1920 m. gruodžio 1 d. paskelbta popiežiaus Benedikto XV enciklika Annus Iam Plenus (lot. „Jau praėjo metai“) buvo antrasis jo kreipimasis į pasaulio vyskupus ir tikinčiuosius, raginantis padėti nuo karo nukentėjusiems Centrinės Europos vaikams.
Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) paliko gilias žaizdas visoje Europoje. Ypač skaudžiai nukentėjo vaikai – jie neteko tėvų, namų, maisto ir sveikatos. Popiežius Benediktas XV, žinomas kaip „taikos popiežius“, jau 1919 m. enciklikoje Paterno Iam Diu kreipėsi į pasaulio katalikus, prašydamas pagalbos šiems vaikams. Po metų, matydamas, kad padėtis iš esmės nepasikeitė, jis vėl kreipėsi į tikinčiuosius su Annus Iam Plenus.
Enciklikos pradžioje popiežius dėkoja už ankstesnę pagalbą, tačiau pabrėžia, kad ji buvo nepakankama. Daugelis vaikų vis dar kenčia nuo bado, ligų ir skurdo. Jis ragina visus krikščionis, ypač vaikus turtingesnėse šalyse, parodyti solidarumą ir aukoti maistą, drabužius bei pinigus savo bendraamžiams Centrinėje Europoje.
Popiežius siūlo organizuoti specialią rinkliavą gruodžio 28 d., Šventųjų Nekaltųjų Vaikelių dieną, arba artimiausią sekmadienį. Jis taip pat paskiria 100 000 Italijos lirų iš Vatikano lėšų šiai pagalbai.
Enciklikos tikslas buvo ne tik suteikti materialinę pagalbą, bet ir skatinti krikščionišką meilę bei solidarumą. Popiežius pabrėžė, kad pagalba vaikams yra ne tik gailestingumo aktas, bet ir krikščioniškos pareigos išraiška.
Ši enciklika paskatino daugelį katalikų bendruomenių visame pasaulyje organizuoti pagalbos akcijas, kurios padėjo sušvelninti vaikų kančias pokario Europoje.
ANNUS IAM PLENUS
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE VIDURIO EUROPOS VAIKUS
PATRIARCHAMS, PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS,
VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Praėjo visas mėnuo, kai Mes (kai karas dar buvo neseniai praėjęs) kvietėme visus atverti savo širdis gailestingumui Vidurio Europos vaikams, taip smarkiai kenčiantiems nuo bado ir nepritekliaus, kad jie nyko nuo ligų ir stovėjo akis į akį su mirtimi. Ir iš tiesų, mums yra nuostabus džiaugsmas, kad mūsų kreipimasis nenukrito tuščiai – kreipimasis, kurį skatino ta meilė, kuri savo maloningu glėbiu apima visus žmones, neatsižvelgdama į rasę ar tautą, visus, kurie nešioja savyje Dievo paveikslą. Laimingas mūsų maldavimų rezultatas, Gerbiami Broliai, ypač gerai žinomas jums, kurie uoliai padėjote mums tokioje išganingoje iniciatyvoje. Nes iš tiesų, dosnus pinigų kiekis buvo surinktas iš visų kraštų tautų. Buvo tarsi kilminga dosnumo varžytuvės, dėl kurių bendras tiek daug nekaltų vaikų tėvas galėjo pasirūpinti jų poreikiais ir išsklaidyti jų liūdesį. Taip pat Mes nenustojame skelbti malonios Dievo apvaizdos, kuriai patiko naudoti Mus kaip kanalą, per kurį gausios krikščioniškos meilės palaimos galėjo tekėti Jo apleistiems mažiesiems. Šiuo klausimu Mes negalime susilaikyti nuo viešos pagarbos išreiškimo draugijai, pavadintai „Gelbėkite vaikus fondas“, kuri skyrė visas įmanomas pastangas ir rūpestį rinkdama pinigus, drabužius ir maistą. Tačiau bendras trūkumas ir aukštos gyvenimo išlaidos, kurias karas atnešė, yra tokio sudėtingo ir įvairaus pobūdžio, kad mūsų teikta pagalba galbūt nei pasiekė tas Europos dalis, kur spaudė didelis poreikis, nei, kur pagalba buvo teikiama, ji visada buvo pakankama faktiniam poreikiui. Prie to reikia pridėti faktą, kad per metus po Enciklikos laiško, kurį Mes jums adresavome, Gerbiami Broliai, šia tema, daugumos tų vietovių, kur akivaizdu, kad žmonės, ypač jauni, gyvena vis sunkiau dėl būtiniausių gyvenimo reikmenų trūkumo, padėtis pastebimai nepagerėjo. Ne, kai kuriose dalyse karas vėl įsiliepsnojo ir įvairios nelaimės, rimtai prarandant tuos elementus, kuriuos būtina atkurti; kitose dalyse, kur civilinė valstybė buvo nuversta ir kur buvo įvykdyti baisiausi ir gėdingi žudymai, atsitiko taip, kad daugybė šeimų buvo nuskurdintos; žmonos neteko savo vyrų, vaikai – savo tėvų; yra daug rajonų, kur taip sunku pasirūpinti maisto tiekimu, kad dėl to gyventojai kenčia beveik tas pačias sunkenybes, kurios juos spaudė siaubingomis karo dienomis.
- Todėl dar kartą, įkvėpti sąmonės apie tą visuotinę tėvystę, kurią mūsų pareiga išlaikyti, ir su Dieviškojo Mokytojo žodžiais ant lūpų – „Man gaila minios… nes jie neturi ko valgyti“ – dabar, kai artėja antrą kartą Kristaus gimimo jubiliejus, Mes garsiai kviečiame krikščionių tautas suteikti mums priemones, kuriomis galėtume pasiūlyti pagalbą sergantiems ir kenčiantiems vaikams, kad ir kokios tautybės jie būtų. Taip, Mes kviečiame visus, turinčius gerumo ir gailestingumo širdis, dosniai aukoti, bet ypač kreipiamės į jaunus vaikus, gyvenančius klestinčiuose pasaulio miestuose, į tuos, kurie palyginti lengvai gali ištiesti pagalbos ranką savo vargstantiems mažiesiems broliams Kristuje. Argi Kristaus Jėzaus gimtadienis nėra ypač jaunųjų šventė? Tad žiūrėkite, kaip tų išsibarsčiusių rajonų apleisti vaikai tiesia maldaujančias rankas į kitus laimingesnius vaikus ir, atrodo, rodo į lopšį, kur Dieviškasis Kūdikis bejėgiškai verkia! Argi tas Kūdikis nėra jų visų bendras brolis, Tas, kuris, „būdamas turtingas, tapo vargšu“, kuris iš tų ėdžių, tarsi iš dangaus išminties sosto, tyliai moko mus ne tik broliškos meilės vertės, bet ir kaip žmonės nuo savo ankstyviausių metų turi atsiskirti nuo šio pasaulio gėrybių troškimo ir dalintis jomis su vargšais, kurie savo skurde yra tiek daug arčiau Kristaus? Tikrai turtingesnių Europos dalių vaikai turės galios pamaitinti ir aprengti savo amžiaus vargstančius mažylius, ir ypač taip turėtų būti artėjant mūsų Viešpaties Gimimo šventei, kurią tėvai dažnai daro dar laimingesne savo vaikams mažomis dovanėlėmis ir dovanomis. Ir ar mes manysime, kad pastarieji turi tokį dvasios nusiteikimą, kad nenorėtų prisidėti net dalimi savo mažų santaupų, kuriomis jie galėtų sustiprinti vargstančių vaikų silpnumą? O, kokį gilų paguodą, kokius džiaugsmus jie užsitikrins sau, jei laimingai taps priemonėmis, kuriomis jų maži broliai, netekę visos pagalbos ir malonumų, galėtų praleisti artėjančias Kalėdas šiek tiek patogiau, šiek tiek laimingiau. Nes kaip Kūdikis Jėzus savo gimimo naktį palaimino saldžiausia šypsena piemenis, atnešusius Jam dovanas, kad palengvintų Jo skurdo naštą, ir kaip Jis apšvietė jų sielas aukščiausia tikėjimo dovana, taip Jis apdovanos savo palaiminimu ir dangaus malonėmis tuos vaikus, kurie, užsidegę meile Jam, sušvelnins savo mažųjų brolių vargą ir liūdesį. Ne, nėra nieko kito, kas būtų priimtinesnis Kūdikiui Jėzui, ką galėtum padaryti ar pasiūlyti šiuo metu. Todėl Mes karštai raginame visus krikščionių tėvus, kuriems Dangiškasis Tėvas patikėjo sunkią atsakomybę auklėti savo vaikus meilės ir kitų dorybių praktikai, pasinaudoti šia laiminga proga, kad sužadintų ir ugdytų savo vaikų protuose humaniškumo ir švento gailestingumo jausmus. Ir šiuo klausimu Mums malonu pateikti jums pavyzdį, vertą visų mėgdžiojimo; nes prisimename, kad praėjusiais metais daug Romos kilmingųjų vaikų asmeniškai atnešė Mums savo aukas, kurias, jų tėvų siūlymu, jie surinko tarpusavyje, ne be tam tikro savo asmeninių malonumų aukojimo.
- Mes sakėme, kad šis meilės ir gerumo darbas būtų labai malonus Kūdikiui Jėzui. Ir iš tiesų, kodėl Betliejaus vardas reiškia tą patį kaip „Duonos Namai“, jei ne todėl, kad ten Kristus turėjo gimti į dienos šviesą, Kristus, kuris, rūpindamasis mūsų silpnumu, atidavė save kaip maistą mūsų sieloms maitinti, ir kuris žodžiais „Duok mums šią dieną mūsų kasdienę duoną“ išmokė mus karštai kasdien prašyti Tėvo sielos ir kūno maisto? O, kaip mūsų širdis išsiplėstų, jei būtume tikri, kad per Kalėdų šventes nebus namų, neturinčių paguodos ir džiaugsmo, kad nebus vaiko, kurio liūdesys draskytų jo motinos mielą širdį, ir kad nebus motinos, kuri žvelgtų į savo mažylius verkiančiomis akimis.
- Taigi, Gerbiami Broliai, Mes patikime jums mūsų projektą, kaip tai darėme prieš metus, kad jūs jį įgyvendintumėte, ypač tie iš jūsų, kurie gyvenate rajonuose, kuriuose yra laimingesnė padėtis ir ramesnė reikalų būklė.
- Ir kadangi tie mūsų Viešpaties Kristaus žodžiai „Kas priima vieną tokį vaiką mano vardu, priima mane“ turėtų giliai užvaldyti jūsų sielas, Mes prašome, kad nepaliktumėte neišbandytos jokios priemonės, kuriomis jūsų globojamų tikinčiųjų dosnumas ir kilnumas atitiktų dabartinio poreikio skubumą. Todėl Mes norime, kad jūs tuoj pat paskelbtumėte visose savo vyskupijose, kad šio mėnesio dvidešimt aštuntąją dieną, Nekaltųjų Kūdikių šventę, arba, jei pageidaujate, artimiausią prieš tai sekmadienį, bus renkamos aukos karo nuskurdintiems vaikams išlaikyti, ir kad jūs ypač rekomenduotumėte šią rinkliavą savo vyskupijos vaikams; be to, kad su visu jūsų galimu uolumu užtikrintumėte, jog taip surinkti pinigai būtų siunčiami arba Mums, arba anksčiau minėtam „Gelbėkite vaikus fondui“.
- Mes patys, kad, ragindami tikinčiuosius savo žodžiais, sužadintume jų dosnumą savo pavyzdžiu, skyrėme šimtą tūkstančių Italijos lirų šiam švenčiausiam meilės darbui. Tuo tarpu, Gerbiami Broliai, jums ir visai jūsų dvasininkijai bei žmonėms Mes su meile teikiame apaštališkąjį palaiminimą, dangaus atlygio laidą ir mūsų tėviško geranoriškumo ženklą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1920 m. gruodžio pirmąją dieną, septintaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV
Enciklikoje „Annus Iam Plenus“ Benediktas XV ne tik ragina materialiai paremti karo našlaičius, bet ir pabrėžia dvasinį šių vaikų poreikį. Popiežius akcentuoja krikščionišką gailestingumą, remdamasis Jėzaus žodžiais iš Mato evangelijos: „Aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgindinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pavaišinote; buvau svetimas, ir jūs mane priglaudėte; buvau apnuogintas, ir jūs mane aprengėte; buvau ligotas, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane“ (Mt 25, 35-36). Ši citata tampa galingu raginimu ne tik duoti materialinę pagalbą, bet ir rūpintis vaikų dvasine gerove, užtikrinant jiems krikščionišką auklėjimą ir palaikymą.Benedikto XV pastangos atspindi gilią Bažnyčios tradiciją, kurioje rūpinimasis vargstančiais ir nukentėjusiais yra ne tik moralinė pareiga, bet ir esminis tikėjimo išraiškos elementas. Popiežius, kaip Kristaus įpėdinis, siekė įkūnyti gailestingumo principą, pabrėždamas, kad meilė artimui yra ne tik žmogiška, bet ir dieviška savybė. Enciklikoje juntamas stiprus moralinis imperatyvas, skatinantis tikinčiuosius veikti pagal savo sąžinę ir Kristaus pavyzdį. Tai nėra vienkartinė akcija, o nuolatinis kvietimas į krikščionišką atsakomybę už savo brolius ir seseris. Popiežiaus žodžiai skamba ir šiandien, primindami apie visuotinę brolybę ir būtinybę rūpintis pažeidžiamais visuomenės nariais. Benedikto XV pastangos tapo svarbiu istoriniu pavyzdžiu, kaip Bažnyčia reaguoja į žmonijos kančias ir stengiasi skleisti vilties žinią netgi pačiose tamsiausiose valandose. Jo veikla liudija apie Bažnyčios misiją – būti šviesa pasauliui ir tarnauti visiems, ypač tiems, kurie labiausiai to reikia.