Encikliką „Cum multa“ paskelbė popiežius Leonas XIII 1882 m. gruodžio 8 dieną (dalis šaltinių nurodo ir metų pabaigą – 1882-12-28, bet oficiali Vatikano data yra gruodžio 8-oji). Adresuota Ispanijos vyskupams, dvasininkams ir katalikų bendruomenei.
Lietuviškai dažniausiai vartojamas originalus pavadinimas – „Cum multa“. Pažodinis vertimas būtų „Kadangi daug…“ arba „Turint daug…“, tačiau oficialios lietuviškos versijos nėra. Enciklika teminiuose sąrašuose kartais pristatoma kaip „Enciklika apie vienybę ir Bažnyčios autoritetą Ispanijoje“.
XIX amžiaus pabaigoje Ispanijoje vyravo dideli politiniai ir socialiniai neramumai. Katalikų Bažnyčia susidūrė su stipria sekuliarizacijos banga, politiniais konfliktais tarp monarchistų ir respublikonų, o viduje netrūko ir dvasininkijos nesutarimų.
Leonas XIII siekė sustiprinti katalikų bendruomenės vienybę ir išvengti susipriešinimo, kuris kėlė pavojų tiek tikėjimui, tiek pačiai visuomenei. Jis ragino dvasininkus ir tikinčiuosius įveikti asmenines ambicijas, vengti nesutarimų dėl politinių pažiūrų ir laikytis ištikimybės Bažnyčios mokymui.
Enciklikoje Leonas XIII ragino:
- dvasininkus ir pasauliečius išlikti vieningiems, nepriklausomai nuo politinių ar socialinių skirtumų,
- laikytis pagarbos Bažnyčios hierarchijai ir autoritetui,
- skatino ištikimybę Šventajam Sostui ir bendradarbiavimą tarp vyskupų bei kunigų,
- atsisakyti tuščių ginčų ir skatino susitelkimą į tikrąją krikščionišką tarnystę.
Enciklikos tikslas buvo ne tik raminti aistras, bet ir priminti apie Bažnyčios misiją – stiprinti tikėjimą ir bendruomenės darną, net kai aplink siaučia politinės audros.
Enciklika „Cum multa“ tapo vienu iš pavyzdžių, kaip Bažnyčia reagavo į modernėjančios visuomenės keliamus iššūkius. Nors Ispanijoje politinės kovos nesibaigė, šis dokumentas padėjo bent laikinai sustiprinti Katalikų Bažnyčios pozicijas ir tapo gairėmis kitoms Europos katalikų bendruomenėms.
Vėliau „Cum multa“ idėjos buvo cituojamos kitose Leono XIII enciklikose, o vienybės ir tarpusavio pagarbos akcentai ataidėjo ir XX amžiaus Bažnyčios mokymuose. Tai rodo, kad net trumpas, į konkrečią šalį kreiptas popiežiaus laiškas gali tapti reikšmingu visuotinės Bažnyčios istorijoje.
CUM MULTA
LEONO XIII ENCIKLIKA APIE SĄLYGAS ISPANIJOJE
Mūsų Gerbiamiems Broliams ir Mylimiems Sūnums,
Ispanijos arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams.
Gerbiami Broliai ir Mylimieji Sūnūs, Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Daug yra punktų, kuriuose kilni ir dosni Ispanijos tauta parodė savo išskirtinumą; tačiau labiau už visus kitus ir verta aukščiausio pagyrimo yra jų išsaugotas, per tokią įvairią žmonių ir įvykių kaitą, katalikų tikėjimo meilės jausmas, su kuriuo Ispanijos klestėjimas ir didybė visada atrodė susijusios. Apie šį prieraišumą galima paminėti įvairius įrodymus, tačiau pagrindinis yra ta ypatinga atsidavimo šiai Apaštališkajai Kėdei išraiška, kurią ispanai taip dažnai ir įspūdingai liudijo įvairiais būdais, laiškais, savo dosnumu ir piligriminėmis kelionėmis. Dar turi būti gyvas prisiminimas apie neseniai praėjusį laikotarpį, kai Europa matė jų drąsą ir pamaldumą, tuo metu, kai Šventasis Sostas tapo sunkių ir nelaimingų aplinkybių auka.
- Visa tai, Mylimieji Sūnūs ir Gerbiami Broliai, Mes atpažįstame ne tik kaip ypatingą Dievo malonę, bet ir kaip jūsų uolumo vaisių, taip pat kaip visų pagyrų vertą pačių žmonių nusiteikimą, kurie šiais laikais, taip priešiškais katalikų interesams, su didžiausiu budrumu laikosi savo tėvų religijos kaip paveldo ir nedvejodami priešinasi pavojaus didybei su lygiaverte ryžto didybe. Nieko negali būti viltingiau Ispanijai, jei tik šie nusiteikimai būtų pagyvinti meile ir sustiprinti ilgalaike darna.
Katalikų vienybės būtinybė
- Tačiau šiuo klausimu Mes negalime nutylėti tiesos; kai pastebime kai kurių ispanų elgesį, kurį jie laiko pateisinamu, jaučiame jausmą, panašų į apaštalo šventojo Pauliaus rūpestį korintiečiams. Tobula katalikų vienybė tarpusavyje, o ypač su savo vyskupais, Ispanijoje visada buvo saugi ir netrikdoma, ir tai paskatino mūsų pirmtaką Grigalių XVI kreiptis į Ispanijos žmones su pelnytu pagyrimu, kad „didžioji dauguma išliko ištikima savo senovinei pagarbai vyskupams ir žemesniesiems dvasininkams, kanoniškai įsteigtiems.“ Tačiau dabar, dėl partijų konkurencijos, atsiranda nesutarimų ženklų, kurie skaldo protus, tarsi į skirtingas stovyklas, ir labai trikdo net visuomenes, įkurtas vien tik religiniam tikslui. Dažnai nutinka, kad diskusijose apie geriausią būdą ginti katalikų interesus vyskupų autoritetas neturi to svorio, kuris jam turėtų priklausyti. Kartais net, jei vyskupas ką nors rekomenduoja ar nustato savo valdžia, yra žmonių, kurie tam paklūsta nenoriai ar net atvirai kritikuoja, manydami, kad jis tuo norėjo palaikyti vienus ar trukdyti kitiems.
- Vis dėlto lengva suprasti, kokia svarbi yra vienybė tarp žmonių protų, tuo labiau, kad, esant visur nevaržomam klaidų paplitimui ir taip smarkiai bei klastingai vykstančiam karui prieš katalikų Bažnyčią, absoliučiai būtina, kad visi krikščionys suvienytų savo valias ir jėgas pasipriešinimui, bijodami, kad atskirai jie gali būti sutriuškinti savo priešų gudrumo ir smurto.
- Todėl, skatinami šių pavojų minties, Mes kreipiamės šiais Laiškais į jus, Mylimieji Sūnūs, Gerbiami Broliai; ir Mes labai karštai raginame jus būti mūsų naudingų įspėjimų aiškintojais ir panaudoti savo išmintį bei autoritetą darnai išlaikyti.
Religijos ir politikos santykiai
- Tačiau čia bus tinkama prisiminti dvasinio ir laikinojo tvarkos tarpusavio santykius, nes daugelio protus šiuo klausimu ištinka dvejopa klaida. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie nepasitenkina atskirdami politiką nuo religijos, bet visiškai jas atskiria ir izoliuoja vieną nuo kitos; jie nori, kad jos neturėtų nieko bendro, ir įsivaizduoja, kad viena neturėtų daryti jokios įtakos kitai. Tokie žmonės, tiesą sakant, mažai kuo skiriasi nuo tų, kurie trokšta pašalinti Dievą, visų dalykų Kūrėją ir Valdovą, iš valstybės konstitucijos ir administravimo; ir jų išpažįstama klaida yra tuo žalingesnė, kad jie taip neapdairiai atima iš valstybės gausiausią klestėjimo šaltinį. Tą akimirką, kai religija pašalinama, būtinai sukrenta tie principai, nuo kurių labiausiai priklauso visuomenės gerovė ir kurie semiasi didžiausios jėgos iš religijos, tarp pirmųjų kurių yra valdymas su teisingumu ir saiku, paklusnumas iš pareigos jausmo, aistrų pajungimas dorybės jungui, atiduoti kiekvienam, kas jam priklauso, ir neliesti to, kas priklauso kitam.
- Tačiau, nors šios nuomonės reikia vengti, taip pat būtina vengti priešingos klaidos tų, kurie tapatina religiją su kokia nors viena politine partija ir taip jas supainioja, kad visus, priklausančius kitai partijai, laiko nebevertais kataliko vardo. Tai politinių frakcijų įsiveržimas į didingą Bažnyčios sritį; tai bandymas suardyti brolių vienybę ir atverti vartus bei suteikti prieigą daugybei sunkių bėdų.
- Todėl dvasinė ir laikinoji tvarka, būdamos skirtingos savo kilme ir prigimtimi, turėtų būti suvokiamos ir vertinamos kaip tokios. Mat laikinosios tvarkos klausimai – kad ir kokie teisėti, kad ir kokie svarbūs jie būtų – patys savaime neišsiplečia už šio mūsų žemiškojo gyvenimo ribų. Tačiau religija, gimusi iš Dievo ir viską kreipianti į Dievą, kyla aukščiau ir siekia dangaus. Mat jos valia, jos troškimas yra persmelkti sielą, geriausią žmogaus dalį, Dievo pažinimu ir meile bei saugiai vesti visą žmoniją į tą Ateities Miestą, kurio mes ieškome.
- Todėl teisinga laikyti religiją ir visa, kas su ja yra susiję kokiu nors ypatingu ryšiu, kaip priklausančią aukštesnei tvarkai. Taigi, žmogaus reikalų kaitoje ir net pačiose valstybių revoliucijose religija, kuri yra aukščiausias gėris, turėtų išlikti nepažeista; mat ji aprėpia visus laikus ir visas vietas. Priešingų partijų žmonės, nors ir skiriasi viskuo kitu, turėtų vieningai sutarti dėl to, kad valstybėje katalikų religija turėtų būti išsaugota visa savo pilnuma. Šiam kilniam ir būtinam tikslui visi, kurie myli katalikų religiją, turėtų, tarsi susaistyti sutartimi, nukreipti visas savo pastangas; jie turėtų šiek tiek nutylėti apie savo įvairias politines nuomones, kurias, tačiau, jie turi visišką laisvę reikšti tinkamoje vietoje: mat Bažnyčia toli gražu nesmerkia tokių dalykų, kai jie neprieštarauja religijai ar teisingumui; atskirta ir pašalinta nuo visų kivirčų triukšmo, ji tęsia savo darbą, skatindama bendrąją gerovę ir su motiniška meile globodama visus žmones, ypač tuos, kurių tikėjimas ir pamaldumas yra didžiausi.
Vyskupų autoritetas ir jiems derama pagarba
- Pagrindinis šios mūsų minimos darnaus sambūvio principas yra tas pats tiek religijoje, tiek kiekvienoje teisingai sudarytoje valstybėje; tai paklusnumas teisėtai valdžiai, kuri įsako, draudžia, vadovauja, leidžia įstatymus ir taip sukuria harmoningą vienybę tarp įvairių žmonių protų. Čia mums teks pakartoti kai kurias gerai žinomas tiesas, kurios, tačiau, neturėtų būti vien spekuliatyvaus žinojimo objektai, bet tapti taisyklėmis, taikomomis gyvenimo praktikoje.
- Taigi, kaip Romos Pontifikas yra visuotinės Bažnyčios Mokytojas ir Vadovas, taip ir vyskupai yra valdovai ir vadovai tų Bažnyčių, kurios jiems teisėtai patikėtos. Kiekvienas savo jurisdikcijoje turi galią vadovauti, remti ar taisyti ir apskritai spręsti tokius klausimus, kurie, atrodo, daro įtaką religijai. Mat jie dalijasi galia, kurią Kristus, mūsų Viešpats, gavo iš Tėvo ir perdavė savo Bažnyčiai: todėl mūsų pirmtakas Grigalius IX apie vyskupus sakė: „Mes nedvejodami pareiškiame, kad vyskupai, pašaukti dalintis mūsų rūpesčiais, yra Dievo atstovai.“ Ši galia buvo duota vyskupams didžiausiai tų, kuriems ji taikoma, naudai; ji savo prigimtimi siekia Kristaus Kūno statydinimą; ir daro kiekvieną vyskupą ryšiu, kuris tikėjimu ir meile sujungia jo vadovaujamus krikščionis vienus su kitais ir su Aukščiausiuoju Pontifiku, kaip narius su galva. Štai reikšmingas šventojo Kiprijono posakis: „Bažnyčia yra žmonės, sujungti su savo ganytojais, ir kaimenė, sekanti savo Ganytoju:“ ir dar reikšmingesnis: „Žinokite, kad vyskupas yra Bažnyčioje, o Bažnyčia vyskupuose: ir jei kas nėra su vyskupu, tas nėra Bažnyčioje.“ Tokia, nekintama ir amžina, yra krikščionių bendruomenės santvarka; jei ji nėra religingai išlaikoma, neišvengiamai kyla teisių ir pareigų sutrikimas dėl nutrūkusio narių, kurių tobula vienybė sudaro Bažnyčios kūną, asociacijos, to kūno, kuris „per sąnarius ir raiščius, maitinamas ir sujungtas, auga Dievo augimu.“ Todėl matome, kad vyskupams turėtų būti rodoma pagarba, kurios reikalauja jų pareigų iškilumas, ir visais jų pareigų klausimais jie turėtų sulaukti tobulo paklusnumo.
Dvasininkai ir politinės partijos
- Atsižvelgdami į aistras, kurios šiuo metu trikdo tiek daugelio Ispanijoje protus, Mes raginame, ne, Mes maldaujame visus ispanus prisiminti šią taip svarbią pareigą ir ją vykdyti su visu uolumu. Ypač tie, kurie yra dvasininkai ir kurių žodžiai bei pavyzdys daro tokią stiprią įtaką, turėtų skrupulingai stengtis laikytis saiko ir paklusnumo. Tegul jie žino, kad jų darbas, vykdant savo pareigas, bus naudingiausias jiems patiems ir veiksmingiausias jų artimui, kai jie visiškai paklusniai seka to, kuris yra paskirtas jų vyskupijos vadovu, vadovavimu. Be abejo, nėra suderinama su kunigystės pareigomis taip visiškai atsiduoti partijų konkurencijai, kad atrodytų, jog daugiau užsiimama žmonių, o ne Dievo reikalais.
- Todėl jie turi uoliai vengti peržengti jų pareigų nustatytą santūrumą. Jei jie tik ištikimai laikysis šios taisyklės, Mes esame įsitikinę, kad Ispanijos dvasininkai kasdien savo dorybėmis, išmintimi ir darbais teiks didžiausias paslaugas tiek sielų išganymui, tiek valstybės interesams.
Taisyklės, kurios turėtų vadovauti katalikų asociacijoms
- Mes laikome tas asociacijas ypač tinkamomis padėti jiems šioje veikloje, kurios, taip sakant, yra pagalbinės jėgos, skirtos remti katalikų religijos interesus; todėl Mes pritariame jų tikslui ir rodomam energingumui; Mes karštai trokštame, kad jos didėtų skaičiumi ir uolumu, ir kad jų vaisiai kasdien būtų gausesni. Tačiau, kadangi tokių visuomenių tikslas yra katalikų interesų gynimas ir skatinimas, o vyskupai, kiekvienas savo vyskupijoje, turi prižiūrėti šiuos interesus, natūraliai iš to seka, kad jos turėtų būti valdomos vyskupų ir labai vertinti jų autoritetą bei nurodymus. Be to, jos turėtų su tokiu pat rūpesčiu stengtis išlaikyti vienybę, pirma, nes nuo žmonių valių sutarimo priklauso visa bet kokios žmogaus visuomenės galia ir įtaka; antra, nes tose visuomenėse, apie kurias Mes kalbame, ypač turėtų būti randama ta abipusė meilė, kuri neišvengiamai lydi gerus darbus ir yra būdingas bruožas tų, kuriuos suformavo krikščioniška disciplina. Kadangi lengvai gali atsitikti, kad nariai skiriasi politiniais klausimais, jie turėtų prisiminti visų katalikų asociacijų tikslą ir taip užkirsti kelią politiniam šališkumui, kuris trikdytų jų nuoširdžią vienybę. Savo diskusijose nariai turėtų būti taip visiškai persmelkti minties apie tikslą, dėl kurio jie susivienijo, kad atrodytų nepriklausą jokiai partijai, prisimindami apaštalo šventojo Pauliaus žodžius: „Visi, kurie buvote pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nėra nei žydo, nei graiko; nėra nei vergo, nei laisvojo… Nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje.“ Tokios elgesio taisyklės ves ne tik prie draugiškų ir malonių santykių tarp atskirų šių visuomenių narių, bet ir tarp panašaus pobūdžio visuomenių, kas yra labai pageidautinas tikslas. Taip, pašalinus partijų konkurenciją, bus išvengta pagrindinių ginčų šaltinių; ir visi bus įtraukti į vieno reikalo, aukščiausio ir kilniausio, tarnystę, dėl kurio negali būti nesutarimų tarp katalikų, vertų šio vardo.
Ir katalikų spaudos elgesiui
- Galiausiai labai svarbu, kad tie, kurie spaudoje, ypač kasdieniniuose laikraščiuose, gina religijos interesus, laikytųsi tos pačios pozicijos. Mes žinome apie tikslus, kurių jie siekia, ir ketinimus, su kuriais jie įžengė į areną, ir Mes negalime nesuteikti jiems pelnyto pagyrimo už gerą tarnystę katalikų religijai. Tačiau toks aukštas, toks kilnus yra reikalas, kuriam jie atsidavė, kad jis reikalauja iš tiesos ir teisingumo gynėjų griežto daugybės pareigų laikymosi, kurių jie neturi nevykdyti; ir siekdami įvykdyti kai kurias iš jų, kitos neturi būti apleistos. Todėl įspėjimus, kuriuos davėme asociacijoms, Mes taip pat duodame rašytojams; Mes raginame juos savo švelnumu ir saiku pašalinti visus nesutarimus ir išlaikyti darną tarp savęs ir žmonių, nes rašytojų įtaka yra didelė abiejose pusėse. Tačiau niekas negali būti labiau priešinga darnai nei kandūs žodžiai, skuboti sprendimai ar klastingos užuominos, ir visa tai turėtų būti vengiama su didžiausiu rūpesčiu ir laikoma didžiausia pasibjaurėjimu. Diskusija, kurioje aptariamos šventos Bažnyčios teisės ir katalikų religijos doktrinos, neturėtų būti įnirtinga, bet rami ir santūri; tai samprotavimų svoris, o ne kalbos smurtas ir kartumas, turi atnešti pergalę katalikų rašytojui.
- Šios elgesio taisyklės, mūsų nuomone, bus labai naudingos pašalinant priežastis, kurios trukdo tobulai darnai. Jūsų užduotis, Mylimieji Sūnūs, Gerbiami Broliai, bus paaiškinti mūsų mintis žmonėms ir stengtis iš visų jėgų, kad visi suderintų savo gyvenimus su taisyklėmis, kurias čia išdėstėme.
- Mes esame įsitikinę, kad Ispanijos tikintieji jas priims savo noru, tiek dėl jų išbandyto atsidavimo šiai Apaštališkajai Kėdei, tiek dėl supratimo apie naudą, kurios teisėtai galima tikėtis iš darnaus sambūvio. Tegul jie prisimena savo istorijos faktus; tegul jie pripažįsta, kad jų protėvių šlovingi žygdarbiai namuose ir užsienyje nebūtų buvę pasiekti, jei jų jėgos būtų buvusios išsklaidytos nesutarimais, ir buvo įmanomi tik dėl jų tobulos vienybės. Skatinami broliškos meilės ir visi įkvėpti tų pačių jausmų, jie triumfavo prieš išdidžią maurų viešpatavimą, prieš ereziją ir schizmą. Tegul Ispanijos tikintieji seka tų, iš kurių paveldėjo tikėjimą ir šlovę, pavyzdžiu ir parodo, kad paveldi ne tik savo protėvių vardą, bet ir jų dorybes.
- Mes tikime, Mylimieji Sūnūs ir Gerbiami Broliai, kad siekiant skatinti vienybę ir disciplinos vienodumą, bus gerai, jei kiekvienos provincijos vyskupai dažnai tarsis tarpusavyje ir su savo arkivyskupu, konsultuosis dėl vieni kitų interesų ir, kai to reikalauja aplinkybės, kreipsis į tą Apaštališkąjį Sostą, iš kurio kyla tikėjimo vientisumas, disciplinos galia ir tiesos šviesa. Daugybė piligrimysčių, kurios planuojamos Ispanijoje, suteiks labai palankią progą. Iš tiesų, niekas negali būti tinkamiau nuraminti nesutarimams ir išspręsti ginčams nei jo, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus paskyrė savo galios Vietininku, balsas ir dangiškų malonių gausa, kuri srautais teka iš apaštalų kapo.
- Tačiau, kadangi visa „mūsų stiprybė yra iš Dievo“, prisijunkite prie mūsų karštoje maldoje Dievui, kad Jis suteiktų veiksmingumo mūsų mokymui ir padarytų žmones pasirengusius jį priimti su klusnumu. Tegul Dievo Motina, Nekaltoji Mergelė Marija, Ispanijos Globėja, teikiasi palaikyti mūsų bendras pastangas! Tegul mums taip pat padeda apaštalas šventasis Jokūbas ir šventoji Teresė Jėzietė, mergelė įstatymų leidėja ir didi Ispanijos išminties šviesa, kuriuose meilė darnai, prieraišumas savo šaliai ir tobulas krikščioniškas paklusnumas buvo vienodai ryškūs.
- Tuo tarpu, kaip dangiškų dovanų pažadas ir mūsų tėviško geranoriškumo ženklas, Mes čia su meile Viešpatyje suteikiame jums, Mylimieji Sūnūs, Gerbiami Broliai, ir visiems Ispanijos žmonėms mūsų Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie šventojo Petro, 1882 m. gruodžio 8 d., mūsų pontifikato penktaisiais metais.
LEONAS XIII