Ekleziasto knyga yra viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama išminties literatūrai. Joje pateikiami gilūs apmąstymai apie gyvenimo prasmę, žmogaus egzistencijos trapumą ir santykį su Dievu. Tradiciškai manoma, kad knygą parašė karalius Saliamonas, nors pati knyga save apibūdina tik kaip pamokslininko (hebrajiškai „Qohelet“) žodžius. Ekleziastas nagrinėja gyvenimą iš žmogaus perspektyvos, tačiau jo išvados persmelktos gilesnės teologinės tiesos.
Pagrindinis Ekleziasto motyvas yra žodžiai: „Viskas yra tuštybė ir vėjo vaikymasis.“ Ši frazė kartojama daugybę kartų ir atskleidžia autoriaus nuostatą, kad visos žmogaus pastangos, materialūs pasiekimai ir žemiški malonumai galiausiai yra laikini ir neturi amžinos vertės. Gyvenimas po saule, kaip aprašo Ekleziastas, yra kupinas darbų, kančių, džiaugsmo ir nevilties, tačiau viskas vyksta pagal Dievo valią, kurios žmogus negali visiškai suprasti.
Ekleziastas daug dėmesio skiria laikų cikliškumui ir žmogaus veiklos laikinumui. Viena iš žymiausių knygos ištraukų yra: „Viskas turi savo metą, ir kiekvienas įvykis po dangumi turi savo laiką: yra metas gimti ir metas mirti, metas sodinti ir metas rauti, kas pasodinta.“ Šios eilutės pabrėžia, kad žmogus gyvena pasaulyje, kuris yra Dievo rankose, o jo pastangos neturi didelės reikšmės be Dievo valios.
Autorius apmąsto žmogaus darbų prasmę ir pastebi, kad net didžiausi pasiekimai galiausiai lieka beprasmiai, jei jie nėra susiję su Dievu. „Ką žmogus gauna už visą savo triūsą ir rūpesčius, kuriuos jis turi po saule?“ – klausia Ekleziastas. Tai retorinis klausimas, kuris kviečia mąstyti apie žmogaus gyvenimo tikslą ir tikrąją vertę.
Nepaisant pesimistinio tono, Ekleziastas kviečia žmogų priimti gyvenimo džiaugsmus kaip Dievo dovaną. Jis teigia, kad žmogus turėtų džiaugtis savo darbu ir paprastais gyvenimo malonumais, nes visa tai yra Dievo suteikta. „Žinau, kad nėra nieko geresnio, kaip tik džiaugtis ir daryti gera, kol gyveni.“ Tai pabrėžia, kad gyvenimo prasme galima rasti Dievo akivaizdoje, o ne vien materialiuose pasiekimuose ar žemiškuose malonumuose.
Ekleziasto knyga taip pat primena apie žmogaus atsakomybę prieš Dievą. Baigiamojoje dalyje rašoma: „Bijo Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai yra visas žmogaus pašaukimas. Juk Dievas teisme teis kiekvieną darbą, ir visa, kas slapta, ar gera, ar bloga.“ Tai pabrėžia, kad žmogaus gyvenimas nėra atsitiktinis, o susijęs su aukštesniu tikslu ir atsakomybe už savo veiksmus.
Ekleziasto knyga išsiskiria savo nuoširdumu ir realistišku požiūriu į gyvenimą. Joje neatsakomi visi žmogaus klausimai, tačiau suteikiama gilus suvokimas apie žmogaus vietą pasaulyje ir jo priklausomybę nuo Dievo. Tai kvietimas gyventi ne paviršutiniškai, bet atsižvelgiant į amžinybės perspektyvą, pripažįstant, kad tik Dievas gali suteikti tikrąją gyvenimo prasmę.
Citatos:
„Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.“ Šie žodžiai išryškina pamokslininko suvokimą, kad visos žemiškos pastangos, pasiekimai ir troškimai galiausiai neturi ilgalaikės prasmės. Šis kartojimas ne tik sustiprina mintį, bet ir kviečia žmogų susimąstyti apie tai, kur jis deda savo gyvenimo pastangas.
„Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis daro po saule?“ Šis klausimas, kurį pamokslininkas užduoda, yra retorinis. Jis kviečia skaitytoją apsvarstyti, ar žemiški darbai ir pasiekimai iš tiesų suteikia amžiną naudą ar pasitenkinimą. Šis klausimas atskleidžia žmogaus pastangų laikinumą ir jų priklausomybę nuo Dievo.
„Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kurios ji pateka. Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę.“ Šie gamtos aprašymai simbolizuoja pasaulio cikliškumą ir žmogaus gyvenimo dalį šiame nuolat besisukančiame rate. Pamokslininkas pastebi, kad pasaulis veikia pagal nekintamą Dievo nustatytą tvarką, kurioje žmogaus gyvenimas yra tik trumpa akimirka.
„Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“ Šie žodžiai pabrėžia, kad viskas, ką žmogus laiko naujais atradimais ar pasiekimais, iš tiesų jau buvo. Pamokslininkas kviečia į gyvenimą žiūrėti giliau ir suprasti, kad tik Dievas yra tikrasis naujumo šaltinis.
„Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.“ Pamokslininkas dalijasi savo asmenine patirtimi ir išvadomis, kurias padarė stebėdamas pasaulį. Šis pastebėjimas rodo, kad žmogaus pastangos be Dievo vadovavimo yra bevaisės, panašios į bandymą sugauti vėją.
„Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.“ Ši mintis rodo paradoksą: nors išmintis yra vertinga ir trokštama, ji taip pat atveria akis pasaulio netobulumui ir žmogaus ribotumui. Tai dar kartą parodo, kad net didžiausias žmogaus pažinimas be Dievo yra ribotas ir nepakankamas.
Apie laikus ir gyvenimo ciklą:
„Viskas turi savo metą, ir kiekvienas įvykis po dangumi turi savo laiką: yra metas gimti ir metas mirti, metas sodinti ir metas rauti, kas pasodinta; metas žudyti ir metas gydyti, metas griauti ir metas statyti; metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas šokti; metas išmėtyti akmenis ir metas juos surinkti, metas apkabinti ir metas susilaikyti nuo apkabinimo; metas ieškoti ir metas prarasti, metas saugoti ir metas išmesti; metas plėšyti ir metas siūti, metas tylėti ir metas kalbėti; metas mylėti ir metas nekęsti, metas karui ir metas taikai.“ (Ekleziasto 3:1–8)
Apie žmogaus triūso laikinumą:
„Žmogus išeina į savo amžinąjį namą, o raudotojai vaikšto gatvėmis. […] Tuomet dulkės sugrįš į žemę, iš kurios buvo paimtos, o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė.“ (Ekleziasto 12:5, 7)
Apie Dievo suverenumą:
„Supratau, kad visa, ką Dievas daro, išlieka per amžius; nieko negalima prie jo pridėti ir nieko negalima atimti. Dievas taip padarė, kad žmonės Jo bijotų.“ (Ekleziasto 3:14)
Apie turto ir gyvenimo malonumų tuštybę:
„Kas myli pinigus, pinigų neprisotintas, ir kas myli turtus, jų neturi gana. Ir tai yra tuštybė.“ (Ekleziasto 5:10)
„Kaip žmogus išėjo iš savo motinos įsčių, toks ir sugrįš – nuogas, koks buvo atėjęs. Iš savo triūso jis nieko negali pasiimti su savimi.“ (Ekleziasto 5:15)
Apie išminties ir kvailumo skirtumus:
„Išmintis žmogui yra kaip jo akys, kurios yra jo galvoje, o kvailys vaikšto tamsoje.“ (Ekleziasto 2:14)
„Išmintis yra geriau už kvailystę, kaip šviesa geriau už tamsą.“ (Ekleziasto 2:13)
Apie gyvenimo džiaugsmą Dievo akivaizdoje:
„Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalis. Kas gi leis jam pamatyti, kas bus po jo?“ (Ekleziasto 3:22)
„Eik, valgyk savo duoną su džiaugsmu ir gerk savo vyną su linksma širdimi, nes Dievas jau seniai palankiai žiūri į tavo darbus.“ (Ekleziasto 9:7)
Apie gyvenimo ir mirties neišvengiamybę:
„Viskas, ką tavo ranka sugeba padaryti, daryk savo jėgomis, nes mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini, nėra nei darbo, nei planavimo, nei žinių, nei išminties.“ (Ekleziasto 9:10)
Apie jaunystės praeinamumą:
„Džiaukis, jaunuoli, savo jaunyste, ir tebūna tavo širdis linksma tavo jaunystės dienomis. Vaikščiok savo širdies keliais ir savo akių regėjimu, bet žinok, kad už visa tai Dievas tave teisme teis.“ (Ekleziasto 11:9)