Enciklika Humani Generis

Enciklika Humani Generis – tai popiežiaus Pijaus XII paskelbtas dokumentas, išleistas 1950 m. rugpjūčio 12 d. Tai viena svarbiausių XX amžiaus Bažnyčios enciklikų, kurioje reaguojama į tuometinius mąstymo pokyčius, ypač mokslo, filosofijos ir teologijos srityse.

Autorius – popiežius Pijus XII (pontifikavo 1939–1958). Jis žinomas dėl savo intelektualumo ir dėmesio Bažnyčios santykiui su šiuolaikiniu pasauliu, ypač su mokslu.

Enciklika atsirado reaguojant į tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Europoje ir pasaulyje plito įvairios idėjos, kurios kėlė grėsmę tradiciniam krikščioniškam tikėjimui:
– filosofinis reliatyvizmas,
– teologinis modernizmas,
– neteisingas mokslo rezultatų taikymas religijai,
– evoliucijos teorijos neapdairus taikymas žmogaus kilmei aiškinti.

Popiežius siekė perspėti, kad kai kurios naujos idėjos, jei priimamos neatsakingai, gali iškreipti tikėjimo tiesas.

Enciklikoje kalbama apie daugybę temų, bet kelios ypač svarbios:

1. Tiesa ir Apreiškimas

Popiežius pabrėžia, kad žmogaus protas pats gali pažinti tiesą, bet tam reikia malonės ir tikėjimo. Bažnyčia negali pripažinti požiūrių, kurie tikėjimą redukuoja iki subjektyvios patirties ar simbolių.

2. Mokslas ir teologija

Bažnyčia vertina mokslą, bet mokslas turi būti atsargus kalbėdamas apie tikėjimo sritį. Popiežius ypač atsargiai žiūri į evoliucijos teoriją, kai ši taikoma žmogaus sielai ar pirmiesiems žmonėms.

3. Poligenizmas

Popiežius atmeta poligenizmą – teoriją, kad žmonija galėjo kilti iš kelių porų. Bažnyčia mokė, kad visi žmonės kilo iš vieno žmogaus – Adomo, kurio nuodėmė paveikė visą žmoniją (tai vadinama pirminė nuodėmė).

„Tikintieji negali priimti požiūrio, kad Adomas būtų tik pirmųjų žmonių grupės simbolis.“ (HG, 37)

4. Bažnyčios mokymo autoritetas

Enciklikoje akcentuojama, kad Bažnyčios Magisteriumas – jos mokymo autoritetas – nėra tik patariantis, bet privalomas tikintiesiems, ypač kai kalbama apie tiesas, susijusias su išganymu.

Humani Generis primena, kad krikščioniškas tikėjimas nėra kintanti nuomonė ar filosofinė srovė. Tai tiesa, kurią reikia saugoti ir aiškiai perduoti. Dokumentas moko, kaip elgtis esant mokslo pažangai, bet neatsisakyti tikėjimo šerdies.

ENCIKLIKA HUMANI GENERIS

ŠVENTOJO TĖVO PIJAUS XII
MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS,
PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS
IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ
SU ŠVENTUOJU SOSTU,
DĖL KAI KURIŲ KLAIDINGŲ NUOMONIŲ,
KURIOS GRASINA KATALIKŲ DOKTRINOS PAGRINDAMS

Gerbiami Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas

Žmonių nesutarimai ir klaidos moralės bei religijos klausimais visada kėlė gilų liūdesį visiems geros valios žmonėms, o ypač tikriems ir ištikimiems Bažnyčios vaikams. Šiandien tai ypač akivaizdu, kai matome, kaip visomis kryptimis puolami krikščioniškosios kultūros principai.

  1. Nenuostabu, kad tokie nesutarimai ir klaidos visada egzistavo už Kristaus avidės ribų. Nors, absoliučiai kalbant, žmogaus protas savo natūralia jėga ir šviesa gali pasiekti tikrą ir patikimą vieno asmens Dievo, kuris savo apvaizda saugo ir valdo pasaulį, pažinimą, taip pat natūralųjį įstatymą, kurį Kūrėjas įrašė į mūsų širdis, vis dėlto yra nemažai kliūčių, trukdančių protui efektyviai ir vaisingai naudotis savo natūraliais gebėjimais. Tiesos, susijusios su Dievu ir Dievo bei žmogaus santykiais, visiškai pranoksta juslinę tvarką ir reikalauja savęs atsižadėjimo bei pasiaukojimo, kad būtų įgyvendintos ir turėtų įtakos praktiniam gyvenimui. Žmogaus intelektą, siekiantį tokių tiesų pažinimo, trikdo tiek juslių ir vaizduotės veikla, tiek blogos aistros, kylančios iš prigimtinės nuodėmės. Todėl žmonės lengvai įtikinėja save, kad tai, ko jie nenori tikėti, yra klaidinga arba bent jau abejotina.
  2. Dėl šios priežasties dieviškasis apreiškimas laikomas moraliai būtinu, kad religinės ir moralinės tiesos, kurios savo prigimtimi nėra nepasiekiamos protui, dabartinėje žmonijos būsenoje būtų lengvai žinomos visiems su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos.
  3. Be to, žmogaus intelektas kartais susiduria su sunkum одніą formuojant sprendimą apie katalikų tikėjimo patikimumą, nepaisant daugybės nuostabių išorinių ženklų, kuriuos Dievas suteikė ir kurie vien proto natūralia šviesa pakankamai įrodo krikščioniškosios religijos dieviškąją kilmę. Žmogus, paveiktas išankstinių nuostatų, aistrų ar nesąžiningumo, gali atsisakyti ir priešintis ne tik akivaizdiems išoriniams įrodymams, bet ir tikrosios malonės impulsams.
  4. Jei kas nors ištirtų padėtį už krikščionių avidės ribų, lengvai pastebėtų pagrindines tendencijas, kuriomis seka nemažai išsilavinusių žmonių. Kai kurie neatsargiai ir neapdairiai tvirtina, kad evoliucija, kuri net gamtos mokslų srityje nėra visiškai įrodyta, paaiškina visų dalykų kilmę, ir drąsiai remia monistinę bei panteistinę nuomonę, kad pasaulis nuolat evoliucionuoja. Komunistai noriai pritaria šiai nuomonei, kad, atėmus iš žmonių sielų bet kokią asmens Dievo idėją, jie galėtų efektyviau ginti ir skleisti savo dialektinį materializmą.
  5. Tokios išgalvotos evoliucijos tezės, atmetančios viską, kas yra absoliutu, tvirta ir nekintama, atvėrė kelią naujai klaidingai filosofijai, kuri, konkuruodama su idealizmu, imanentizmu ir pragmatizmu, vadinama egzistencializmu, nes ji rūpinasi tik atskirų dalykų egzistavimu, nepaisydama jų nekintamų esmių.
  6. Taip pat egzistuoja tam tikras historicizmas, kuris vertę priskiria tik žmogaus gyvenimo įvykiams, griaudamas bet kokios tiesos ir absoliutaus įstatymo pagrindą tiek filosofinių spekuliacijų, tiek ypač krikščioniškųjų dogmų lygmeniu.
  7. Visoje šioje nuomonių sumaištyje mums paguoda matyti, kad buvę racionalizmo šalininkai šiandien dažnai trokšta grįžti prie dieviškai perduotos tiesos šaltinio ir pripažinti bei išpažinti Dievo žodį, esantį Šventajame Rašte, kaip religinio mokymo pagrindą. Tačiau tuo pačiu apgailestaujame, kad nemažai iš jų, kuo tvirčiau priima Dievo žodį, tuo labiau menkina žmogaus proto vertę, o kuo labiau išaukština Dievo Apreiškėjo autoritetą, tuo griežčiau atmeta Bažnyčios mokymo tarnybą, kurią Kristus, mūsų Viešpats, įsteigė, kad išsaugotų ir aiškintų dieviškąjį apreiškimą. Ši nuostata ne tik akivaizdžiai prieštarauja Šventajam Raštui, bet ir patirtis rodo, kad ji yra klaidinga. Mat dažnai tie, kurie nesutinka su tikrąja Bažnyčia, atvirai skundžiasi dėl savo nesutarimų dogmų klausimais ir taip nenoromis liudija gyvos Mokymo Tarnybos būtinybę.
  8. Katalikų teologai ir filosofai, kurių rimta pareiga yra ginti natūralią ir antgamtinę tiesą bei įskiepyti ją žmonių širdyse, negali ignoruoti ar nepaisyti šių daugiau ar mažiau klaidingų nuomonių. Priešingai, jie privalo gerai išmanyti šias teorijas, nes ligos tinkamai negydomos, kol nėra teisingai diagnozuotos, nes kartais net klaidingose teorijose būna tam tikra tiesos dalis ir, galiausiai, nes šios teorijos skatina subtilesnes filosofinių ir teologinių tiesų diskusijas bei vertinimus.
  9. Jei filosofai ir teologai stengtųsi tik pasisemti naudos iš kruopštaus šių doktrinų nagrinėjimo, nebūtų jokios priežasties Bažnyčios Mokymo Tarnybai įsikišti. Tačiau, nors žinome, kad katalikų mokytojai paprastai vengia šių klaidų, akivaizdu, kad kai kurie šiandien, kaip ir apaštalų laikais, trokšdami naujovių ir bijodami būti laikomi neišmanančiais naujausių mokslinių atradimų, bando atsiriboti nuo šventosios Mokymo Tarnybos ir taip rizikuoja pamažu nutolti nuo apreikštosios tiesos bei patraukti kitus į klaidą.
  10. Pastebimas dar vienas pavojus, kuris yra tuo rimtesnis, kad slepiasi po dorybės kauke. Daugelis, apgailestaudami dėl žmonių nesutarimų ir intelektualinės sumaišties, skatinami neatsargaus uolumo už sielas, jaučia didelį ir karštą troškimą pašalinti barjerus, skiriančius gerus ir sąžiningus žmones. Jie propaguoja „eirenizmą“, pagal kurį, atsisakius klausimų, dėl kurių žmonės nesutaria, siekiama ne tik suvienyti jėgas kovai su ateizmo puolimais, bet ir sutaikyti dogmų srityje tarpusavyje prieštaraujančius dalykus. Kaip anksčiau kai kurie kėlė klausimą, ar tradicinė Bažnyčios apologetika nėra kliūtis, o ne pagalba laimint sielas Kristui, taip ir dabar kai kurie drįsta rimtai abejoti, ar teologija ir teologiniai metodai, tokie, kokie naudojami mūsų mokyklose su bažnytinės valdžios pritarimu, neturėtų būti ne tik tobulinami, bet ir visiškai reformuojami, kad efektyviau skatintų Kristaus karalystės plėtrą visame pasaulyje tarp įvairių kultūrų ir religinių pažiūrų žmonių.
  11. Jei šie žmonės siektų tik pritaikyti bažnytinį mokymą ir metodus prie šiuolaikinių sąlygų ir poreikių, įvesdami naujus paaiškinimus, vargu ar būtų pagrindo nerimauti. Tačiau kai kurie, užsidegę neapdairiu „eirenizmu“, laiko kliūtimi broliškos vienybės atkūrimui tai, kas pagrįsta Kristaus duotais įstatymais ir principais, taip pat Jo įsteigtomis institucijomis ar tikėjimo vientisumo gynimu ir palaikymu. Šių dalykų pašalinimas, jų manymu, suvienytų visus, tačiau tai vestų tik į jų sunaikinimą.
  12. Šios naujos nuomonės, kylančios arba iš smerktino naujovių troškimo, arba iš pagirtino motyvo, ne visada išsakomos vienodai, su vienoda aiškumu, tais pačiais terminais ar autorių vienbalsiu sutarimu. Teorijos, kurias vieni atsargiai ir su išlygomis pateikia slaptai, kitą dieną kiti, drąsesni, skelbia atvirai ir be saiko, sukeldami pasipiktinimą, ypač tarp jaunų dvasininkų, ir kenkdami bažnytinei valdžiai. Nors jų publikuojamuose darbuose paprastai elgiamasi atsargiau, privačiose raštuose, konferencijose ir paskaitose jie reiškiasi atviriau. Be to, šios nuomonės plinta ne tik tarp dvasininkų, seminarijose ir religinėse institucijose, bet ir tarp pasauliečių, ypač tų, kurie užsiima jaunimo mokymu.
  13. Teologijoje kai kurie nori sumažinti dogmų reikšmę iki minimumo ir išlaisvinti dogmą iš ilgai Bažnyčioje vartotos terminologijos bei katalikų mokytojų laikomų filosofinių sąvokų, siekdami grįžti prie katalikų doktrinos aiškinimo, naudojamo Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tėvų. Jie puoselėja viltį, kad, pašalinus iš dogmos tai, ką jie laiko svetimu dieviškajam apreiškimui, ji palankiai susilygins su tų, kurie atskirti nuo Bažnyčios vienybės, dogmatinėmis nuomonėmis, ir taip pamažu bus pasiekta katalikų dogmos ir nesutariančiųjų teiginių tarpusavio asimiliacija.
  14. Be to, jie teigia, kad, sumažinus katalikų doktriną iki tokios būklės, bus rastas būdas patenkinti šiuolaikinius poreikius, leidžiantis dogmą išreikšti ir moderniosios filosofijos sąvokomis – ar tai būtų imanentizmas, idealizmas, egzistencializmas, ar bet kuri kita sistema. Kai kurie drąsesni tvirtina, kad tai galima ir būtina padaryti, nes, jų manymu, tikėjimo paslaptys niekada neišreiškiamos visiškai tinkamomis sąvokomis, o tik apytiksliais ir nuolat kintančiais vaizdiniais, kuriuose tiesa iš dalies išreiškiama, bet neišvengiamai iškreipiama. Todėl jie nelaiko absurdišku, o visiškai būtinu, kad teologija pakeistų senas sąvokas naujomis, atsižvelgdama į įvairias filosofijas, kurias ji laikui b26. Jie priduria, kad dogmų istorija – tai įvairių formų, kuriomis apreikštoji tiesa buvo išreikšta, seka, atsižvelgiant į skirtingus mokymus ir nuomones, atsiradusias per amžius.
  15. Iš to, ką jau pasakėme, akivaizdu, kad šios pastangos veda prie to, ką jie vadina dogmatiniu reliatyvizmu, ir iš tikrųjų jį savyje turi. Niekinamas paprastai mokomas doktrinos turinys ir terminai, kuriais ji išreiškiama, stipriai prisideda prie šio reliatyvizmo. Visi žino, kad mokyklose vartojama terminologija ir net pati Bažnyčios Mokymo Tarnybos naudojama terminologija gali būti tobulinama ir šlifuojama; taip pat žinome, kad pati Bažnyčia ne visada naudojo tuos pačius terminus vienodai. Taip pat akivaizdu, kad Bažnyčia negali būti pririšta prie kiekvienos trumpai egzistavusios filosofijos sistemos. Vis dėlto dalykai, kuriuos per amžius bendromis pastangomis sudarė katalikų mokytojai, siekdami tam tikro dogmos supratimo, tikrai nėra pagrįsti tokiu silpnu pagrindu. Šie dalykai remiasi principais ir sąvokomis, išvestomis iš tikro sukurtų dalykų pažinimo. Šio pažinimo dedukcijos procese, tarsi žvaigždė, žmogaus protui per Bažnyčią buvo suteikta šviesa. Todėl nestebina, kad kai kurios iš šių sąvokų buvo ne tik naudojamos Visuotiniuose Susirinkimuose, bet ir jų sankcionuotos, todėl nuo jų nukrypti yra klaidinga.
  16. Todėl nepaisyti, atmesti ar nuvertinti tiek daug ir tokių didžių išteklių, kurie buvo sukurti, išreikšti ir dažnai tobulinti per ilgametį neeilinio talento ir šventumo žmonių darbą, dirbant po šventojo magisteriumo budria priežiūra ir su Šventosios Dvasios šviesa bei vadovavimu, kad tikėjimo tiesos būtų vis tiksliau išdėstytos, ir pakeisti šiuos dalykus spėjamomis sąvokomis bei kokiais nors beformiais ir nestabiliais naujos filosofijos teiginiais, kurie, kaip lauko gėlės, šiandien egzistuoja, o rytoj miršta – tai didžiausias neapdairumas ir tai, kas paverstų pačią dogmą vėjo linguojama nendre. Scholastinių teologų įprastai vartojamų terminų ir sąvokų niekinimas pats savaime silpnina tai, ką jie vadina spekuliatyviąja teologija – disciplina, kurią šie žmonės laiko neturinčia tikro tikrumo, nes ji pagrįsta teologiniais samprotavimais.
  17. Deja, šie naujovių šalininkai lengvai pereina nuo scholastinės teologijos niekinimo prie paties Bažnyčios Mokymo Tarnybos, kuri taip autoritetingai pritaria scholastinei teologijai, nepaisymo ir net paniekos. Ši Mokymo Tarnyba jiems vaizduojama kaip pažangos kliūtis ir mokslo barjeras. Kai kurie nekatalikai ją laiko neteisingu suvaržymu, trukdančiu kvalifikuotesniems teologams reformuoti savo discipliną. Nors šis šventas Mokytojo pareigas tikėjimo ir moralės klausimais privalo būti artimiausias ir visuotinis tiesos kriterijus visiems teologams, nes jam Kristus, mūsų Viešpats, patikėjo visą tikėjimo lobyną – Šventąjį Raštą ir dieviškąją Tradiciją – saugoti, ginti ir aiškinti, vis dėlto pareiga, kuri tenka tikintiesiems vengti ir tų klaidų, kurios daugiau ar mažiau artėja prie erezijos, ir atitinkamai „laikytis ir tų konstitucijų bei dekretų, kuriais tokios blogos nuomonės Šventojo Sosto yra uždraustos ir smerkiamos“, kartais yra taip mažai žinoma, tarsi jos išvis nebūtų. Tai, kas išdėstyta Romos Popiežių enciklikose apie Bažnyčios prigimtį ir sandarą, kai kurie sąmoningai ir įprastai ignoruoja, siekdami suteikti jėgą tam tikram neaiškiam įsitikinimui, kurį jie teigia radę senovės Tėvų, ypač graikų, raštuose. Popiežiai, jų teigimu, nenori spręsti ginčytinų klausimų tarp teologų, todėl reikia grįžti prie ankstyvųjų šaltinių, o naujausios Mokymo Bažnyčios konstitucijos ir dekretai turi būti aiškinami remiantis senovės raštais.
  18. Nors šie dalykai atrodo gerai pasakyti, jie nėra laisvi nuo klaidos. Tiesa, kad Popiežiai paprastai palieka teologams laisvę tais klausimais, kurie įvairiai ginčijami labai aukšto autoriteto žmonių; tačiau istorija moko, kad daugelis klausimų, kurie anksčiau buvo atviri diskusijoms, dabar jau nebeleidžia diskusijų.
  19. Taip pat negalima manyti, kad tai, kas išdėstyta Enciklikose, savaime nereikalauja pritarimo, nes rašydami tokias Enciklikas Popiežiai neišnaudoja aukščiausios savo Mokymo Tarnybos galios. Mat šie klausimai mokomi su įprasta mokymo valdžia, apie kurią teisingai sakoma: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“; ir paprastai tai, kas Enciklikose išdėstyta ir įskiepyta, jau dėl kitų priežasčių priklauso katalikų doktrinai. Tačiau jei Aukščiausieji Popiežiai savo oficialiuose dokumentuose tyčia priima sprendimą dėl iki tol ginčyto klausimo, akivaizdu, kad pagal Popiežių mintį ir valią šis klausimas nebegali būti laikomas atviru teologų diskusijoms.
  20. Taip pat tiesa, kad teologai visada privalo grįžti prie dieviškojo apreiškimo šaltinių: jų pareiga yra nurodyti, kaip gyvosios Mokymo Tarnybos doktrina yra aiškiai ar netiesiogiai randama Raštuose ir Tradicijoje. Be to, kiekvienas dieviškai apreikštos doktrinos šaltinis turi tiek daug turtingų tiesos lobių, kad jie iš tikrųjų niekada negali būti išsemti. Todėl teologija, studijuodama savo šventuosius šaltinius, išlieka visada šviežia; kita vertus, spekuliacija, kuri nepaiso gilesnės tikėjimo lobyno paieškos, kaip rodo patirtis, tampa bevaisė. Tačiau dėl šios priežasties net pozityvioji teologija negali būti lygiavertė vien tik istorijos mokslui. Mat kartu su pozityviosios teologijos šaltiniais Dievas savo Bažnyčiai davė gyvąją Mokymo Tarnybą, kad išaiškintų ir paaiškintų tai, kas tikėjimo lobyne yra tik neaiškiai ir netiesiogiai. Šį tikėjimo lobyną mūsų Dieviškasis Atpirkėjas davė autentiškam aiškinimui ne kiekvienam tikinčiajam, net ne teologams, o tik Bažnyčios Mokymo Tarnybai. Tačiau jei Bažnyčia šią mokymo funkciją vykdo, kaip ji dažnai darė per amžius, įprastu ar neeiliniu būdu, akivaizdu, kaip klaidinga yra procedūra, kuri bandytų aiškinti tai, kas aišku, per tai, kas neaišku. Iš tikrųjų reikia naudoti visiškai priešingą procedūrą. Todėl mūsų nemirtingos atminties Pirmtakas Pijus IX, mokydamas, kad kilniausia teologijos pareiga yra parodyti, kaip Bažnyčios apibrėžta doktrina yra randama apreiškimo šaltiniuose, pridūrė šiuos žodžius, ir labai pagrįstai: „tuo prasme, kuriuo ji buvo apibrėžta Bažnyčios.“
  21. Grįžtant prie minėtų naujų nuomonių, kai kurie net siūlo ar teigia dalykus, nukreiptus prieš dieviškąjį Šventojo Rašto autorystę. Kai kurie taip toli nueina, kad iškreipia Vatikano Susirinkimo apibrėžimą, jog Dievas yra Šventojo Rašto autorius, ir vėl pateikia jau dažnai pasmerktą nuomonę, kuri teigia, kad klaidų nebuvimas taikomas tik toms Biblijos dalims, kurios kalba apie Dievą ar moralės ir religijos klausimus. Jie net klaidingai kalba apie žmogiškąją Raštų prasmę, po kuria, jų teigimu, slypi dieviškoji prasmė, kuri yra vienintelė neklystanti prasmė. Aiškindami Raštą, jie neatsižvelgia į tikėjimo analogiją ir Bažnyčios Tradiciją. Taip jie vertina Tėvų ir Mokymo Bažnyčios doktriną pagal Šventojo Rašto normą, interpretuojamą vien žmogaus protu, o ne aiškina Šventąjį Raštą pagal Bažnyčios, kurią Kristus, mūsų Viešpats, paskyrė viso dieviškai apreikštos tiesos saugotoja ir aiškintoja, mintį.
  22. Be to, pagal jų išgalvotas nuomones, pažodinis Šventojo Rašto prasmės ir jos aiškinimas, kruopščiai parengtas tiek daug didžių egzegetų po Bažnyčios priežiūros, dabar turėtų užleisti vietą naujai egzegezei, kurią jie vadina simboline ar dvasine. Šia nauja Senojo Testamento egzegeze, kuri šiandien Bažnyčioje yra užantspauduota knyga, pagaliau būtų atverta visiems tikintiesiems. Šiuo metodu, jų teigimu, išnyksta visos kliūtys, kurios trukdo tik tiems, kurie laikosi pažodinės Raštų prasmės.
  23. Visi mato, kaip visa tai svetima principams ir aiškinimo normoms, teisingai nustatytoms mūsų pirmtakų, laimingos atminties Leono XIII enciklikoje „Providentissimus Deus“, Benedikto XV enciklikoje „Spiritus Paraclitus“ ir mūsų pačių enciklikoje „Divino Afflante Spiritu“.
  24. Nenuostabu, kad tokio pobūdžio naujovės jau davė pražūtingų vaisių beveik visose teologijos šakose. Dabar abejojama, ar žmogaus protas, be dieviškojo apreiškimo ir dieviškosios malonės pagalbos, remdamasis argumentais iš sukurtojo pasaulio, gali įrodyti asmens Dievo egzistavimą; neigiama, kad pasaulis turėjo pradžią; teigiama, kad pasaulio sukūrimas yra būtinas, nes jis kyla iš būtinos dieviškosios meilės dosnumo; neigiama, kad Dievas turi amžiną ir neklystantį išankstinį žinojimą apie laisvus žmonių veiksmus – visa tai prieštarauja Vatikano Susirinkimo dekretams.
  25. Kai kurie taip pat kelia klausimą, ar angelai yra asmens būtybės, ir ar materija ir dvasia iš esmės skiriasi. Kiti griauna antgamtinės tvarkos dovanos pobūdį, teigdami, kad Dievas negali sukurti intelektualių būtybių, nenukreipdamas ir nepašaukdamas jų į palaimingąją regą. Tai dar ne viskas. Nepaisydami Tridento Susirinkimo, kai kurie iškreipia pačią prigimtinės nuodėmės sampratą, taip pat bendrą nuodėmės kaip įžeidimo Dievui sampratą bei Kristaus už mus atlikto atlyginimo idėją. Kai kurie net teigia, kad transubstanciacijos doktrina, pagrįsta pasenusia filosofine substancijos sąvoka, turėtų būti taip pakeista, kad Kristaus realus buvimas Šventojoje Eucharistijoje būtų sumažintas iki tam tikro simbolizmo, kur pašventintos rūšys būtų tik veiksmingi Kristaus dvasinio buvimo ir Jo intymios vienybės su tikinčiaisiais, Jo Mistinio Kūno nariais, ženklai.
  26. Kai kurie sako, kad jų neįpareigoja doktrina, išdėstyta mūsų prieš kelerius metus paskelbtoje enciklikoje ir pagrįsta apreiškimo šaltiniais, kuri moko, kad Kristaus Mistinis Kūnas ir Romos Katalikų Bažnyčia yra vienas ir tas pats dalykas. Kai kurie sumažina iki beprasmės formulės būtinybę priklausyti tikrajai Bažnyčiai, kad būtų pasiektas amžinasis išganymas. Kiti galiausiai menkina krikščioniškojo tikėjimo patikimumo pagrįstumą.
  27. Šios ir panašios klaidos, akivaizdu, įsiskverbė tarp kai kurių mūsų sūnų, kurie yra apgauti neatsargaus uolumo už sielas ar klaidingo mokslo. Su skausmu esame priversti jiems dar kartą pakartoti jau gerai žinomas tiesas ir rūpestingai nurodyti akivaizdžias klaidas bei klaidų pavojus.
  28. Gerai žinoma, kaip aukštai Bažnyčia vertina žmogaus protą, nes protui tenka užduotis su tikrumu įrodyti vieno asmens Dievo egzistavimą; neabejotinai įrodyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus dieviškaisiais ženklais; tinkamai išreikšti įstatymą, kurį Kūrėjas įrašė į žmonių širdis; ir galiausiai pasiekti tam tikrą, iš tiesų labai vaisingą, paslapčių supratimą. Tačiau protas šias funkcijas gali atlikti saugiai ir gerai tik tinkamai išmokytas, tai yra, kai yra persmelktas ta sveika filosofija, kuri ilgą laiką buvo tarsi paveldas, perduotas iš ankstesnių krikščioniškų amžių, ir kuri turi dar aukštesnio lygio autoritetą, nes Bažnyčios Mokymo Tarnyba, remdamasi pačiu dieviškuoju apreiškimu, įvertino jos pagrindinius teiginius, kuriuos pamažu išplėtojo ir apibrėžė didelio talento žmonės. Ši Bažnyčios pripažinta ir priimta filosofija saugo tikrą žmogaus pažinimo galiojimą, nepajudinamus metafizinius pakankamos priežasties, priežastingumo ir tikslingumo principus bei galiausiai proto gebėjimą pasiekti tikrą ir nekintamą tiesą.
  29. Žinoma, ši filosofija nagrinėja daug dalykų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai neliečia tikėjimo ar moralės, todėl Bažnyčia palieka juos laisvai ekspertų diskusijoms. Tačiau tai negalioja daugeliui kitų dalykų, ypač tiems principams ir pagrindiniams teiginiams, apie kuriuos ką tik užsiminėme. Vis dėlto net šiais pagrindiniais klausimais galime savo filosofiją aprengti patogesniu ir turtingesniu rūbu, padaryti ją stipresne, naudojant veiksmingesnę terminologiją, atsisakyti tam tikrų mažiau naudingų scholastinių priemonių, atsargiai praturtinti ją žmogaus proto pažangos vaisiais. Tačiau niekada negalime jos griauti, teršti klaidingais principais ar laikyti didžiu, bet pasenusiu reliktu. Mat tiesa ir jos filosofinis išreiškimas negali keistis kasdien, ypač kai kalbama apie akivaizdžius žmogaus proto principus ar tuos teiginius, kuriuos remia amžių išmintis ir dieviškasis apreiškimas. Bet kokia nauja tiesa, kurią nuoširdus žmogaus protas sugeba rasti, tikrai negali prieštarauti jau įgytoms tiesoms, nes Dievas, aukščiausioji Tiesa, sukūrė ir vadovauja žmogaus intelektui ne tam, kad jis kasdien priešintų naujas tiesas teisingai nustatytoms, bet kad, pašalinus galimai įsivėlusias klaidas, jis statytų tiesą ant tiesos tuo pačiu tvarkos ir struktūros būdu, kuris egzistuoja tikrovėje, tiesos šaltinyje. Todėl joks krikščionis, ar jis būtų filosofas, ar teologas, neturėtų skubotai ir lengvabūdiškai priimti bet kokios naujovės, kuri kasdien sugalvojama, bet verčiau turėtų ją kruopščiai ir subalansuotai įvertinti, kad neprarastų ar neiškreiptų jau turimos tiesos, keliančios didelį pavojų ir žalą jo tikėjimui.
  30. Jei visa tai gerai apsvarstoma, lengva suprasti, kodėl Bažnyčia reikalauja, kad būsimi kunigai būtų mokomi filosofijos „pagal Angelo Daktaro metodą, doktriną ir principus“, nes, kaip gerai žinome iš amžių patirties, Akviniečio metodas yra išskirtinai pranašus tiek mokant studentus, tiek atskleidžiant tiesą; jo doktrina harmoningai dera su Dieviškuoju Apreiškimu ir yra itin veiksminga tiek saugant tikėjimo pagrindą, tiek saugiai ir naudingai skinant sveikos pažangos vaisius.
  31. Kaip apgailėtina, kad šią Bažnyčios priimtą ir gerbiamą filosofiją kai kurie niekina, begėdiškai vadindami ją pasenusia forma ir, jų teigimu, racionalistine savo mąstymo metodu. Jie sako, kad ši filosofija remiasi klaidinga nuostata, jog gali egzistuoti absoliučiai teisinga metafizika; tuo tarpu, jų teigimu, tikrovė, ypač transcendentinė tikrovė, negali būti geriau išreikšta nei skirtingais mokymais, kurie vienas kitą papildo, nors tam tikra prasme yra tarpusavyje prieštaringi. Mūsų tradicinė filosofija, su savo aiškiu klausimų išdėstymu ir sprendimu, tiksliu terminų apibrėžimu, aiškiomis skirtimis, jų nuomone, gali būti naudinga kaip pasirengimas scholastinei teologijai, visiškai atitinkantis viduramžių mentalitetą; tačiau ši filosofija vargu ar siūlo filosofavimo metodą, tinkantį mūsų šiuolaikinės kultūros poreikiams. Galiausiai jie teigia, kad mūsų amžinoji filosofija yra tik nekintamų esmių filosofija, o šiuolaikinis protas turi kreipti dėmesį į dalykų egzistenciją ir gyvenimą, kuris nuolat kinta. Niekindami mūsų filosofiją, jie aukština įvairias kitas filosofijas, senovines ir modernias, rytietiškas ir vakarietiškas, tuo tarsi duodami suprasti, kad bet kokia filosofija ar teorija, su keliomis pataisomis, jei reikia, gali būti suderinta su katalikų dogma. Joks katalikas negali abejoti, kokia klaidinga tai nuostata, ypač kai kalbama apie tas išgalvotas teorijas, kurias jie vadina imanentizmu, idealizmu, materializmu, ar tai būtų istorinis, ar dialektinis, ar net egzistencializmas, ar tai būtų ateistinis, ar tiesiog tas, kuris neigia proto galiojimą metafizikos srityje.
  32. Galiausiai jie priekaištauja šiai mūsų mokyklose dėstomai filosofijai, kad ji atsižvelgia tik į intelektą pažinimo procese, nepaisydama valios ir emocijų funkcijos. Tai tiesiog netiesa. Krikščioniškoji filosofija niekada neneigė gerų sielos nusiteikimų naudingumo ir veiksmingumo suvokiant ir priimant moralines bei religines tiesas. Priešingai, ji visada mokė, kad šių geros valios nusiteikimų trūkumas gali būti priežastis, kodėl intelektas, veikiamas aistrų ir blogų polinkių, tampa taip aptemęs, kad negali aiškiai matyti. Šv. Tomas teigia, kad intelektas tam tikru būdu gali suvokti aukštesnius moralinės tvarkos gėrius, tiek natūralius, tiek antgamtinius, tiek, kiek jis patiria tam tikrą „sugimimą“ su šiais gėriais, ar šis „sugimimas“ būtų grynai natūralus, ar malonės rezultatas; ir akivaizdu, kaip net šis šiek tiek neaiškus suvokimas gali padėti protui jo tyrinėjimuose. Tačiau viena yra pripažinti valios nusiteikimų galią, padedančią protui įgyti tikresnį ir tvirtesnį moralinių tiesų pažinimą; visai kas kita teigti, kaip daro šie naujovintojai, neatskiriamai maišydami pažinimą ir valios veiksmą, kad geidžiamoji ir afektyvioji galios turi tam tikrą supratimo galią, ir kad žmogus, negalėdamas protu su tikrumu nuspręsti, kas yra teisinga ir priimtina, kreipiasi į savo valią, kuria laisvai renkasi tarp priešingų nuomonių.
  33. Nenuostabu, kad šios naujos nuomonės kelia pavojų dviem filosofinėms disciplinoms, kurios savo prigimtimi yra glaudžiai susijusios su tikėjimo doktrina, tai yra teodicėjai ir etikai; jos teigia, kad šių dviejų mokslų funkcija nėra įrodyti su tikrumu ką nors apie Dievą ar bet kurią kitą transcendentinę būtybę, bet parodyti, kad tikėjimo mokomos tiesos apie asmens Dievą ir Jo įsakymus yra visiškai suderinamos su gyvenimo būtinybėmis ir todėl turi būti priimtos visų, kad būtų išvengta nevilties ir pasiektas amžinasis išganymas. Visos šios nuomonės ir teiginiai akivaizdžiai prieštarauja mūsų pirmtakų Leono XIII ir Pijaus X dokumentams ir negali būti suderinti su Vatikano Susirinkimo dekretais. Iš tiesų nebūtų reikalo apgailestauti dėl šių nuklydimų nuo tiesos, jei visi, net filosofijos srityje, su derama pagarba kreiptų dėmesį į Bažnyčios Mokymo Tarnybą, kuri pagal dieviškąjį įsteigimą turi misiją ne tik saugoti ir aiškinti dieviškai apreikštos tiesos lobyną, bet ir prižiūrėti pačias filosofines disciplinas, kad katalikų dogmos nenukentėtų dėl klaidingų nuomonių.
  34. Dabar mums belieka kalbėti apie tuos klausimus, kurie, nors ir priklauso pozityviesiems mokslams, vis dėlto yra daugiau ar mažiau susiję su krikščioniškojo tikėjimo tiesomis. Iš tiesų, nemažai atkakliai reikalauja, kad katalikų religija kuo labiau atsižvelgtų į šiuos mokslus. Tai tikrai būtų pagirtina, kai kalbama apie aiškiai įrodytus faktus; tačiau atsargumas būtinas, kai kalbama apie hipotezes, turinčias tam tikrą mokslinį pagrindą, kuriose yra įtraukta Šventajame Rašte ar Tradicijoje esanti doktrina. Jei tokios spėjamos nuomonės tiesiogiai ar netiesiogiai prieštarauja Dievo apreikštai doktrinai, tuomet reikalavimas jas pripažinti jokiu būdu negali būti priimtinas.
  35. Dėl šių priežasčių Bažnyčios Mokymo Tarnyba nedraudžia, kad, atsižvelgiant į dabartinę žmogaus mokslų ir šventosios teologijos būklę, būtų vykdomi tyrimai ir diskusijos, kuriuose dalyvautų abiejų sričių patyrę žmonės, dėl evoliucijos doktrinos, kiek ji nagrinėja žmogaus kūno kilmę iš jau egzistuojančios ir gyvos materijos – mat katalikų tikėjimas įpareigoja mus laikytis, kad sielos yra tiesiogiai kuriamos Dievo. Tačiau tai turi būti daroma taip, kad abiejų nuomonių, tai yra už ir prieš evoliuciją, argumentai būtų rimtai, nuosaikiai ir saikingai apsvarstyti ir įvertinti, su sąlyga, kad visi yra pasirengę paklusti Bažnyčios sprendimui, kuriai Kristus pavedė misiją autentiškai aiškinti Šventuosius Raštus ir ginti tikėjimo dogmas. Tačiau kai kurie neatsargiai peržengia šią diskusijų laisvę, elgdamiesi taip, tarsi žmogaus kūno kilmė iš jau egzistuojančios ir gyvos materijos jau būtų visiškai tikra ir įrodyta iki šiol atrastais faktais ir samprotavimais apie tuos faktus, ir tarsi dieviškojo apreiškimo šaltiniuose nebūtų nieko, kas reikalautų didžiausio nuosaikumo ir atsargumo šiuo klausimu.
  36. 37. Tačiau, kai kalbama apie kitą spėjamą nuomonę – būtent poligenizmą, Bažnyčios vaikai jokiu būdu neturi tokios laisvės. Mat tikintieji negali priimti požiūrio, kuris teigia, kad, pavyzdžiui, po Adomo žemėje egzistavo tikri žmonės, kurie negavo pradžios per natūralų gimimą iš jo kaip iš visų pirmojo tėvo, arba kad Adomas tereiškia tam tikrą pirmųjų žmonių grupę. Šiuo metu visiškai neaišku, kaip tokia nuomonė galėtų būti suderinta su apreikštosios tiesos šaltiniais ir Bažnyčios mokymo dokumentais apie pirminę nuodėmę, kuri kyla iš vieno konkretaus žmogaus – Adomo – tikrai įvykdyto nusikaltimo ir perduodama visiems per gimimą, taip, kad ji yra kiekviename kaip asmeninė kaltė.
  37. Kaip biologijos ir antropologijos moksluose, taip ir istorijos moksluose yra tokių, kurie drąsiai peržengia Bažnyčios nustatytas ribas ir apsaugos priemones. Ypač reikia apgailestauti dėl tam tikro pernelyg laisvo Senojo Testamento istorinių knygų aiškinimo. Tie, kurie palaiko šią sistemą, klaidingai remiasi neseniai Pontifikalinės Biblijos studijų komisijos laišku, adresuotu Paryžiaus arkivyskupui. Šis laiškas iš tiesų aiškiai nurodo, kad pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių, nors, griežtai kalbant, neatitinka istorinio metodo, naudojamo geriausių graikų ir lotynų rašytojų ar mūsų laikų kompetentingų autorių, vis dėlto tam tikra prasme priklauso istorijai, kurią dar reikia toliau tyrinėti ir nustatyti egzegetams; tie patys skyriai, kaip nurodo laiškas, paprasta ir metaforiška kalba, pritaikyta mažai išsilavinusios tautos mentalitetui, išdėsto pagrindines tiesas, kurios yra esminės mūsų išganymui, taip pat pateikia populiarų žmogaus rasės ir išrinktosios tautos kilmės aprašymą. Jei senovės šventieji rašytojai ką nors perėmė iš populiarių pasakojimų (ir tai galima pripažinti), niekada negalima pamiršti, kad jie tai darė su dieviškojo įkvėpimo pagalba, kuri juos apsaugojo nuo bet kokių klaidų renkantis ir vertinant tuos dokumentus.
  38. Todėl bet kas iš populiarių pasakojimų, įtraukta į Šventuosius Raštus, jokiu būdu negali būti laikoma lygiaverčiu mitams ar kitiems panašiems dalykams, kurie labiau yra perdėtos vaizduotės produktas nei to tiesos ir paprastumo siekio, kuris Šventosiose Knygose, taip pat Senajame Testamente, yra toks akivaizdus, kad mūsų senovės šventieji rašytojai turi būti pripažinti akivaizdžiai pranašesni už senovės pasaulietinius rašytojus.
  39. Iš tiesų, mes žinome, kad dauguma katalikų mokslininkų, kurių studijų vaisiai renkami universitetuose, seminarijose ir religinėse kolegijose, yra toli nuo tų klaidų, kurios šiandien, ar dėl naujovių troškimo, ar dėl tam tikro neproporcingo apaštalavimo uolumo, plinta arba atvirai, arba slaptai. Tačiau taip pat žinome, kad tokios naujos nuomonės gali suvilioti neatsargius; todėl mes renkamės priešintis patiems pradams, o ne skirti vaistus, kai liga jau įsisenėjusi.
  40. Dėl šios priežasties, po brandžių apmąstymų ir svarstymų prieš Dievą, kad neapleistume savo šventos pareigos, mes pavedame vyskupams ir Religinių Ordinų Generaliniams Vyresniesiems, griežčiausiai įpareigodami juos sąžinės vardu, imtis didžiausio rūpesčio, kad tokios nuomonės nebūtų skelbiamos mokyklose, konferencijose ar bet kokiuose raštuose ir kad jos jokiu būdu nebūtų mokomos dvasininkams ar tikintiesiems.
  41. ENCYKLIKA HUMANI GENERIS (Tęsinys)
  42. Tegul bažnytinių institucijų mokytojai žino, kad jie negali ramia sąžine vykdyti jiems patikėtos mokymo pareigos, jei, mokydami savo studentus, religingai nepriims ir tiksliai nesilaikys mūsų nustatytų normų. Tą deramą pagarbą ir paklusnumą, kurį jie savo nenuilstamu darbu privalo rodyti Bažnyčios Mokymo Tarnybai, tegul jie taip pat įskiepija savo studentų protams ir širdims.
  43. Tegul jie visomis jėgomis ir pastangomis siekia skatinti mokslų, kuriuos dėsto, pažangą; tačiau tegul taip pat būna atsargūs, kad neperžengtų mūsų nustatytų ribų, skirtų katalikų tikėjimo ir doktrinos tiesos apsaugai. Dėl naujų klausimų, kuriuos į pirmą planą iškėlė šiuolaikinė kultūra ir pažanga, tegul jie imasi itin kruopščių tyrimų, tačiau su būtina apdairumu ir atsargumu; galiausiai, tegul jie nemano, pasiduodami klaidingam „eirenizmui“, kad nesutariantys ir klystantys gali būti laimingai sugrąžinti į Bažnyčios glėbį, jei visa Bažnyčioje esanti tiesa nėra nuoširdžiai mokoma visiems be iškraipymų ar sumažinimų.
  44. Pasikliaudami šia viltimi, kurią sustiprins jūsų pastoracinė globa, kaip dangiškų dovanų pažadą ir mūsų tėviško geranoriškumo ženklą, iš visos širdies teikiame kiekvienam iš jūsų, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkams ir žmonėms Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 1950 m. rugpjūčio 12 d., dvyliktaisiais mūsų pontifikato metais.

PIJUS XII