Japonijos kultūroje konfliktas tarp dorovės, išreikštos per giri (義理, socialinis įsipareigojimas, pareiga), ir žmogiškų jausmų, vadinamų ninjō (人情, asmeniniai norai, emocijos), yra esminė tema, formavusi samurajų etiką, literatūrą, teatrą ir net šiuolaikines dramas. Šis konfliktas rodo platesnį filosofinį klausimą: ar pareiga visuomenei ir garbei yra svarbesnė už asmeninius jausmus ir meilę? Klasikinis pavyzdys – dilema, ar samurajus turi užmušti savo meilužę, kad išsaugotų šeimos garbę, kaip matyti „Čūšinguros“ istorijoje.
Giri ir ninjō: Pareigos ir jausmų priešprieša
- Giri – socialinis įsipareigojimas: Giri reiškia pareigą, kurią žmogus turi vykdyti visuomenės, šeimos ar valdovo atžvilgiu, net jei tai prieštarauja jo asmeniniams norams. Tai ypač svarbu samurajų etikoje (bushido), kur ištikimybė valdovui (daimyo), šeimai ar garbei buvo aukščiau visko. Giri dažnai siejamas su konfucianistinėmis vertybėmis, tokiomis kaip lojalumas (chūgi) ir filialinis pamaldumas (kō), kurios Edo laikotarpiu (1603–1868 m.) buvo įtvirtintos kaip visuomenės pagrindas. Pavyzdžiui, samurajus, gavęs įsakymą nužudyti savo meilužę, kuri galėjo suteršti šeimos garbę, turėjo tai padaryti, kad išpildytų savo giri.
- Ninjō – žmogiški jausmai: Ninjō rodo žmogaus emocijas, meilę, užuojautą ir asmeninius troškimus, kurie dažnai prieštarauja griežtoms socialinėms normoms. Tai yra natūrali žmogaus prigimtis, kuri siekia laisvės ir saviraiškos. Pavyzdžiui, samurajus gali mylėti savo meilužę ir norėti ją apsaugoti, tačiau ninjō dažnai laikomas silpnybe, jei jis trukdo vykdyti pareigą.
Konflikto esmė: Pareiga prieš meilę
Konfliktas tarp giri ir ninjō yra tragiškas, nes abu aspektai yra giliai žmogiški, tačiau dažnai nesuderinami. Edo laikotarpiu, kai Tokugawa šogunatas įtvirtino griežtą socialinę hierarchiją, giri buvo laikomas aukštesne vertybe, nes jis užtikrino visuomenės stabilumą. Tačiau ninjō atspindėjo universalią žmogaus patirtį – meilę, liūdesį, ilgesį – ir dažnai kėlė užuojautą tarp paprastų žmonių.
- „Čūšinguros“ pavyzdys: Garsioji „Čūšinguros“ istorija (dar vadinama „47 roninų legenda“), pagrįsta tikru įvykiu (1701–1703 m.), iliustruoja šį konfliktą. 47 samurajai, likę be valdovo (ronin), keršijo už savo daimyo Asano Naganori mirtį, nužudydami korumpuotą pareigūną Kira Yoshinaka. Po keršto jie atliko sepuku, vykdydami giri – pareigą valdovui ir garbei. Tačiau istorijoje yra ir ninjō elementų: samurajai turėjo palikti savo šeimas, atsisakyti asmeninio gyvenimo ir meilės, kad įvykdytų pareigą. Vienas iš roninų, Kanpei, susiduria su dilema – jis jaučiasi kaltas dėl to, kad buvo su meiluže, kai jo valdovas pateko į bėdą, ir galiausiai atlieka sepuku, kad atpirktų savo „silpnybę“ (ninjō).
- Tragiškas pasirinkimas: Klasikinis pavyzdys – samurajus, kuris turi nužudyti savo meilužę, kad išsaugotų šeimos garbę. Jei jis pasirenka giri, jis praranda meilę ir lieka su vidine tuštuma. Jei pasirenka ninjō, jis suteršia šeimos vardą ir tampa visuomenės atstumtuoju. Abiem atvejais baigtis dažnai tragiška – arba mirtis, arba gėda.
Konfliktas tarp giri ir ninjō tapo pagrindine tema japonų kultūroje, ypač Edo laikotarpio kabuki teatre, samurajų literatūroje ir šiuolaikinėse dramose.
- Kabuki teatras: Kabuki, populiarus Edo laikotarpio teatras, dažnai vaizdavo giri ir ninjō konfliktą. Pjesėje „Čūšingura“ (pirmą kartą parodyta 1748 m.) samurajų ištikimybė valdovui susiduria su jų asmeniniais jausmais – meile šeimai, draugams ar mylimosioms. Žiūrovai, dažniausiai paprasti miestiečiai (chōnin), užjautė veikėjų ninjō, nes patys gyveno griežtoje visuomenėje, kur pareiga dažnai slopino asmeninius troškimus. Kabuki pjesės dažnai baigdavosi tragiškai – veikėjai arba mirdavo, arba atsisakydavo savo jausmų, kad įvykdytų pareigą.
- Samurajų literatūra: Samurajų istorijos, tokios kaip „Hagakure“ (1716 m.), parašyta Yamamoto Tsunetomo, pabrėžė giri svarbą: „Samurajaus kelias yra mirtis – pasirink pareigą, net jei tai reiškia tavo galą.“ Tačiau kiti kūriniai, tokie kaip Ihara Saikaku (1642–1693 m.) novelės, vaizdavo paprastų žmonių, o kartais ir samurajų, kovą tarp pareigos ir meilės, dažnai su užuojauta ninjō.
- Šiuolaikinės dramos: Šis konfliktas išlieka aktualus ir modernioje Japonijoje. XX a. rašytojas Yukio Mishima savo romanuose, tokiuose kaip „Patriotizmas“ (1961 m.), vaizdavo samurajų dvasios atgarsius – veikėjas, karininkas, atlieka sepuku kartu su žmona, parodydamas ištikimybę imperatoriui (giri), bet kartu ir meilę savo žmonai (ninjō). Šiuolaikinėse dramose, tokiose kaip NHK serialas „Taira no Kiyomori“ (2012 m.), dažnai rodoma, kaip veikėjai kovoja tarp pareigos visuomenei ir asmeninių jausmų, atspindėdami šimtmečių senumo dilemą.
Konfliktas tarp giri ir ninjō kelia esminį klausimą: ar dorovė (pareiga) yra svarbesnė už žmogiškus jausmus? Japonijos kultūroje atsakymas dažnai būdavo tragiškas – giri laimėdavo, bet kaina būdavo didelė. Vis dėlto istorija rodo, kad buvo bandymų šias dvi vertybes suderinti:
- Zen budizmo įtaka: Zen budizmas, paveikęs samurajų dvasią, siūlė transcendencinį požiūrį – jei gyvenimas yra laikinas, nei giri, nei ninjō neturi galutinės reikšmės. Zen meistras Dogenas (1200–1253 m.) mokė: „Priimk gyvenimą ir mirtį kaip vieną – tada nebus konflikto.“ Šis požiūris leido samurajams vykdyti pareigą, bet be prisirišimo prie emocijų ar rezultatų.
- Paprastų žmonių perspektyva: Edo laikotarpio miestiečiai (chōnin) dažnai labiau vertino ninjō, nes jų gyvenimas nebuvo toks griežtai reguliuojamas kaip samurajų. Jų užuojauta ninjō atsispindi kabuki teatre ir literatūroje, kur tragiški herojai, pasirinkę meilę, buvo šlovinami, net jei tai reiškė jų žlugimą.
- Šiuolaikinis požiūris: Modernioje Japonijoje giri ir ninjō konfliktas išlieka, bet dažnai sprendžiamas per kompromisą. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai japonai gali jausti pareigą dirbti ilgai dėl kompanijos (giri), bet kartu siekti asmeninės laimės (ninjō), ieškodami balanso tarp darbo ir gyvenimo.
Lietuvoje, kur dominuoja krikščioniškoji tradicija, pareigos ir jausmų konfliktas taip pat turi atgarsį. Pavyzdžiui, sovietmečiu partizanai, tokie kaip Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1953 m.), dažnai turėjo rinktis tarp pareigos tėvynei (kovoti už laisvę) ir jausmų šeimai (saugoti savo artimuosius). Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927 m., minimas liepos 12 d.) savo raštuose pabrėžė pareigos svarbą: „Meilė Dievui ir artimui yra didžiausia pareiga, bet ji turi būti aukščiau asmeninių troškimų.“ Lietuvių kultūroje pareiga dažnai laikoma aukštesne vertybe, tačiau užuojauta žmogiškiems jausmams taip pat yra stipri, kaip matyti liaudies dainose ir literatūroje.
Konfliktas tarp giri ir ninjō rodo, kad nėra universalaus atsakymo – dorovė ir jausmai yra neatsiejama žmogaus patirties dalis. Japonijos kultūroje giri dažnai laimi, bet ninjō išlieka tragišku priminimu apie žmogaus prigimtį. Šiuolaikiniame pasaulyje šis konfliktas moko mus ieškoti balanso – vykdyti pareigas, bet nepamiršti žmogiškumo. Kaip rašė kabuki dramaturgas Chikamatsu Monzaemon (1653–1725 m.):
„Tarp pareigos ir meilės žmogus kenčia – bet būtent toje kančioje slypi jo grožis.“