Dvigubi vienuolynai (monasteria duplicia) – tai viduramžių krikščionių šventovės, kuriose vyrai ir moterys vienuoliai gyveno po vienu stogu, tačiau atskirai, dalindamiesi malda ir darbais Dievo garbei.
Terminas monasteria duplicia kilęs iš lotynų kalbos, kur duplicia reiškia „dvigubas“, o monasteria – „vienuolynai“. Lietuvių kalboje vartojamas kaip „dvigubi vienuolynai“, pabrėžiant jų dvilypę struktūrą. Anglų kalboje jie vadinami double monasteries, vokiečių – Doppelklöster, prancūzų – monastères doubles. Šis terminas buvo naudojamas VII–XII a. Europoje, ypač Frankų imperijoje, Anglijoje ir Airijoje, apibūdinti vienuolynus, kuriuose gyveno ir vyrai, ir moterys, dažnai vadovaujami abato ar abatės. Struktūra atspindėjo ankstyvosios krikščionybės idealą, kai bendruomenės dalijosi dvasine misija, išlaikydamos griežtą atskyrimą.
Dvigubuose vienuolynuose vyrai ir moterys gyveno atskiruose pastatuose, tačiau dalijosi bendra bažnyčia ir kai kuriomis pareigomis. Dienotvarkę sudarė Valandų liturgija, šventraščių studijos, rankraščių perrašinėjimas ir rankdarbiai. Vyrai dažnai atlikdavo fizinį darbą (pvz., žemės ūkį), o moterys – siuvinėjimą ar ikonų kūrimą. Svarbios progos buvo šventųjų globėjų minėjimai, Velykos ar Kalėdos, kai bendruomenės rinkdavosi bendrai maldai. Dvigubi vienuolynai taip pat buvo švietimo centrai: vienuolės ir vienuoliai mokė vaikus, kūrė rankraščius, kaip Whitby vienuolyne, kur buvo perrašinėjami Biblijos tekstai.
Whitby vienuolynas Anglijoje, vadovaujamas abatės Hildos, 664 m. surengė sinodą, kuris išsprendė ginčą dėl Velykų datos, suformavęs Anglijos krikščionybės pagrindą. Kita istorija pasakoja apie Fontevraud vienuolyną Prancūzijoje, kur abatė Petronila de Chemillé XII a. valdė ir vyrus, ir moteris, sukeldama kontroversiją dėl moters lyderystės. Šie vienuolynai dažnai buvo kritikuojami, nes bažnyčios vadovai bijojo „per didelio“ vyrų ir moterų bendravimo, todėl XII a. dauguma buvo uždaryti ar pertvarkyti.
Žymiausi dvigubi vienuolynai
- Whitby vienuolynas (Anglija, VII a.): Vadovaujamas šv. Hildos, buvo švietimo ir religinio gyvenimo centras, garsėjęs sinodu ir rankraščiais.
- Fontevraud vienuolynas (Prancūzija, XI a.): Įkurtas Roberto d’Arbrisselio, unikalus tuo, kad abatei pavaldūs buvo ir vyrai vienuoliai.
- Kildare vienuolynas (Airija, V a.): Šv. Brigitos įkurtas, laikomas vienu pirmųjų dvigubų vienuolynų, traukė piligrimus.
- Remiremont vienuolynas (Frankų imperija, VII a.): Garsėjo moterų vadovavimu ir kultūriniu klestėjimu, saugojo šventųjų relikvijas.
Apie vienuolynus..
- Šv. Benediktas Nursietis: „Vienuolynas yra mokykla, kur mokomasi tarnauti Dievui, ar tai būtų vyras, ar moteris.“ (Regula Benedicti.)
- Šv. Hilda iš Whitby: „Malda ir darbas suvienija mus po Dievo stogu, nesvarbu, kas esame.“ (Tradicinė legenda.)
- Istorikas Bede: „Dvigubi vienuolynai buvo šventumo žiburiai, kur vyrai ir moterys kartu šlovino Dievą.“ (Ecclesiastical History.)
- Fontevraud piligrimas: „Ten, kur moteris vadovauja vyrams Dievo vardu, slypi tikras šventumas.“ (XII a. užrašas.)
Fontevraud vienuolynas buvo toks įtakingas, kad jame ilsėjosi Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, o jo kapą saugojo ir vyrai, ir moterys vienuoliai.
Dvigubi vienuolynai buvo drąsus viduramžių eksperimentas, jungęs vyrus ir moteris bendrai misijai Dievo garbei, išlaikant atskyrimą. Nors XII a. jie išnyko dėl bažnyčios reformų, Whitby ar Fontevraud palikimas rodo, kad šventumas nepriklauso nuo lyties. Kaip sakė šv. Paulius (Gal 3, 28), „Nėra nei vyro, nei moters, nes visi jūs esate viena Kristuje,“ o dvigubi vienuolynai įkūnijo šią vienybę, kviesdami mus apmąstyti bendrystės ir tikėjimo galią.