Encyklika „Ingravescentibus Malis“ buvo paskelbta 1937 m. rugsėjo 29 d. popiežiaus Pijaus XI. Tai buvo viena iš paskutiniųjų jo encyklikų, parašyta prieš pat jo mirtį 1939 m. Dokumentas buvo paskelbtas Šv. Mykolo Arkangelo šventėje ir skirtas visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams bei tikintiesiems.
Lietuviškai encyklika dažniausiai vadinama „Didėjant blogybėms“, „Didėjant blogiui“ arba „Apie didėjančias blogybes“. Šie pavadinimai atspindi lotyniško originalo „Ingravescentibus Malis“ prasmę. Enciklika taip pat žinoma kaip „Apie Švč. Mergelės Marijos Rožinį“, nes pagrindinė jos tema – Rožinio maldos svarba.
Enciklika buvo parašyta reaguojant į tuo metu Europoje ir pasaulyje plintančias totalitarines ideologijas – komunizmą ir nacizmą. Popiežius Pijus XI matė, kad šios ideologijos kelia grėsmę ne tik religiniam, bet ir visuomeniniam gyvenimui. Jis siekė paraginti tikinčiuosius grįžti prie dvasinių vertybių ir ypač skatino Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su blogiu.
Pagrindinės temos
- Dvasinės krizės diagnozė: Popiežius apibūdina pasaulį, kuriame nyksta tikėjimas, silpnėja moralinės vertybės, o žmonės vis labiau pasiduoda materializmui ir bedievybei. Jis pabrėžia, kad tokia padėtis veda į socialinį chaosą ir karus.
- Rožinio maldos svarba: Enciklikoje Rožinis pristatomas kaip galinga dvasinė priemonė, galinti padėti atkurti tikėjimą ir moralę. Popiežius ragina tikinčiuosius kasdien melstis Rožinį, ypač spalio mėnesį, kuris tradiciškai skirtas šiai maldai.
- Istoriniai pavyzdžiai: Popiežius primena istorinius atvejus, kai Rožinio malda padėjo krikščionims įveikti sunkumus, pavyzdžiui, per pergalę prie Lepanto 1571 m., kai krikščionių flotilė nugalėjo Osmanų imperijos laivyną.
- Asmeninė padėka: Enciklikos pabaigoje popiežius dėkoja Dievui ir Švč. Mergelei Marijai už savo sveikatos pagerėjimą, kurį jis priskiria šventosios Teresės iš Lisieux užtarimui.
- Atsakas į įžeidimą: Popiežius pasmerkia viešą įžeidimą, padarytą Švč. Mergelei Marijai Lenkijoje, ir ragina tikinčiuosius atlyginti už šį šventvagystę malda ir atsidavimu.
Enciklika sustiprino Rožinio maldos praktiką tarp katalikų ir pabrėžė jos svarbą kovojant su dvasinėmis ir socialinėmis grėsmėmis. Ji taip pat prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios pozicijos prieš totalitarines ideologijas formavimo. Nors encyklika neturėjo tiesioginės politinės įtakos, ji sustiprino tikinčiųjų dvasinį pasipriešinimą komunizmui ir nacizmui.
1937 m. buvo įtemptas laikotarpis: Europoje stiprėjo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjungoje įsigalėjo komunizmas, o Ispanijoje vyko pilietinis karas. Tais pačiais metais popiežius Pijus XI paskelbė dvi kitas svarbias encyklikas: „Mit brennender Sorge“, kurioje pasmerkė nacizmą, ir „Divini Redemptoris“, kurioje kritikavo komunizmą. „Ingravescentibus Malis“ papildė šias encyklikas, pabrėždama dvasinės kovos svarbą.
INGRAVESCENTIBUS MALIS
POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA
APIE ŠVENTĄJĮ ROŽINĮ
MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS ORDINA RAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU.
- Ne kartą Mes teigėme – ir neseniai tai pakartojome enciklikos laiške Divini Redemptoris (Acta Apostolicae Sedis, 1937, t. XXIX, p. 65) – kad nėra jokios priemonės mūsų laikų vis didėjančioms blogybėms įveikti, išskyrus sugrįžimą prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Jo švenčiausių įsakymų. Tikrai, tik Jis „turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (plg. Jn 6, 69), ir individai bei visuomenė gali tik tuojau pat ir apgailėtinai žlugti, jei ignoruoja Dievo didybę ir atmeta Jo Įstatymą.
- Tačiau kiekvienas, kuris uoliai studijuoja Katalikų Bažnyčios įrašus, lengvai pripažins, kad tikrasis Dievo Motinos Mergelės globos ryšys yra susijęs su visais krikščioniškojo vardo analais. Kai, iš tiesų, visur paplitusios klaidos siekė sudraskyti Bažnyčios vientisą rūbą ir sukelti sumaištį katalikų pasaulyje, mūsų tėvai su pasitikėjimu kreipėsi į ją, „vienintelę, kuri sunaikina visas erezijas pasaulyje“ (Romos brevijorius), ir per ją laimėta pergalė atnešė ramybės sugrįžimą.
- Kai bedieviška musulmonų galia, pasitikėdama savo galingu laivynu ir karo užgrūdintomis armijomis, grasino Europos tautoms griūtimi ir vergove, tuomet – Aukščiausiojo Pontifiko siūlymu – buvo karštai maldaujama dangaus Motinos apsaugos, ir priešas buvo nugalėtas, o jo laivai nuskandinti. Taip visų laikų tikintieji, tiek viešose nelaimėse, tiek privačiuose poreikiuose, su maldavimais kreipiasi į Mariją, gerąją, kad ji ateitų jiems į pagalbą ir suteiktų pagalbą bei išgelbėjimą nuo kūno ir sielos skausmų. Ir niekada jos galingiausia pagalba nebuvo veltui tikėtasi tų, kurie jos prašė su pamaldžia ir pasitikinčia malda.
- Tačiau ir mūsų dienomis ne mažesni pavojai nei praeityje gresia pilietinei ir religinei visuomenei. Iš tiesų, kadangi aukščiausia ir amžina Dievo valdžia, kuri įsako ir draudžia, yra niekinama ir visiškai atmetama žmonių, rezultatas yra toks, kad krikščioniškosios pareigos sąmonė silpnėja, tikėjimas sielose tampa drungnas arba visiškai prarandamas, o tai vėliau paveikia ir griauna patį žmogaus visuomenės pagrindą.
- Taip vienoje pusėje matomi piliečiai, įsitraukę į žiaurią kovą tarpusavyje, nes vieni yra aprūpinti gausiais turtais, o kiti turi užsidirbti duoną sau ir savo artimiesiems savo rankų prakaitu. Iš tiesų, kaip visi žinome, kai kuriose srityse blogis pasiekė tokį mastą, kad siekiama sunaikinti visas privačios nuosavybės teises, kad viskas būtų dalijamasi bendrai.
- Kita vertus, nestinga žmonių, kurie teigia, kad jie visų pirma gerbia ir išaukština Valstybės galią. Jie sako, kad turi naudoti visas priemones, kad užtikrintų pilietinę tvarką ir įtvirtintų autoritetą, ir tvirtina, kad tik taip jie gali visiškai atmesti bjaurias komunistų teorijas. Tačiau jie niekina evangeliškosios išminties šviesą ir stengiasi atgaivinti pagonių klaidas bei jų gyvenimo būdą.
- Prie to prisideda gudri ir apgailėtina sekta tų, kurie, neigdami ir nekęsdami Dievo, skelbia save Amžinojo priešais ir įsiskverbia visur. Jie diskredituoja ir išrauna bet kokį religinį tikėjimą iš sielų. Galiausiai jie trypia kiekvieną žmogaus ir Dievo teisę. Ir kol jie šaiposi iš dangaus atlygio vilties, jie skatina žmones neteisėtomis priemonėmis siekti klaidingos žemiškos laimės, ir todėl su įžūlia drąsa stumia juos į socialinės tvarkos iširimą, sukeldami netvarką, žiaurius maištus ir net pilietinio karo liepsnas.
- Nepaisant to, Gerbiami Broliai, nors tokios didelės ir gausios blogybės mus slegia, ir dar didesnės gresia ateityje, Mes neturime prarasti drąsos ar leisti, kad pasitikinti viltis, kuri remiasi vien Dievu, susilpnėtų. Tas, kuris „sukūrė žemės tautas sveikatai“ (plg. Išm 1, 14), be abejo, neleis žūti tiems, kuriuos Jis atpirko savo Brangiuoju Krauju, ir neapleis savo Bažnyčios. Bet veikiau, kaip Mes sakėme pradžioje, Mes maldausime Dievą per Palaimintosios Mergelės tarpininkavimą, taip priimtiną Jam, nes, vartodami šventojo Bernardo žodžius: „Tokia yra Dievo valia, kuris norėjo, kad Mes turėtume viską per Mariją.“ (Pamokslas apie Palaimintosios Mergelės Marijos Gimimą.)
- Tarp įvairių maldų, kuriomis Mes sėkmingai kreipiamės į Dievo Motiną Mergelę, Šventasis Rožinis neabejotinai užima ypatingą ir išskirtinę vietą. Šią maldą, kurią kai kurie vadina Mergelės Psalteriu ar Evangelijos ir krikščioniškojo gyvenimo brevijoriumi, mūsų laimingos atminties pirmtakas Leonas XIII apibūdino ir rekomendavo šiais stipriais žodžiais: „Labai nuostabus yra šis karūna, supinta iš angeliškojo sveikinimo, kuris įterpiamas į sekmadienio maldą, ir sujungia su ja vidinio apmąstymo pareigą. Tai puikus maldos būdas… ir labai naudingas amžinojo gyvenimo pasiekimui“ (Acta Leonis, 1898, t. XVIII, p. 154, 155).
- Ir tai galima lengvai išvesti iš pačių gėlių, sudarančių šį mistinį vainiką. Kokios maldos iš tiesų gali būti tinkamesnės ir šventesnės? Pirmoji yra ta, kurią pats mūsų Dieviškasis Atpirkėjas ištarė, kai Jo mokiniai Jo paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1); labai šventa malda, kuri mums siūlo kelią – kiek tai mums įmanoma – atiduoti šlovę Dievui ir taip pat atsižvelgia į visas mūsų kūno ir sielos reikmes. Kaip gali Amžinasis Tėvas, kai meldžiamasi Jo Sūnaus žodžiais, atsisakyti ateiti mums į pagalbą?
- Kita malda yra Angelų Sveikinimas, kuris prasideda arkangelo Gabrieliaus ir šventosios Elzbietos pagyromis ir baigiasi labai pamaldžiu prašymu, kuriuo Mes maldaujame Palaimintosios Mergelės pagalbos dabar ir mūsų mirties valandą. Prie šių garsiai tariamų maldų pridedamas šventų misterijų apmąstymas, per kuriuos, tarsi prieš mūsų akis, iškyla Jėzaus Kristaus ir Jo Motinos džiaugsmai, skausmai ir triumfai, kad Mes gautume paguodą ir pagalbą savo skausmuose. Sekdami šiais šventaisiais pavyzdžiais, Mes kylame į dangaus laimę vis aukštesnių dorybių laiptais.
- Ši pamaldumo praktika, Gerbiami Broliai, nuostabiai paskleista šventojo Dominyko, ne be dangaus Motinos Mergelės įkvėpimo ir siūlymo, neabejotinai yra lengva visiems, net neišmanantiems ir paprastiems. Bet tie, kurie laiko šį pamaldumą tik erzinančia formule, kartojama monotonišku dainuojančiu intonavimu, ir atmeta jį kaip tinkamą tik vaikams ir kvailoms moterims, nuklysta nuo tiesos kelio!
- Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad tiek pamaldumas, tiek meilė, nors visada kartodami tuos pačius žodžius, ne visada kartoja tą patį dalyką, bet visada išreiškia kažką naujo, kylančio iš intymaus atsidavimo jausmo. Be to, šis maldos būdas turi evangeliško paprastumo kvapą ir reikalauja dvasios nuolankumo; ir jei Mes niekiname nuolankumą, kaip moko Dieviškasis Atpirkėjas, mums bus neįmanoma įžengti į dangaus karalystę: „Amen, sakau jums, jei netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).
- Nepaisant to, jei mūsų amžiaus žmonės, su savo pašaipiu išdidumu, atmeta Šventąjį Rožinį, yra nesuskaičiuojama daugybė šventų žmonių iš kiekvieno amžiaus ir kiekvienos būklės, kurie visada jį brangino. Jie meldėsi jį su dideliu atsidavimu ir kiekvieną akimirką naudojo kaip galingą ginklą, kad išvarytų demonus, išsaugotų gyvenimo vientisumą, lengviau įgytų dorybes ir, trumpai tariant, pasiektų tikrą taiką tarp žmonių.
- Taip pat nestinga žymių doktrinos ir išminties žmonių, kurie, nors intensyviai užsiėmę moksliniais tyrimais ir studijomis, niekada, net vieną dieną, nepraleidžia karštai melsdamiesi ant kelių prieš Mergelės paveikslą šia labai pamaldžia forma. Taip karaliai ir kunigaikščiai, kad ir kokie užimti skubiais reikalais, laikė savo pareiga melstis Rožinį.
- Šis mistinis vainikas, следовательно, ne tik randamas ir slysta per vargšų rankas, bet taip pat yra gerbiamas visų socialinių sluoksnių piliečių. Ir Mes nenorime čia praleisti progos nepaminėti fakto, kad pati Palaimintoji Mergelė, net mūsų laikais, rūpestingai rekomendavo šį maldos būdą, kai ji pasirodė ir mokė nekaltą mergaitę Lurdo grotoje.
- Todėl kodėl Mes neturėtume tikėtis kiekvienos malonės, jei Mes tinkamai nusiteikę ir šventai maldausime savo Dangiškąją Motiną šiuo būdu? Mes labai karštai trokštame, Gerbiami Broliai, kad Šventasis Rožinis būtų ypač meldžiamas spalio mėnesį ir su didesniu atsidavimu tiek bažnyčiose, tiek namuose.
- Ir tuo labiau tai turi būti daroma, nes Dieviškojo Vardo priešai – tai yra tie, kurie sukilo prieš Amžinąjį Dievą, Jį neigė ir paniekino – skleidžia pinkles katalikų Tikėjimui ir Bažnyčiai priklausančiai laisvei, ir galiausiai su beprotiškomis pastangomis maištauja prieš dieviškas ir žmogaus teises, siųsdami žmoniją į griūtį ir pražūtį. Per veiksmingą kreipimąsi į Dievo Motiną Mergelę jie gali būti galutinai palenkti ir atvesti į atgailą bei sugrįžti į tiesų kelią, pasitikint Marijos rūpesčiu ir apsauga.
- Šventoji Mergelė, kuri kadaise pergalingai išvijo baisią albigensų sektą iš krikščioniškų šalių, dabar, mūsų maldingai šaukiama, nukreips naujas klaidas, ypač komunizmo, kuris daugeliu atžvilgių, savo motyvais ir piktadarybėmis, primena senąsias.
- Ir kaip kryžiaus žygių laikais visoje Europoje skambėjo vienas tautų balsas, vienas maldavimas; taip ir šiandien, visame pasaulyje, miestuose ir net mažiausiuose kaimuose, suvienyti drąsa ir stiprybe, su sūniška ir nuolatine atkakluma, žmonės siekia iš didžiosios Dievo Motinos išmelsti krikščioniškosios ir žmogaus civilizacijos priešų pralaimėjimą, kad tikroji taika vėl šviestų pavargusiems ir klystantiems žmonėms.
- Jei visi tai darys tinkamai nusiteikę, su dideliu tikėjimu ir karštu pamaldumu, teisėta tikėtis, kad kaip praeityje, taip ir mūsų dienomis, Palaimintoji Mergelė išmelodys iš savo dieviškojo Sūnaus, kad dabartinių audrų bangos nurimtų ir kad spindinti pergalė karūnuotų šį krikščionių maldos lenktyniavimą.
- Šventasis Rožinis, be to, ne tik puikiai tinka įveikti Dievo ir Religijos priešus, bet taip pat yra stimulas ir paskata evangeliškų dorybių praktikai, kurias jis įskiepija ir puoselėja mūsų sielose. Visų pirma, jis maitina katalikų Tikėjimą, kuris vėl sužydi tinkamai apmąstant šventuosius misterijus, ir kelia protus į Dievo apreikštas tiesas.
- Kiekvienas gali suprasti, kaip tai yra naudinga, ypač mūsų laikais, kai kartais jaučiamas tam tikras dvasinių dalykų erzulys net tarp tikinčiųjų ir tarsi nepatinka krikščioniškoji doktrina. Todėl atgaivinkite amžinosios gerovės viltį, kol Jėzaus Kristaus ir Jo Motinos triumfas, apie kurį Mes apmąstome paskutinėje Rožinio dalyje, rodo mums atvirą Dangų ir kviečia mus užkariauti Amžinąją Šalį.
- Taip, kai nevaldomas šios žemės dalykų troškimas įsiskverbė į mirtingųjų širdis ir kiekvienas karščiau trokšta trumpalaikių turtų ir efemeriškų malonumų, visi jaučia vaisingą kvietimą sugrįžti prie dangaus lobių, „kur vagys neįsilaužia ir nei rūdys, nei kandys nesunaikina“ (Mt 12, 33), ir prie turto, kuris niekada neišnyks.
- Ir meilė, kuri daugelyje susilpnėjo ir atšalo, kaip ji gali nesugrįžti į meilę tų sielose, kurie su pilna širdimi prisimena mūsų Atpirkėjo kankinimus ir mirtį bei Jo Skausmingosios Motinos kančias? Iš šios meilės Dievui tada neišvengiamai kils intensyvesnė artimo meilė, jei apmąstysime darbus ir kančias, kurias mūsų Viešpats kentėjo už visus, atkurdami prarastą Dievo vaikų paveldą.
- Todėl rūpinkitės, Gerbiami Broliai, kad tokia vaisinga praktika būtų dar labiau paskleista, labiau vertinama visų ir kad bendras pamaldumas didėtų. Per jūsų darbą ir kunigų, kurie jums padeda sielų globoje, jos pagyros ir privalumai turi būti skelbiami ir kartojami tikintiesiems iš visų socialinių sluoksnių.
- Iš jo jauni žmonės semsis šviežios energijos, kad suvaldytų maištingas blogio tendencijas ir išsaugotų nesuteptą sielos tyrumą; taip pat jame seni žmonės vėl ras poilsį, palengvėjimą ir ramybę nuo savo nerimastingų rūpesčių. Tiems, kurie atsidavę Katalikų Veikimui, tai bus paskata, skatinanti juos dar karštesniam ir aktyvesniam apaštalavimo darbui; ir visiems tiems, kurie kenčia bet kokiu būdu, ypač mirštantiems, tai atneš paguodą ir padidins amžinosios laimės viltį.
- Ypatingai šeimų tėvai ir motinos turi rodyti pavyzdį savo vaikams, ypač kai, saulei leidžiantis, jie susirenka po dienos darbo, namų sienose, ir ant kelių meldžia Šventąjį Rožinį prieš Mergelės paveikslą, kartu sujungdami balsą, tikėjimą ir jausmus. Tai graži ir naudinga tradicija, iš kurios neabejotinai kyla ramybė ir gausūs dangaus dovanų namams.
- Kai labai dažnai Mes priimame jaunavedžius audiencijoje ir kreipiamės į juos tėviškais žodžiais, Mes dovanojame jiems rožinius, Mes karštai juos rekomenduoja, ir Mes raginame juos, cituodami savo paties pavyzdį, neleisti praeiti net vienai dienai be Rožinio maldos, kad ir kokie užimti jie būtų daugybe rūpesčių ir darbų.
- Dėl šių priežasčių, Gerbiami Broliai, Mes laikėme tinkamu karštai paraginti jus, ir per jus, visus tikinčiuosius, vykdyti šią pamaldžią praktiką. Mes neabejojame, kad jūs, kaip įprasta atsakydami į mūsų tėvišką kvietimą, vėl atnešite gausių vaisių.
- Ir adresuodami šią encikliką jums, Mus skatina dar vienas motyvas. Mes norime, kad kartu su Mumis mūsų daugybė vaikų Jėzuje susivienytų ir padėkotų Dievo Motinai už geresnę sveikatą, kurią Mes laimingai atgavome.
- Šią malonę, kaip turėjome progos rašyti (plg. Laiškas kardinolui E. Pacelli, Osservatore Romano, 1937 m. rugsėjo 5 d.), Mes priskiriame ypatingam Lisieux Mergelės, šventosios Teresės nuo Kūdikėlio Jėzaus, užtarimui. Bet Mes žinome, kad viskas mums ateina iš Visagalio Dievo per mūsų Ponios rankas.
- Ir galiausiai, kadangi viešojoje spaudoje buvo paleista labai sunki šventvagystė prieš Palaimintąją Mergelę, Mes negalime mažiau nei pasinaudoti šia proga, kad kartu su tos tautos episkopatu ir žmonėmis, kurie gerbia Mariją kaip „Lenkijos Karalystės Karalienę“, ir su mūsų pamaldumo pagarba, atliktume deramą atgailą už šią didžiąją Karalienę, ir visam pasauliui pasmerktume šią nebaudžiamą šventvagystę kaip skaudų ir nevertą dalyką.
- Tuo tarpu su pilna širdimi Mes teikiame jums, Gerbiami Broliai, ir jūsų globai patikėtai kaimenei Apaštališkąjį Palaiminimą kaip dangaus malonių pranašą ir mūsų tėviškos geranoriškumo ženklą.
Duota Kastel Gandolfe, netoli Romos, rugsėjo 29 dieną, šventojo Mykolo Arkangelo Pašventinimo šventėje, 1937 metais, šešioliktaisiais mūsų pontifikato metais.
PIJUS XI