mes kreipiamės į kunigaikščius ir tautų vadovus, karštai jų prašydami aukščiausiojo Dievo vardu, kad jie neatstumtų Bažnyčios pagalbos, siūlomos jiems tokiu reikalingu metu, bet, suvieniję draugiškus tikslus, prisijungtų prie jos kaip autoriteto ir išganymo šaltinio ir vis labiau prisirištų prie jos nuoširdžios meilės ir atsidavimo saitais. Telaimina Dievas, kad jie, pamatę Mūsų žodžių tiesą ir apsvarstę, jog, kaip sakydavo Augustinas, Kristaus mokymas yra „didelė palaima valstybei, jei jo laikomasi“, ir kad jų pačių taika bei saugumas, kaip ir jų tautų, yra susiję su Bažnyčios saugumu ir jai derančia pagarba, skirtų visas savo mintis ir rūpesčius tam, kad sušvelnintų ydas, kuriomis yra varginama Bažnyčia ir jos regimasis vadovas, ir kad pagaliau tautos, kurias jie valdo, galėtų žengti teisingumo ir taikos keliu ir džiaugtis laimingu klestėjimo bei šlovės laikotarpiu.
- Antra, kad širdžių vienybė tarp jų vyriausiojo Ganytojo ir visos katalikų kaimenės kasdien stiprėtų, Mes čia ypač karštai kviečiame jus, gerbiami broliai, ir primygtinai raginame uždegti kunigišku uolumu ir pastoraciniu rūpesčiu religijos meilės ugnį tarp jums patikėtų tikinčiųjų, kad jų prisirišimas prie šios tiesos ir teisingumo katedros taptų artimesnis ir tvirtesnis, kad jie su visišku proto ir valios pritarimu priimtų visus jos mokymus, visiškai atmesdami tokias nuomones, net ir plačiai paplitusias, kurios, kaip jie žino, prieštarauja Bažnyčios doktrinai. Šiuo klausimu Romos Popiežiai, Mūsų pirmtakai, ir ypač šventos atminties Pijus IX, ypač Vatikano Visuotiniame Susirinkime, nepraleido progos, kai to reikėjo, pasmerkti plačiai paplitusių klaidų ir smogti joms apaštališku pasmerkimu. Tai jie darė, turėdami prieš akis šventojo Pauliaus žodžius: „Saugokitės, kad kas nors jūsų neapgautų filosofija ir tuščia apgaule, pagal žmonių tradicijas, pagal pasaulio pradmenis, o ne pagal Kristų.“ Visus tokius pasmerkumus Mes, sekdami Mūsų pirmtakų pėdomis, patvirtiname ir atnaujiname iš šios apaštališkosios tiesos katedros, karštai prašydami Šviesų Tėvo, kad visi tikintieji, suvienyti tuo pačiu jausmu ir tuo pačiu tikėjimu, galvotų ir kalbėtų taip, kaip Mes patys. Jūsų pareiga, gerbiami broliai, uoliai stengtis, kad dangaus doktrinos sėkla būtų plačiai sėjama Dievo lauke, kad katalikų tikėjimo mokymai būtų anksti įskiepyti tikinčiųjų sielose, giliai įsišaknytų ir būtų apsaugoti nuo pražūtingo klaidų maro. Kuo labiau religijos priešai stengiasi siūlyti neišmanantiems, ypač jaunimui, tokį mokymą, kuris aptemdo protą ir griauna moralę, tuo aktyviau turėtume siekti, kad ne tik klestėtų tinkamas ir tvirtas švietimo metodas, bet visų pirma, kad šis švietimas visiškai atitiktų katalikų tikėjimą savo literatūra ir mokymo sistema, ypač filosofijoje, nuo kurios labai priklauso kitų mokslų kryptis. Filosofija nesiekia dieviškojo apreiškimo nuvertinimo, bet džiaugiasi galėdama paruošti jam kelią ir ginti jį nuo puolėjų, tiek pavyzdžiu, tiek rašytiniais darbais, kaip mums įrodė didysis Augustinas ir Angelų Daktaras kartu su visais kitais krikščioniškosios išminties mokytojais.
- Dabar, jaunimo auklėjimas, labiausiai prisidedantis prie tikro tikėjimo ir religijos gynimo bei moralės išsaugojimo, turi prasidėti nuo ankstyvo amžiaus šeimos gyvenimo rate; ir šis krikščioniškas šeimos auklėjimas, mūsų laikais liūdnai paminamas, negali būti atkurtas į deramą orumą, išskyrus pagal tuos įstatymus, kuriuos Bažnyčioje nustatė pats jos Dieviškasis Įkūrėjas. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pakeldamas santuokos sutartį į sakramento orumą, kuriame Jis norėjo, kad būtų atspindėta Jo paties sąjunga su Bažnyčia, ne tik padarė santuokos ryšį šventesniu, bet ir suteikė veiksmingų pagalbos šaltinių tiek tėvams, tiek vaikams, kad, vykdydami savo pareigas vieni kitiems, jie lengviau pasiektų laimę tiek laike, tiek amžinybėje. Tačiau kai bedieviai įstatymai, paniekindami šio didžiojo sakramento šventumą, sulygino jį su paprastomis civilinėmis sutartimis, sekė apgailėtinas rezultatas: įžeidžiant krikščioniškos santuokos orumą, piliečiai ėmė naudotis įteisintu sugyvenimu vietoj santuokos; vyras ir žmona nepaisė savo privalomų pareigų vienas kitam; vaikai atsisakė paklusnumo ir pagarbos savo tėvams; namų meilės saitai atsilaisvino; ir, deja, blogiausias skandalas, labiausiai griaunantis viešąją moralę, labai dažnai nesventa aistra atvėrė duris pražūtingiems ir mirtiniems išsiskyrimams. Šios labai nelaimingos ir skausmingos pasekmės, gerbiami broliai, negali nesužadinti jūsų uolumo ir nepaskatinti jūsų nuolat ir karštai įspėti jums patikėtus tikinčiuosius klusniai klausytis jūsų mokymo apie krikščioniškos santuokos šventumą ir laikytis įstatymų, kuriais Bažnyčia reguliuoja sutuoktinių ir jų palikuonių pareigas.
- Tada iš tiesų įvyks tas labai pageidautinas rezultatas, kad ir atskirų asmenų charakteris bei elgesys bus reformuoti; mat, kaip iš supuvusio kamieno išauga nesveikos šakos ar beverčiai vaisiai, taip ir maras, kuris griauna namų ūkį, plačiai paskleidžia savo žiaurią infekciją, kenkdamas ir žeisdamas atskirus piliečius. Kita vertus, kai namų visuomenė yra formuojama pagal krikščioniško gyvenimo pavyzdį, kiekvienas narys pamažu pripranta prie religijos ir pamaldumo meilės, prie klaidingų ir kenksmingų mokymų atmetimo, prie dorybės siekimo, prie paklusnumo vyresniesiems ir prie nesuvaldomo savanaudiškumo, kuris taip gadina ir silpnina žmonių charakterį, suvaldymo. Šiam tikslui neabejotinai labai padės skatinimas ir rėmimas tų pamaldžių asociacijų, kurios buvo įkurtos, ypač mūsų laikais, su tokia didele nauda katalikų religijos reikalui.
- Iš tiesų dideli ir žmogaus jėgas pranokstantys yra šie mūsų vilčių ir maldų objektai, gerbiami broliai; tačiau, kadangi Dievas „sukūrė žemės tautas sveikatai“, kai Jis įkūrė Bažnyčią tautų gerovei ir pažadėjo, kad Jis liks su ja, teikdamas savo pagalbą iki pasaulio pabaigos, Mes tvirtai tikime, kad per jūsų pastangas žmonija, įspėta tiek daug ydų ir aplankymų, galiausiai paklus Bažnyčiai ir kreipsis dėl sveikatos ir klestėjimo į neklystantį šio apaštališkojo sosto vadovavimą.
- Tuo tarpu, gerbiami broliai, prieš baigdami šį laišką, turime išreikšti savo sveikinimus dėl nuostabios harmonijos ir santaikos, kuri vienija jūsų protus tarpusavyje ir su šiuo apaštališkuoju sostu. Šią tobulą vienybę Mes laikome ne tik neįveikiama tvirtove prieš priešiškus puolimus, bet ir palankiu bei laimingu ženklu, pranašaujančiu geresnius laikus Bažnyčiai; ir, kol ji teikia didelį palengvėjimą Mūsų silpnumui, ji laiku skatina Mus noriai ištverti visus darbus ir kovas dėl Dievo Bažnyčios sunkiame uždavinyje, kurio Mes ėmėmės.
- Be to, iš vilčių ir džiaugsmo priežasčių, kurias Mes jums paskelbėme, negalime atskirti tų meilės ir paklusnumo ženklų, kuriuos jūs, gerbiami broliai, šiais pirmaisiais Mūsų pontifikato dienomis parodėte Mūsų nuolankumui, kartu su tiek daug dvasininkų ir tikinčiųjų, kurie laiškais, dovanomis, piligriminėmis kelionėmis ir kitais meilės darbais aiškiai parodė, kad atsidavimas ir meilė, kurią jie rodė Mūsų labai vertam pirmtakui, vis dar tęsiasi, tokia stipri, tvirta ir nepasikeitusi, kad nesusilpnėjo net prieš tokį daug prastesnį įpėdinį. Už šiuos puikius katalikų pamaldumo ženklus Mes nuolankiai prisipažįstame Viešpačiui, kad Jis yra geras ir maloningas, o jums, gerbiami broliai, ir visiems Mūsų mylimiems vaikams, iš kurių Mes juos gavome, viešai, iš visos širdies, išreiškiame dėkingumo jausmus, puoselėdami didžiausią pasitikėjimą, kad dabartinėje kritiškoje padėtyje ir laikų sunkumuose šis jūsų atsidavimas ir meilė bei tikinčiųjų atsidavimas ir meilė niekada mūsų neapvils. Mes taip pat neturime abejonių, kad šie ryškūs sūniškos pagarbos ir krikščioniškos dorybės pavyzdžiai bus tokie veiksmingi, kad mūsų gailestingiausias Dievas, sujaudintas šių pareigingų darbų, palankiai pažvelgs į savo kaimenę ir suteiks Bažnyčiai taiką ir pergalę. Bet kadangi esame tikri, kad šios taikos ir pergalės mums bus greičiau ir lengviau suteiktos, jei tikintieji bus nepalaužiami savo maldose ir prašymuose, kad tai gautų, Mes karštai raginame jus, gerbiami broliai, šiam tikslui sužadinti tikinčiųjų uolumą ir karštumą, pasirenkant Nekalčiausiąją Dangaus Karalienę kaip jų užtarėją prie Dievo ir kreipiantis į šventąjį Juozapą, dangaus Bažnyčios globėją, bei šventuosius Petrą ir Paulių, Apaštalų Kunigaikščius, kaip jų gynėjus. Šių visų galingam globojimui Mes nuolankiai pavedame savo nuolankumą, visus bažnytinės hierarchijos rangus ir visą mūsų Viešpaties Kristaus kaimenę.
- Likusiam laikui Mes tikimės, kad šios dienos, kuriomis Mes atnaujiname Jėzaus Kristaus, prisikėlusio iš numirusių, atminimą, bus jums, gerbiami broliai, ir visai Dievo kaimenei palaimos, išganymo ir švento džiaugsmo šaltinis, melsdami mūsų maloningiausią Dievą, kad per Nekaltojo Avinėlio kraują, kuris panaikino prieš mus buvusį raštą, mūsų padarytos nuodėmės būtų nuplautos, o teismas, kurį kenčiame už jas, būtų gailestingai sušvelnintas.
„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais“, gerbiami broliai; kiekvienam ir visiems iš jų, taip pat mūsų mylimiems vaikams, jūsų bažnyčių dvasininkams ir tikintiesiems, kaip mūsų ypatingos geros valios įrodymą ir dangaus apsaugos laidą, su meile teikiame apaštališkąjį palaiminimą.
Duota šventojo Petro bazilikoje, Romoje, per Velykų iškilmes, 1878 m. balandžio dvidešimt pirmąją, pirmaisiais mūsų pontifikato metais.
LEONAS XIII