Encikliką „Auspicato concessum“ paskelbė popiežius Leonas XIII 1882 metų rugsėjo 17 dieną (kai kur šaltiniuose nurodoma rugsėjo 8 d., tačiau Vatikano oficiali data – rugsėjo 17-oji). Tai buvo viena iš tų enciklikų, kurios nebuvo skirtos vien abstrakčioms tikėjimo temoms – ji tiesiogiai reagavo į to meto socialinę ir religinę situaciją.
Lietuvių spaudoje dažniausiai naudojamas originalus pavadinimas „Auspicato concessum“. Jei verčiama, galima rasti tokius variantus kaip „Laimingai suteikta“ arba „Sėkmingai skirta“ – pažodžiui, tačiau nė vienas netapo oficialiu. Teminiu požiūriu enciklika dažnai įvardijama kaip „Apie Trečiąjį pranciškonų ordiną“ arba „Apie šv. Pranciškaus sekėjus pasauliečius“.
Enciklikos paskelbimo proga tapo ypatinga data – šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo septintasis šimtmetis (1182–1882). Ši sukaktis leido Leonui XIII ne tik pagerbti šventojo atminimą, bet ir pasinaudoti proga iškelti aktualią problemą: kaip pasauliečiams išlikti ištikimiems krikščioniškai moralei besikeičiančioje visuomenėje?
Tuo metu Europoje stiprėjo sekuliarizacijos, socializmo, materializmo idėjos, visuomenė vis labiau tolsta nuo Bažnyčios. Leonas XIII norėjo parodyti, kad krikščioniškas gyvenimas nėra tik dvasininkų ar vienuolių užsiėmimas – kiekvienas pasaulietis, net ir gyvendamas šeimoje ar dirbdamas kasdienius darbus, gali siekti šventumo ir įtakoti visuomenę.
Enciklikoje didžiausias dėmesys skirtas Trečiajam pranciškonų ordinui (lot. Ordo Franciscanus Saecularis). Tai pasauliečių judėjimas, įkurtas dar šv. Pranciškaus laikais, leidžiantis paprastiems žmonėms, neišeinant iš savo aplinkos, gyventi pagal Evangeliją ir pranciškonišką dvasinį stilių.
Leonas XIII ragino atgaivinti šį judėjimą, skatino parapijų klebonus ir vyskupus remti pranciškonų ordinų veiklą, steigti naujas bendruomenes, įtraukti šeimas ir jaunimą. Tokiu būdu siekta „praskleisti šventumo idealą“ už vienuolynų ribų ir padėti krikščioniškai atsakyti į to laiko socialinius iššūkius (nelygybę, neteisybę, skurdą).
Enciklika turėjo ilgalaikį poveikį – po jos Trečiasis pranciškonų ordinas tapo viena iš labiausiai augusių ir įtakingiausių pasauliečių katalikų organizacijų Europoje ir už jos ribų. Daugybė šeimų, darbininkų, intelektualų pradėjo jungtis prie šio judėjimo, o pranciškoniška dvasia padėjo gimti ir įvairioms labdaros, socialinės pagalbos iniciatyvoms.
Įdomu, kad būtent per šią encikliką popiežius Leonas XIII pirmasis taip plačiai ir viešai iškėlė pasauliečių šventumo idėją – vėliau ji tapo vienu pagrindinių Vatikano II Susirinkimo akcentų.
Įdomūs faktai
- Enciklikos paskelbimo proga Italijoje ir Prancūzijoje vyko masinės iškilmės ir piligriminės kelionės į Asyžių.
- Po šios enciklikos Trečiojo ordino veikla ypač sustiprėjo ir Lietuvoje – iki XX a. pradžios atsirado dešimtys pranciškoniškų bendruomenių.
- Enciklikos įkvėpta pasauliečių veikla ilgainiui virto net atskiromis socialinėmis akcijomis, ligoninių ir prieglaudų steigimu.
AUSPICATO CONCESSUM
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
APIE ŠVENTĄJĮ PRANCIŠKŲ ASYŽIETĮ
Visiems patriarchams, primams, arkivyskupams ir
vyskupams katalikų pasaulyje, esantiems Apaštališkojo Sosto
malonėje ir bendrystėje.
Gerbiami Broliai, Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Laiminga aplinkybė leidžia krikščionių pasauliui po neilgo laiko tarpo švęsti dviejų vyrų, kurie, pašaukti danguje gauti amžinąjį savo šventumo atlygį, žemėje paliko mokinių minias, nuolat augančius jų dorybių palikuonis, atminimą. Mat po šimtmečio iškilmių, skirtų šventajam Benediktui, Vakarų vienuolių tėvui ir įstatymų leidėjui, taip pat atsiras proga viešai pagerbti šventąjį Pranciškų Asyžietį, minint septintąjį jo gimimo šimtmetį. Ne be priežasties Mes tame matome gailestingą Dieviškosios Apvaizdos ketinimą. Mat, kviesdamas žmones švęsti šių iškilių Tėvų gimtadienius, Dievas, regis, nori paskatinti juos prisiminti jų išskirtinius nuopelnus ir tuo pačiu suprasti, kad Religiniai Ordinai, kuriuos jie įkūrė, jokiu būdu neturėjo tapti tokių netinkamų smurto veiksmų objektais, ypač tose valstybėse, kur jų darbu, genialumu ir uolumu buvo pasėtos civilizacijos ir šlovės sėklos.
- Esame įsitikinę, kad šios iškilmingos šventės nebus bevaisės krikščionių pasauliui, kuris visada, ir pagrįstai, laikė Religinius Ordinus savo draugais; todėl, kaip jis su meile ir dėkingumu pagerbė šventojo Benedikto vardą, taip su tokiu pat uolumu, viešomis šventėmis ir gausiais pamaldumo aktais, jis stengsis atgaivinti šventojo Pranciškaus atminimą. Ir šis kilnios pamaldumo rungties laukas neapsiriboja nei regiono, kuriame šis didis šventasis pirmą kartą išvydo šviesą, nei gretimų teritorijų, apšviestų jo buvimu, ribomis, bet tęsiasi į visas žemės dalis, kur tik Pranciškaus vardas tapo žinomas ir jo institucijos klesti.
- Be abejo, Mes, labiau nei kiti, pritariame šiam uolumui dėl tokio puikaus tikslo, ypač todėl, kad nuo jaunystės buvome įpratę žavėtis Pranciškumi Asyžiečiu ir jam skirti ypatingą pagarbą; todėl, kad didžiuojamės būdami įrašyti į pranciškonų šeimos sąrašą; ir todėl, kad ne kartą iš pamaldumo su entuziazmu ir džiaugsmu kopėme į šventas Alvernios aukštumas; ten šio didingo žmogaus atvaizdas mums rodėsi visur, kur žengėme, ir ta prisiminimų kupina vienatvė laikė mūsų dvasią panirusią į tylią kontempliaciją.
- Tačiau, kad ir koks pagirtinas būtų šis uolumas, jo nepakanka; reikia suprasti, kad pagarba, ruošiama šventajam Pranciškui, bus ypač maloni tam, kuris yra pagerbiamas, jei tie, kurie ją teikia, iš to gaus naudos. Dabar jų tvirtas ir ilgalaikis vaisius yra pasiekti tam tikrą panašumą į tą, kurio iškili dorybė yra žavėjimosi objektas, ir stengtis tobulėti jį mėgdžiojant. Jei, Dievo padedami, ši praktika bus uoliai vykdoma, bus rastas tinkamas ir itin veiksmingas vaistas šių laikų blogybėms.
- Todėl Mes norime, Gerbiami Broliai, kad šie Laiškai ne tik perteiktų jums viešą mūsų pamaldumo šventajam Pranciškui liudijimą, bet ir paskatintų jūsų meilę dirbti kartu su mumis žmonių išganymui, naudojant ką tik nurodytą vaistą.
- Jėzus Kristus, žmonijos Išvaduotojas, yra amžinas ir nuolat tekantis visų gerų dalykų, ateinančių iš begalinio Dievo dosnumo, šaltinis; todėl Tas, kuris kartą išgelbėjo pasaulį, yra Tas, kuris jį gelbės per visus amžius; „nes nėra kito vardo po dangumi, duoto žmonėms, kuriuo turėtume būti išgelbėti.“ Jei tad žmonija dėl savo prigimtinių polinkių ar žmonių kaltės krenta į nuodėmę, absoliučiai būtina kreiptis į Jėzų Kristų ir pripažinti Jį kaip galingiausią ir patikimiausią išganymo priemonę. Mat tokia didi ir veiksminga yra Jo dieviškoji dorybė, kad Ji yra kartu prieglobstis nuo visų pavojų ir vaistas visoms blogybėms. Ir šis išgydymas yra tikras, jei žmonija grįžta prie krikščioniškosios doktrinos išpažinimo ir prie Evangelijos nustatytų gyvenimo taisyklių.
- Kai kyla mūsų minėtos blogybės, vos tik išmuša Apvaizdos nustatyta pagalbos valanda, Dievas iškelia žmogų, ne iš paprastų žmonių, bet iškilų ir unikalų, kuriam Jis paveda visų išgelbėjimą. Taip atsitiko dvyliktojo amžiaus pabaigoje ir keliais vėlesniais metais; šventasis Pranciškus buvo šio didžio darbo įrankis.
- Tas laikotarpis yra pakankamai gerai žinomas, pasižymintis dorybių ir ydų mišiniu. Katalikų tikėjimas buvo giliai įsišaknijęs žmonių sielose, ir buvo šlovinga matyti minias, uždegtas pamaldumo, leidžiantis į Palestiną, pasiryžusias užkariauti arba mirti. Tačiau palaidumas labai pakenkė visuomenės moralei, ir žmonėms nieko labiau nereikėjo, kaip grįžti prie krikščioniškų jausmų. Dabar krikščioniškosios dorybės tobulumas slypi tame sielos nusiteikime, kuris išdrįsta imtis visko, kas yra sunkaus ar sudėtinga; jos simbolis yra Kryžius, kurį tie, kurie seka Jėzų Kristų, turi nešti ant savo pečių. Šio nusiteikimo vaisiai yra širdis, atitrūkusi nuo mirtingų dalykų, visiška savikontrolė ir švelnus bei nuolankus kentėjimų ištvermas. Galiausiai, Dievo ir artimo meilė yra visų kitų dorybių valdovė ir suvereni: tokia jos galia, kad ji pašalina visus sunkumus, lydinčius pareigos vykdymą, ir padaro sunkiausius darbus ne tik pakenčiamais, bet ir maloniais. Dvyliktame amžiuje trūko tokios dorybės; mat per daug žmonių, pavergtų šio pasaulio dalykų, arba beprotiškai geidė garbės ir turtų, arba gyveno prabangos ir savęs tenkinimo gyvenimą. Visa valdžia buvo sutelkta kelių rankose ir beveik tapo priespaudos įrankiu vargšams ir niekinamiems masėms; ir net tie, kurie pagal savo pašaukimą turėjo būti pavyzdžiu kitiems, neišvengė susitepimo vyraujančiomis ydomis. Meilės išnykimas įvairiose vietose lėmė daugybę ir kasdienių rykščių; pavydas, pavyduliavimas, neapykanta buvo paplitę; ir protai buvo taip susiskaldę ir priešiški, kad menkiausia dingstimi kaimyniniai miestai kariaudavo tarpusavyje, o pavieniai asmenys ginkluodavosi vieni prieš kitus.
- Šiame amžiuje pasirodė šventasis Pranciškus. Tačiau su nuostabiu ryžtu ir paprastumu jis ėmėsi užduoties savo žodžiais ir darbais pateikti senstančiam pasauliui visą krikščioniškosios tobulumo modelį.
- Ir kaip tuo laikotarpiu palaimintasis tėvas Dominykas Guzmanas buvo užsiėmęs dangaus duotos doktrinos vientisumo gynyba ir krikščioniškosios išminties šviesa išsklaidė eretikų klaidingas klaidas, taip šventajam Pranciškui, kurį Dievas vedė didelių darbų vykdymui, buvo suteikta malonė skatinti krikščionis dorybei ir sugrąžinti prie Kristaus mėgdžiojimo tuos žmones, kurie buvo ilgai ir toli nuklydę. Tikrai ne atsitiktinumas atnešė į jaunuolio ausis šiuos Evangelijos patarimus: „Neturėkite nei aukso, nei sidabro, nei pinigų savo kapšuose; nei krepšio kelionei, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos.“ Ir vėl: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir atiduok vargšams… ir sek paskui Mane.“ Laikydamas šiuos žodžius asmeniškai skirtais sau, jis tuoj pat atsisako visko, pakeičia savo drabužius, priima skurdą kaip savo bendražygę ir palydovę visam likusiam gyvenimui ir nusprendžia padaryti tas didžias dorybių maksimas, kurias jis priėmė su kilnia ir išaukštinta dvasia, pagrindinėmis savo Ordino taisyklėmis.
- Nuo tada, tarp to meto išlepimo ir perdėto išrankumo, jis matomas vaikštantis nerūpestingai ir grubiai apsirengęs, elgetaujantis maisto nuo durų iki durų, ne tik ištveriantis tai, kas paprastai laikoma sunkiausia, minios beprasmišką pašaipą, bet ir su nuostabia pasirengimu ir malonumu ją priimantis. Ir tai todėl, kad jis priėmė Jėzaus Kristaus kryžiaus kvailybę ir laikė ją aukščiausia išmintimi. Įsiskverbęs ir supratęs jos baisias paslaptis, jis aiškiai matė, kad niekur kitur jo šlovė negali būti geriau išdėstyta.
- Su kryžiaus meile šventojo Pranciškaus širdį persmelkė karšta meilė, kuri skatino jį uoliai skleisti krikščionių tikėjimą ir atsiduoti šiam darbui, net rizikuojant savo gyvybe ir su tikru pavojumi. Šią meilę jis išplėtė visiems žmonėms; tačiau vargingiausieji ir atgrasiausi buvo ypatingi jo pirmenybės objektai; taip, kad tie, kuriuos kiti linkę vengti ar pernelyg išdidžiai niekinti, jam teikė didžiausią malonumą.
- Todėl jis gerai nusipelnė tos brolybės, kurią įsteigė ir tobulino Jėzus Kristus, kuri padarė visą žmoniją viena šeima, pavaldžia Dievui, visų bendram Tėvui.
- Savo gausiomis dorybėmis, o ypač gyvenimo griežtumu, šis nepriekaištingas žmogus stengėsi savyje atkurti Jėzaus Kristaus paveikslą. Tačiau Dievo Apvaizdos pirštas vėl buvo matomas, suteikdamas jam panašumą į Dieviškąjį Atpirkėją, net išoriškai.
- Taip, kaip Jėzus Kristus, taip atsitiko, kad šventasis Pranciškus gimė tvarte; būdamas mažas vaikas, jo guolis buvo šiaudai ant žemės. Taip pat pasakojama, kad tuo momentu angelų chorų buvimas ir per orą sklindančios melodijos užbaigė šį panašumą. Vėlgi, kaip Kristus ir Jo Apaštalai, Pranciškus sujungė su savimi keletą pasirinktų mokinių, kuriuos siuntė keliauti per žemę kaip krikščioniškos taikos ir amžinojo išganymo pasiuntinius. Netekęs visko, išjuoktas, atstumtas saviškių, jis turėjo dar vieną didelį bendrą bruožą su Jėzumi Kristumi – jis neturėjo kampelio, kur galėtų padėti galvą. Kaip paskutinis panašumo ženklas, jis gavo savo Kalvarijoje, Alvernios kalne (per iki tol negirdėtą stebuklą šventas stigmas), ir taip buvo, galima sakyti, nukryžiuotas.
- Čia primename faktą, ne mažiau stulbinantį kaip stebuklą, nei laikomą garsiu per šimtmečius skambančiu balsu. Vieną dieną šventasis Pranciškus buvo paskendęs karštoje Jėzaus nukryžiuotojo žaizdų kontempliacijoje ir siekė jas priimti į save bei išgerti jų nepaprastą kartumą, kai jam pasirodė angelas iš dangaus, iš kurio sklido kažkokia paslaptinga dorybė: tuoj pat šventasis Pranciškus pajuto, kad jo rankos ir kojos tarsi pervėrė vinys, o šonas perveriamas aštriu ietimi. Nuo tada jo sieloje užgimė neaprėpiama meilė; ant jo kūno jis nešiojo gyvus Jėzaus Kristaus žaizdų ženklus.
- Tokie stebuklai, verti veikiau angelų giesmių nei žmonių lūpų, pakankamai rodo, koks didis buvo šis žmogus ir kaip vertas, kad Dievas pasirinktų jį sugrąžinti savo amžininkus prie krikščioniškų kelių. Be abejo, ne žmogiškas balsas liepė šventajam Pranciškui, būnant prie šventojo Damiano bažnyčios, „Eik ir palaikyk mano griūvančius namus.“ Ne mažiau verta žavėjimosi ir dangiškoji vizija, kuri pasirodė Inocento III žvilgsniui, kurioje atrodė, kad šventasis Pranciškus savo pečiais laiko griūvančias Laterano bazilikos sienas. Šių apraiškų tikslas ir reikšmė akivaizdūs; jos reiškė, kad šventasis Pranciškus tais laikais turėjo būti tvirtas krikščionybės gynėjas ir ramstis. Ir iš tiesų, jis nedelsė imtis šios užduoties.
- Tie dvylika mokinių, kurie pirmieji atsidavė jo vadovavimui, buvo tarsi maža sėkla, kuri Dievo malone ir Aukščiausiojo Pontifiko globa greitai tapo gausiu derliumi. Šventai išmokęs juos Kristaus mokykloje, jis paskyrė jiems skelbti Evangeliją įvairiose Italijos ir Europos dalyse; kai kuriuos jis net siuntė į Afriką. Nedelsiant, neturtingi, neišsilavinę, nerafinuoti, jie maišėsi su žmonėmis: keliuose ir viešosiose aikštėse, be jokio pasiruošimo ar retorikos pompastikos, jie ėmėsi raginti žmones niekinti žemiškus dalykus ir galvoti apie ateitį. Nuostabu matyti vaisius, kuriuos pagimdė tokių, iš pažiūros neadekvačių, darbininkų pastangos. Minios rinkosi aplink juos, trokšdamos jų klausytis: kaltės buvo karčiai apverkiamos, nuoskaudos užmirštamos, o taikos jausmai atkuriami, malšinant nesantaikas.
- Neįmanoma išreikšti entuziazmo, su kuriuo minios plūdo pas šventąjį Pranciškų. Kur tik jis ėjo, jį sekė didžiulė žmonių minia; ir didžiausiuose miestuose, kaip ir mažiausiuose miesteliuose, buvo įprasta, kad įvairaus luomo žmonės ateidavo ir prašydavo priimti juos į jo regulą.
- Dėl šių priežasčių Šventasis nusprendė įsteigti Trečiąjį Ordiną, kuris turėjo priimti visus luomus, visus amžius, abi lytis, tačiau jokiu būdu nereikalauti šeimyninių ar visuomeninių ryšių nutraukimo. Mat jo taisyklės susideda tik iš paklusnumo Dievui ir Jo Bažnyčiai, vengimo frakcijų ir kivirčų, jokiu būdu neapgaudinėti savo artimo; ginklus imti tik ginant religiją ir savo šalį; būti saikingiems maiste ir drabužiuose, vengti prabangos ir susilaikyti nuo pavojingų šokių ir vaidinimų vilionių.
- Lengva suprasti, kokios didžiulės naudos turėjo atitekėti iš tokio pobūdžio institucijos, savaime naudingos ir puikiai pritaikytos laikmečiui. Kad ji buvo tinkama, pakankamai įrodo tiek daug panašių asociacijų, kilusių iš šventojo Dominyko šeimos ir kitų Religinių Ordinų, įkūrimas bei patys istorijos faktai. Iš tiesų, nuo žemiausių iki aukščiausių luomų vyravo entuziazmas ir dosnus bei karštas troškimas prisijungti prie šio Pranciškoniškojo Ordino. Tarp kitų karalius Liudvikas IX, Prancūzijos, ir šventoji Elžbieta Vengrijos, siekė šios garbės; ir per amžius keli Aukščiausieji Pontifikai, Kardinolai, Vyskupai, Karaliai ir Kunigaikščiai nelaikė Pranciškoniškų ženklų žeminančiais jų orumą. Trečiojo Ordino nariai visada rodė tiek pat drąsos, kiek pamaldumo, gindami katalikų religiją; ir jei jų dorybės buvo neapykantos objektas nedoriesiems, jie niekada nestokojo gerų ir išmintingų žmonių pritarimo, kuris yra didžiausia ir vienintelė pageidautina garbė. Dar daugiau, mūsų Pirmtakas Grigalius IX viešai gyrė jų tikėjimą ir drąsą; jis nedvejojo, suteikdamas jiems savo autoritetą, ir pavadino juos, kaip garbės ženklą, „Kristaus kariais, naujaisiais Makabėjais“; ir pelnytai. Mat visuomenės gerovė rado galingą apsaugą tame žmonių būryje, kurie, vadovaujami savo steigėjo dorybių ir taisyklių, stengėsi atgaivinti krikščioniškąją moralę, kiek tai buvo jų galioje, ir atkurti ją į senąją garbingą vietą valstybėje. Tikrai, dažnai būtent jiems ir jų pavyzdžiui buvo dėka, kad partijų nesantaikos buvo užgesintos ar sušvelnintos, ginklai išplėšti iš įniršusių rankų, kurios juos laikė, ginčų ir nesutarimų priežastys pašalintos, paguoda atnešta vargšams ir apleistiesiems; ir prabanga, ta turtų bedugnė ir korupcijos įrankis, buvo sutramdyta. Taip namų taika, nesugadinta moralė, elgesio švelnumas, teisėtas privačių turtų naudojimas ir išsaugojimas, civilizacija ir visuomenės stabilumas kyla tarsi iš šaknies iš Pranciškoniškojo Trečiojo Ordino; ir didžiąja dalimi Europai jų išsaugojimą reikia dėkoti šventajam Pranciškui.
- Tačiau Italija Pranciškui skolingesnė nei bet kuri kita tauta; kuri, kaip buvo pagrindinis jo dorybių teatras, taip ir labiausiai gavo jo naudos; ir iš tiesų, tuo metu, kai daugelis buvo linkę dauginti žmonijos kančias, jis visada tiesė pagalbos dešinę kenčiantiems ir nuskriaustiesiems; jis, turtingas didžiausiu skurdu, niekada nenustojo šelpti kitų poreikius, nepaisydamas savųjų. Jo lūpose gimtoji kalba, naujai gimusi, švelniai išleido savo kūdikiškus garsus; jis išreiškė meilės ir poezijos galią savo giesmėmis, sukurtomis paprastiems žmonėms, kurios pasirodė esančios vertos išmoktosios ateities kartų susižavėjimo. Pranciškaus protui esame skolingi, kad tam tikras kilnesnis nei žmogiškas kvėpavimas ir įkvėpimas sujudino mūsų tautiečių protus, kad, atkurpdami jo darbus tapyboje, poezijoje ir skulptūroje, varžymasis paskatino didžiausių menininkų darbštumą. Net Dantė Pranciškuje rado medžiagos savo didingiems ir saldžiausiems eilėraščiams; Čimabujus ir Džotas iš jo istorijos paėmė temas, kurias nemirtingai įamžino savo teptuku, kaip Parrhasijus; garsūs architektai rado jame motyvą savo didingiems statiniams, ar prie paties Vargšo kapo, ar prie Šventosios Angelų Marijos bažnyčios, liudijančios tiek daug ir tokių didžių stebuklų. Ir į šias šventoves žmonės iš visų kraštų yra įpratę rinktis minioje, pagerbdami Asyžiaus tėvą, vargšų tėvą, kuriam, kadangi jis visiškai atsižadėjo visų žmogiškų dalykų, taip dosniai ir gausiai tekėjo dieviškojo dosnumo dovanos. Todėl akivaizdu, kad iš šio vieno žmogaus į krikščionių ir pilietinę respubliką atitekėjo daugybė naudos. Tačiau kadangi jo dvasia, visiškai ir neprilygstamai krikščioniška, yra nuostabiai tinkama visiems laikams ir vietoms, niekas negali abejoti, kad Pranciškoniškosios institucijos būtų ypač naudingos mūsų amžiuje. Ir ypač dėl to, kad mūsų laikų tonas ir nuotaika dėl daugelio priežasčių atrodo panašūs į anuos; mat kaip dvyliktame amžiuje dieviškoji meilė atšalo, taip yra ir dabar; taip pat nėra mažas krikščioniškų pareigų nepaisymas, ar dėl neišmanymo, ar dėl aplaidumo; ir su tuo pačiu polinkiu bei panašiais troškimais daugelis leidžia savo dienas ieškodami gyvenimo patogumų ir godžiai siekdami malonumų. Pertekę prabangos, jie švaisto savuosius ir geidžia kitų turto; iš tiesų aukštindami žmogiškosios brolybės vardą, jie vis dėlto kalba broliškiau nei veikia; mat juos užvaldo savimeilė, o tikroji meilė vargingesniems ir bejėgiams kasdien mažėja. Mūsų kalbamu laikotarpiu Albigensų gausios klaidos, kurstydamos mases prieš Bažnyčios valdžią, sutrikdė visuomenę ir paruošė kelią tam tikram socializmui. Ir mūsų dienomis taip pat padaugėjo materializmo šalininkų ir skleidėjų, kurie užsispyrusiai neigia, kad Bažnyčiai reikia paklusti, ir taip, pamažu peržengdami visas ribas, net negaili civilinės valdžios; jie pritaria smurtui ir maištams tarp žmonių, bando agrarinius protrūkius, pataikauja proletariato troškimams ir silpnina namų ir viešosios tvarkos pamatus.
- Šiose daugybėje ir tokiose didelėse nelaimėse, gerai žinote, Gerbiami Broliai, kad nemažą palengvėjimą galima rasti šventojo Pranciškaus institucijose, jei tik jos būtų sugrąžintos į savo pradinę būklę; mat jei jos tik būtų klestinčios, tikėjimas ir pamaldumas bei kiekviena krikščioniška dorybė lengvai klestėtų; neteisėtas nykstančių dalykų troškimas būtų palaužtas; ir žmonės neprieštarautų, kad jų troškimus valdytų dorybė, nors daugeliui tai atrodo labai nekenčiama našta. Žmonės, sujungti tikros broliškos santarvės saitais, mylėtų vieni kitus ir rodytų pagarbą, kuri dera vargšams ir kenčiantiems, kaip nešantiems Kristaus paveikslą. Be to, tie, kurie yra visiškai persisunkę krikščioniškąja religija, jaučia įsitikinimą, kad tiems, kurie turi teisėtą valdžią, reikia paklusti dėl sąžinės, ir kad niekas neturi būti niekuo įžeistas.
- Nei šis sielos nusiteikimas nieko nėra veiksmingesnis visiškai užgesinti kiekvieną tokio pobūdžio ydą, ar tai būtų smurtas, skriaudos, revoliucijos troškimas, neapykanta tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, kuriose visuose ydose randami socializmo pradai ir ginklai. Galiausiai, klausimas, kurį politikai taip vargingai siekia išspręsti, būtent, santykiai tarp turtingųjų ir vargšų, būtų visiškai išspręstas, jei jie laikytųsi šio kaip tvirto principo, būtent, kad skurdas nėra be orumo; kad turtingieji turėtų būti gailestingi ir dosnūs, o vargšai patenkinti savo dalia ir darbu; ir kadangi nei vieni, nei kiti nebuvo gimę šiems kintantiems gėriams, vieni turi pasiekti dangų kantrybe, kiti – dosnumu.
- Dėl šių priežasčių ilgai ir ypač buvo mūsų troškimas, kad kiekvienas, kiek įstengia, siektų mėgdžioti šventąjį Pranciškų Asyžietį; todėl, kaip iki šiol Mes visada skyrėme ypatingą dėmesį šventojo Pranciškaus Trečiajam Ordinui, taip dabar, Dievo aukščiausio gailestingumo pašaukti į Aukščiausiojo Pontifiko pareigas, kadangi taip galime tai daryti itin tinkamai, Mes raginame krikščionis vyrus neatsisakyti įsirašyti į šią šventą Jėzaus Kristaus armiją. Daug yra tų, kurie visur, abiejų lyčių, jau pradėjo drąsiai ir su džiaugsmu sekti Serafiškojo Tėvo pėdomis, kurių uolumą Mes giriame ir ypač rekomenduojame, todėl, Gerbiami Broliai, Mes norime, kad ypač jūsų pastangomis jis būtų padidintas ir išplėstas daugeliui. Ir ypatingas punktas, kurį Mes rekomenduojame, yra tas, kad tie, kurie priėmė Atgailos insignijas, žiūrėtų į savo švenčiausio steigėjo paveikslą ir stengtųsi jį mėgdžioti, be ko jų tikėtasi nauda būtų bergždžia. Todėl rūpinkitės, kad žmonės susipažintų su Trečiuoju Ordinu ir tikrai jį vertintų; pasirūpinkite, kad tie, kurie rūpinasi sielomis, uoliai mokytų, kas tai yra, kaip lengvai kiekvienas gali į jį įstoti, kokiomis didelėmis privilegijomis, vedančiomis į išganymą, jis pasižymi, kokius privalumus, viešus ir privačius, jis žada; ir tai darydami dar daugiau pastangų reikia dėti, nes Pirmojo ir Antrojo Ordino pranciškonai, neseniai gavę sunkų smūgį, yra itin apgailėtinoje būklėje. Dievas tegu duoda, kad jie, ginami savo Tėvo globos, iškiltų jaunatviški ir klestintys iš tiek daug nelaimių; tegu Jis taip pat duoda, kad krikščionys žmonės su tuo pačiu uolumu ir tokiu pat skaičiumi, kaip anksčiau iš visų kraštų šventu varžymusi metėsi į šventojo Pranciškaus glėbį, veržtųsi prie Trečiojo Ordino disciplinos.
- To Mes prašome visų pirma ir su dar didesne priežastimi iš italų, iš kurių bendra šalis ir ypatinga gautų naudos gausa reikalauja didesnio atsidavimo šventajam Pranciškui ir taip pat didesnio dėkingumo. Taip, po septynių šimtmečių, Italija ir visas krikščionių pasaulis matytų save sugrąžintą iš netvarkos į taiką, iš griūties į saugumą, Asyžiaus Šventojo malone. Ypač šiais laikais prašykime šios malonės, suvienyti maldoje pačiam Pranciškui; prašykime jos iš Marijos, Dievo Motinos Mergelės, kuri visada atlygino savo kliento pamaldumą ir tikėjimą dangiška apsauga ir ypatingomis dovanomis.
- Ir dabar, kaip dangiškų malonių pažadas ir mūsų ypatingo geranoriškumo įrodymas, Mes su meile Viešpatyje suteikiame jums, Gerbiami Broliai, ir visiems dvasininkams bei kiekvieno iš jūsų globai patikėtai kaimenei Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie šventojo Petro, 1882 m. rugsėjo 17 d., mūsų pontifikato penktaisiais metais.
LEONAS XIII